|
|
|
Rašymas - būdas pakeisti pasaulį
Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos moksleivės Gerdos Tėvelytės novelės jau iškeliavo į Vilnių, kur jas vertins reikli rašytojų profesionalų komisija. Respublikos jaunųjų filologų konkursui pateiktose trijose novelėse - “Mirties giesmė”, “Septyni širdies dūžiai”, “Dvyniai” - brandus jaunosios prozininkės pasaulis. Jame - jaunų žmonių savojo “aš” ieškojimai, amžinosios paslapties - gyvybės ir mirties paralelė, visaapimanti meilės tema. Vienuolikos metų sukūrusi pirmąjį eilėraštį gamtos tema, Gerda sakėsi ir toliau rašanti eiles, bet skausmo ir liūdesio temas išplėtojanti prozoje. Anot jaunosios kūrėjos, ją jaudina temos, susietos su pačios patirtais išgyvenimais. Ypač ryškus skriaudos motyvas, kurį jaunam žmogui mūsų visuomenėje tenka patirti ne tik mokykloje. Paklausta, kas jai yra kūryba, Gerda atsakė, jog - Dievo dovana, kurios dėka ji norinti pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį, šviesesnį. Mergina mano, jog tik per skausmo potyrius žmogui lemta tapti išmintingesniu, labiau suprasti save ir kitus. Pirmosios Gerdos kūrinių skaitytojos - mama, tetos, krikšto mama. Mergina, baigusi Rūdaičių pagrindinę mokyklą ir pradėjusi mokytis Jurgio Pabrėžos gimnazijoje, čia surado save terpę. Atėjusi į jaunimo kūrybinį klubą “Strėlė”, įsiliejo į gabių žmonių būrį, kuris įkvepia ją rašyti, ieškoti savojo žodžio ir žvilgsnio. Mergina dėkinga mokytojoms - Dainai Balčienei, Vidai Trakienei ir Irutei Lapinskienei, kurios skatina kurti, mokydamos ir patardamos veda kūrybinės paslapties kupinu keliu. Rašantis žmogus, anot Gerdos, turi būti drąsus. Nors jauno žmogaus išgyvenimų patirtis nėra brandi, bet kartais - gili ir skausminga. “Išminties galia yra beribė,- sakė jaunoji kūrėja.- Tik ją reikia laiku pajausti ir įprasminti. Tą ir darau”.
|
|
