|
|
|
Gyvenimas genijaus šviesoje
Gana dažnas Kretingos pranciškonų gimnazijos svečias – Lietuvos muzikos akademijos Fortepijono katedros vedėjas, fortepijono virtuozas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkis 46-erių Rokas Zubovas - šįkart koncertuoti sėdo prie prabangaus instrumento – fortepijono PETROF, kurį neseniai įsigijusi gimnazija įkurdino Šv. Antano rūmų salėje. Garsus atlikėjas Kretingoje per dieną surengė net du koncertus: vienas iš jų buvo skirtas gimnazijos bendruomenei, o kitas – muziką mylintiems Kretingos žmonėms.
Po pirmojo koncerto R.Zubovas mielai sutiko pabendrauti su jaunaisiais Pranciškonų gimnazijos bei „Pajūrio naujienų“ korespondentais. - Tarp dėstymo ir kelionių po pasaulį, kurių metu Jūs garsinate M.K. Čiurlionio kūrybą, kartkartėmis kelias vis atveda į Kretingą. Gal suveikia kažkoks slėpiningas protėvių šauksmas – juk prieš du šimtmečius mūsų kraštą valdė Zubovų giminė. Kiek tikite legenda apie tai, kad tolimas Jūsų gentainis pralėbavo Kretingos dvarą? - Tikras faktas, kad Kretingos dvarą iš XIX a. pradžioje jį valdžiusių Zubovų už skolas perėmė Tiškevičiai. Atsekiau giminystės ryšį su garsiausiu iš Zubovų - Platonu, Rusijos politikos veikėju ir imperatorienės Jekaterinos II dvaro favoritu – ligi jo linija nueina į septintą kartą. Kiek žinau, iš viso buvo 4 broliai Zubovai: Kretingą valdė Nikolajaus sūnus Platonas, o Šiaulių kraštą – Dmitrijus. - Kas visgi Jus atveda į Kretingą? - Mano asmeninis ryšys su pranciškonais – labai glaudus, gal todėl, kad iš visų šventųjų šventasis Pranciškus man, kaip menininkui, yra artimiausias: jis gieda ir paukščiui, ir žuviai. - Esate pirmas ir vienintelis pasaulyje, sugrojęs ir įrašęs visą savo prosenelio muziką fortepijonui – per 200 kūrinių. Metams bėgant, Jūsų protėvio kūrybos vertė tik didėja. Kaip manote, kodėl? - Čiurlionis savo laiku nebuvo pripažintas: po jo mirties prasidėjo I pasaulinis karas, paveikslai buvo paslėpti – jie pirmąkart eksponuoti tik apie 1920 m. Jaunajai Lietuvos Respublikai menai ir Čiurlionis tuomet nerūpėjo, nes reikėjo kelti ūkį, stiprinti ekonomiką. Čiurlionio kūryba buvo pradėta domėtis tik prieš II pasaulinį karą. Tarybinė santvarka iš pradžių jį irgi „mušė“, nes netiko jo vizijos ir religinis įkvėpimas, ir jo meną buvo bandoma pateikti iškreiptai. Antra vertus, didieji meno žinovai ir dvasios šaukliai – prancūzai Olivjė Mesianas ir Romenas Rolanas – Čiurlionį nuo pat pradžios iškėlė į aukščiausią pasaulio kūrėjų lygmenį, pavadinę jį XX amžiaus Kristupu Kolumbu. Ir nors meno vertintojai šiandieną Čiurlionį priskiria prie 50 visų laikų pačių garsiausių pasaulio kūrėjų, jo menas visada bus vertinamas savitai, nes yra unikalus savo idėjomis, neįtelpąs į rėmus. - Jūsų tėvas Konstantinas Zubovas yra Danutės Čiurlionytės-Zubovienės sūnus. Danutė buvo vienintelė Sofijos ir M.K. Čiurlionio duktė. Esate genijaus palikuonis: kaip į tai reagavote jaunystėje ir kokią atsakomybę jaučiate dabar? - Vaikystėje nelabai tą suvokiau: augau saugiai, nepažinodamas gatvės gyvenimo, todėl nejaučiau ir politinės sistemos prieštaravimų. Anksti – nuo septynerių - buvau panardintas į muzikos pasaulį. O Čiurlionį pažinojau iš muziejaus ir artimųjų pasakojimų, tačiau man nebuvo keliamos užduotys giliau pažinti jo meną. Šiandien jau žvelgiu kitaip – man įdomi Čiurlionių giminės genealogija: susitikę suskaičiuojame ir atsekame protėvius ligi 9 kartos, - mūsų iš viso yra 1 tūkst. 28 palikuoniai. Bet aš manau, kad kiekviena giminė yra garbinga. Į tai reikia žvelgti kaip į vertybę, kurią turime kiekvienas. O su Čiurlioniu jaučiu ypatingą santykį: kartais pridarau neįtikėtinų dalykų, bet galvoju – ai, prosenelis man atleis. - Ar niekad nekilo pagundų pasukti iš muzikos pasaulio? - Mano vedliai ir mokytojai vis primindavo – neleido nukrypti, buvau laikomas gabiu ir perspektyviu muzikantu, paveldėjusiu protėvio gebėjimus. Tačiau iš tikrųjų norą būti muzikantu pajutau tik 16-os, kai mokytoja mane rengė konkursui, o komisija atmetė. Tada viduje ir sukirbėjo, sukilo – pradėjau groti kaip pašėlęs, ir taip truko visą dešimtmetį. Ir dabar savo studentams sakau – užsidarykit savaitei ir grokit po 10 valandų perdien, ir jei išėję pajusite, kad žinote per mažai, grokite toliau. Jeigu indas bedugnis – maisto užteks visam gyvenimui. - Išbandėte save ir aktoriaus amplua: įkūnijote Čiurlionį britų kino juostoje „Laiškai Sofijai“. Ar pagrindiniam genijaus vaidmeniui buvote pasirinktas dėl stebėtino panašumo į savo protėvį, ar režisieriaus pasirinkimą lėmė kiti faktoriai? - Iš pradžių mane kalbino būti filmo muzikos patarėju: šio filmo idėja gimė dar 1998 m., kai susipažinome su režisieriumi Bobu Mullanu. Po to buvau įtrauktas į prodiuserių komandą – teko ieškoti pinigų filmo pastatymui. Per tą laiką įvyko visokių pakitimų ir lemtingų posūkių. Lėšų suradome tik 2011 m. rudenį, o kai karuselė įsisuko, pats filmavimas tetruko 26 dienas. Aktoriumi mane pasirinko prieš 2 metus – Bobas sako, žinau, kad gali suvaidinti pianistą. Paskambinau kino ir teatro grandui Valentinui Masalskiui, - vaidink, palaimino, nes jau prieš tai buvau suvaidinęs jo spektaklyje „Peras Giuntas“. Visą tą patyrimą priėmiau su dideliu dėkingumu, nes pamačiau, kas yra kino industrija: tam, kad atkurtų vieno žmogaus gyvenimo istoriją, aplinkui sukasi begalės žmonių, kiekvienas įdėdamas po lašelį savo talento. Tai buvo ir dvasiškai jaudinantis aktas, kai įamžinamas mano giminės palikuonis, kurio gyvenimą ir patikėjo atkurti man.
|
|
