|
|
|
Medžiotojai ieško dialogo su visuomene
Palangos medžiotojų klubui šie metai tam tikra prasme – išskirtiniai: klubas aktyvėja ir telkiasi naujiems sumanymams, o bendru narių sutarimu nuspręsta atgaivinti Lietuvos medžioklės tradicijas ir su jomis supažindinti visuomenę. „Ieškome dialogo, kad paneigtume visuomenėje vis dar galiojantį mitą, jog medžioklė rengiama tik dėl laimikio“, - teigė klubui vadovauti šiemet išrinktas Sigitas Tiškus.
Jam talkinanti klubo sekretorė Sonata Pielikytė-Lazdauskienė bei ilgametis klubo narys medžiotojas knygų apie medžioklę autorius Donatas Žuolys pritarė: reikia kuo daugiau viešumo ir kuo daugiau bendravimo tarp pačių medžiotojų, kad tikrosios medžioklės tradicijos, kurios kūrėsi šimtmečiais, atgimtų iš tiesų. „Medžioklė pagal visas apeigas – trimitas, apranga, žvėrių pagerbimas – turi teikti moralinį džiaugsmą ir pasitenkinimą, ir mes nenorime, jog visuomenė manytų, kad medžiotojas į mišką susiruošia tik dėl laimikio. Mums medžioklė – galimybė bendrauti, pabūti gamtoje, pajudėti, pakvėpuoti grynu oru. Ir tikras medžiotojas yra toks žmogus, kuris jaučia atsakomybę prieš gamtą – jos fauną ir florą, padeda išgyventi žvėrims ir paukščiams rūsčiuoju metų laiku“, - teigė pašnekovai. Jie sakė kartu su klubo nariais pasiryžę išspręsti bendravimo su ūkininkais problemą – neradus bendros kalbos, blogai ir medžiotojams, ir ūkininkams. „Ūkininkai pyksta, jog žvėrys niokoja jų pasėlius. Išspręsti šią negerovę galima tik vienu būdu – geranoriškai susitarus, kad ūkininkas leistų statyti bokštelius šalia jų laukų, o svarbiausia - klubą iš anksto informuotų apie pasėlių išplanavimą. Žvėrys – migruojantys, jų taip paprastai nenutversi. O turint orientyrą, pavyzdžiui, kur pasėti kukurūzai – skanumynai, dėl kurių šernai gali nueiti ilgą kelią, medžiotojams būtų paprasčiau išbaidyti žvėris“, - paaiškino S.Tiškus.
Jo vadovaujamo klubo medžiotojai atsakingai žiūri ir į bebrų žemdirbiams pridaromus nuostolius: šiemet medžiotojams pavyko sumedžioti du 25 ir 20 kg sveriančius bebrus. Vandens gyvūnai, kuriuos ilgą laiką būdavo draudžiama medžioti, išardo melioracijos sistemas - tai ir yra didžiausia blogybė, dėl kurios žemių, miškų savininkai patiria didelių nuostolių. „Tačiau nereikia suprasti visko tiesmukai – mes bebrų nenaikiname, tiesiog – pagal galimybes leistinais būdais pareguliuojame jų populiaciją“, - paaiškino D.Žuolys, medžiojantis jau 35 metus. Palangos medžiotojų klubui prieš kelerius metus teko išgyventi didelį perversmą: klubas skilo į dvi dalis, teko rinkti naują klubo vadovą, iš naujo sutelkti tuos žmones, kuriems medžioklė visų pirma susijusi su atsakomybe už kiekvieną paleistą šūvį: kai pirma pagalvoji, o tik po to – iššauni. „Mums sekasi išlaikyti drausmę ir požiūrį, kad demokratija visų pirma - tai tvarka. Iš anksto sutariame, kas vadovaus medžioklei, kad būsimos medžioklės vadovas turėtų laiko pasirengti susitikimui, įvertintų oro sąlygas, apžiūrėtų medžioklės plotus. Būtent nuo medžioklės vadovo pasirengimo priklauso ir medžiotojų nuotaika, ir sėkmė“, - teigė visi trys pašnekovai.
Palangos medžiotojų klubo medžioklės plotai, kurie užima 8,5 ha, išsidėstę apie Palangą ir Joskaudus. Artėjant žiemai klubo nariai žino – teks atlikti pareigą miškui: pasirūpinti alkstančiais žvėrimis. Praėjusią žiemą į Palangos ir Joskaudų miškuose esančias šėryklas klubo nariai žvėrims paliko 60 t siloso ir 30 t grūdų. Šiemet visiems sutarus ketinama padvigubinti šėryklų skaičių, kadangi plotai – išties nemaži. Medžiotojai linkę pasiginčyti, ar pašaro reiktų ir šiltesniu metų laiku, bet esama nuomonių, jog pašaro trūkumas verčia žvėris migruoti, jie iškeliauja pašaro ieškoti į kitus medžioklės plotus. „Laikomės geležinės taisyklės - nemedžioti prie šėryklų. O medžiotojus dažnai būtent ir apkalba, kad šie, prisijaukinę žvėris, juos po to ir šaudo prie šėryklų. Bet juk taip būtų neįdomu – medžiotojui reikia tikros medžioklės, o ne tai, kas padėta gatavo“, - tvirtino S.Tiškus, S.Pielikytė-Lazdauskienė ir D.Žuolys. * 25 - tiek narių vienija Palangos medžiotojų klubas, kuriam vadovauja Sigitas Tiškus |
|
