Knygų ir giesmių šviesa apdovanotos

Kiekvienas kaimas turi savo šviesuolių, ne išimtis – ir Erlėnai. Veronika Vaičienė yra ilgiausiai Erlėnų kaimo biblioteką lankanti skaitytoja, beje, ir vyriausia – jai 83-eji. O 78-erių Janina Stropienė kaimo žmonių yra vadinama lakštingala - be jos neapsieinama nei bendruomenės šventėse, nei laidotuvėse.

Veronika Vaičienė – ilgametė Erlėnų bibliotekos skaitytoja.

Širdis didelė nuo gerumo

Atokioje kaimo vietoje gyvenanti vieniša, sunkiai bevaikštanti ir begirdinti V.Vaičienė širdies atgaivos ir pasaulio suvokimo semiasi iš knygų, kurių parūpina ją globojanti Gražina Stanevičienė. Erlėnų kaimo bibliotekininkė Aldona Beržanskienė tvirtino, kad senolė Veronika skaito visokią - ir grožinę, ir mokslinę - literatūrą, domisi istorija, geografija, mėgsta leidinius apie tremtį. „Ji yra labai įvairiapusė spalvinga asmenybė. Kol dar pati ateidavo knygų, su ja galėdavau pašnekėti įvairiomis temomis. Knygos pas ją ilgai neužsibūdavo – ryšulėliu nešina po kelių dienų, žiūrėk, ir vėl peržengia bibliotekos slenkstį“, - kalbėjo su seniausia kaimo skaitytoja 38 metus – tiek, kiek pati čia dirba – bendraujanti A. Beržanskienė.

V. Vaičienės namuose apsilankiusi A. Beržanskienė aptiko stirtas sukauptų ir išsaugotų prieškario laikų žurnalų. Atrinktus geriausiai išsilaikiusius 1930-1935 m. leidinius „Pavasaris“, „Liepsnelė“, „Žvaigždė“, „Šventoji istorija“ ji eksponuoja Erlėnų bibliotekos etnografijos ekspozicijoje.

„Veronika skaito ir pasidalija tuo, ką perskaitė, ir dar mano dukterims pataria, ką šios turėtų perskaityti. Patys prenumeruojame ir nunešame jai laikraščių. Senolės atmintis – ypatingai gera: atsimena begales anekdotų, šmaikščių pasakojimų, pritaiko juos gyvenimiškose situacijose ir prijuokina mus. Mėgstami jos herojai – liaudies išminčius Anupras Dirvelė ir šeimininkė Budrienė, jų nutikimus pasimėgaudama perpasakoja“, - paprastos kaimo moters protu, sąmoju ir atmintimi žavėjosi erlėniškė G. Stanevičienė.

Šiandieną V. Vaičienė – našlė: ji buvo ištekėjusi už gerokai vyresnio Jono, taip pat aistringo knygų mylėtojo, neseniai moteris neteko ir vienintelio savo sūnaus.

„Dabar Veronika daug laiko praleidžia ligoninėse, tačiau niekada „nesibėdavoja“, - dėl gero ūpo ir savo šmaikščių „perliukų“ ligoninėje yra mylima gydytojų ir seselių, - pasakojo globėja. – Jos širdis tokia didelė nuo gerumo: žiūrėdama „Bėdų turgų“, ji įsijaučia į žmonių istorijas ir jau keliems herojams prašė persiųsti po 100 Lt iš savo pensijos“, - apie kaimo šviesuolę pasakojo G.Stanevičienė.

Janina Stropienė – dainų žinovė ir Kalnų giedojimo tradicijų tęsėja.

Gieda gyviems ir mirusiesiems

Erlėnuose gimusi, augusi, ūkio buhaltere dirbusi ir jau garbaus amžiaus sulaukusi J.Stropienė sakė pažįstanti kiekvieną šio kaimo žmogų – bendruomenės šventėse savo dainomis su jais pasidalinanti ir už jų giminių rūpesčius giedanti per Gavėnią ir „majų“, o paliekančius šį pasaulį Kalnais apraudanti per jų „budynes“.

„Ne aš viena - esame toks kaimo giedotojų būrelis: 3 vyrai, plėšiantys stipriais balsais, ir mes, 5 moterys. Visur giedam be jokio atlygio – mums Dievas atlygins. Per Gavėnią renkamės prie Stefanijos ir Simono Abručių sodybos koplytėlės, jiedu turi ir pavėsinę pasistatę: pagiedam, pasimeldžiam, o po to arbatėle pasivaišinam“, - kalbėjo kaimo giedotoja Janina.

Dar prieš kelerius metus ji dalyvavo kaimo saviveikloje – dainavo, šoko, vaidino, važinėdavo po konkursus ir apžiūras. „Jau 2 metus Erlėnuose nebeturime meno vadovo, - niekur nebeinu. Bet bendruomenės šventėse mūsų pirmininkas Vytautas Vaičiulis nepamiršta paraginti: Janin, ar tu užmigai, trauk dainą. Žinau begales žmonių mėgstamų dainų - ir patriotinių, ir rusiškų „čiastuškių“, - neslėpė J. Stropienė ir traukė šūsnis dainų sąsiuvinių, kuriuose surašytos jos dainos. Ji išsaugojo savo dainų užrašus dar nuo septintos klasės.

Moteris prisiminė, jog nuo mažumės dainuodavusi: pargindama karves klausydavo, kaip jos dainų aidas atsimuša į trobesius, nuskardena palaukėm. Muzikalumą ji mano paveldėjusi iš savo motinos Kazimieros Kniūkštienės giminės: sunkius ūkio darbus ji tarsi apglėbdavo dainomis, taip juos palengvindama. Daininga buvusi močiutė Kotryna Benetienė – rogėse ar ratuose važiuodama per kaimą skardžiai plėšdavusi dainą.

Janinos balsą mokytojai pastebėję jai besimokant Salantų progimnazijoje – nuo tada ji ir įsitraukė į saviveiklą. Jos brolis Liudas Kniūkšta, miškų ūkio inžinierius, pamėgo lūpinę armonikėlę ir ja išvingruodavo tokias melodijas, kad tėvas ryžosi parduoti karvę ir nupirkti jam tikrą armoniką. Muzikalūs buvę ir Janinos dėdės - jos motinos broliai: Kazys ir Liudas groję birbynėmis, o jauniausiais Pranas – smuiku.

• Rašyti komentarą (0)