|
|
|
Į praeities pažinimą – su tyra sąžine
Kalgraužių kaime, netoli Šventosios, gyvenantis 52-jų Petras Michniovas, jau vaikystėje susidomėjęs istorija ir ieškantis senovinių radinių, šiandieną kaip savanoris talkina Kretingos muziejaus specialistams, tyrinėjant piliakalnius bei senąsias kuršių gyvenvietes. Tyrinėtojas vadovaujasi gilios pagarbos praeičiai filosofija – į praeitį įeiti tik su tyra sąžine, nesiekiant materialinės naudos, - antraip slėpiningas senovės pasaulis neleis gyventi ramiai.
Aukšta protėvių dvasinė civilizacija P.Michniovas prieš kelerius metus vasarą praleido išvien su Kretingos muziejaus archeologu Donatu Butkumi kasinėdamas Lazdininkų kapinyną, o pernai su Kretingos muziejaus istoriku Juliumi Kanarsku tyrinėjo Kartenos piliakalnį. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs šalia legendinio savamokslio kuršių istorijos tyrinėtojo, Šventosios akmens amžiaus gyvenvietės atradėjo Mikelio Balčiaus, Petras mokėsi iš jo. Kartu vaikštinėdavo audrų nuplauta jūros pakrante ir kaupė žinių aruodą. „Dirbdamas šalia profesionalų, nuolat mokiausi: kuo giliau nugrimztu į praeitį, tuo smalsiau. Ir tuo didesnė pagarba auga protėviams, jų gyvenimo būdui. Mano nuomone, mūsų protėvių dvasinė civilizacija buvo gerokai aukštesnio lygio, negu mūsiškė šiandien - materialinių vertybių jie nekėlė viršum dvasinių. Jie neturėjo įpročio kaupti turto ar perduoti jį kaip palikimą, o visus brangius daiktus sudėdavo į kapą“, – pagal radinius kapuose išvadas padarė savanoris. Jis mano, kad šiandienos žmonės galėtų daug pasimokyti iš gerokai dvasingesnių savo protėvių. „Įdomiausia, kai ariamame lauke tenka atverti kapą. Didžiausią įspūdį palieka įkapės, pagal kurias galima bandyti suprasti, kas buvo tas žmogus, kaip jis gyveno. Ta galimybė prisiliesti prie tokios, sakyčiau, sakraliai intymios praeities, man yra neįkainojama vertybė“, - tikino pašnekovas. Tyrinėjant istorinius objektus, jis tvirtino, pirmiausiai stengiasi susigyventi su vietove, nusilenkti praeičiai, ją pagerbti. „Pirmomis dienomis tik žvalgausi, tik po to tikiuosi kažką surasti. Kasinėti reikia eiti su švaria sąžine: po kojomis gali ir aukso luitai gulėti – akiai ir protui pagunda, - bet širdis turi būti tyra. Kaskart sugrįždamas skrupulingai pasitikrinu, ar netyčia neužsiliko koks radinys kišenėje“, - P. Michniovas atskleidė pasirengimo darbui nuotaiką. Įspėjimai „juodiesiems archeologams“ Jis sakė, jog istorija, ypač – karo laikų, kaip ir dauguma berniukų, susidomėjęs dar vaikystėje: „Žavėjausi bunkeriais, karstėmės po pajūry užsilikusius dzotus – ieškodavom šovinių. Pradėjome kasinėti su draugu, kuris jau buvo dirbęs su archeologais: jis turėjo supratimą apie radinius, netyčia jų aptikęs, palikdavo gulėti toje pačioje vietoje. Vėliau supratau, kodėl jis taip elgėsi“, - P. Michniovas patikino, jog nesenas įvykis, kurio dalyviu buvo ir pats, darsyk patvirtino taisyklę – praeities be reikalo neliesk. Jo artimas draugas senose kapinėse laidojo motiną. Kasant kapo duobę, duobkasiai aptiko radinių – apyrankę, antkaklę ir segę. „Duobkasiai laikosi senos tradicijos – ką suranda kape, tą jame ir palieka. Kai draugas papasakojo apie radinius, panorau nuvežti juos parodyti mokslininkams. Radiniai buvo įkasti negiliai, ištraukę nuvežėme į Kretingos muziejų, - D.Butkus juos paėmė ištirti. Po kurio laiko draugas, gyvenime šilto ir šalto matęs vyras, pasipasakojo išgyvenąs košmarą: kasnakt pas jį apsilanko būtybė ir įsakmiai liepia sugrąžinti radinius“, - pasakojo tyrinėtojas. Jiedu pasikalbėjo su M.Balčiumi: šis paaiškino, kad tame kape susikirto dviejų dvasių – pagoniškos ir krikščioniškos – pasauliai, ir vienai nepatinka, kad įsibrauta į jos erdvę. „Nuvežėme radinius supakavę į dėžutę ir užkasėme atgal. Pasikvietėme kunigą pašventinti kapą su radiniais, o po to jau ramiai juos atidavėme į muziejų“, - P.Michniovas įsitikinęs, kad archeologija pateisinama tik tais atvejais, jeigu radiniai tarnauja mokslui ir pažinimui, o ne asmeniniam interesui. Tokios istorijos, kurių archeologai žino ne vieną, turėtų būti, jo nuomone, stabdis nešvarų istorijos naikinamąjį darbą atliekantiems šių dienų plėšikams, vadinamiesiems „juodiesiems archeologams“. Dovanojo žalvario kirvuką Jo žodžiais, net po uragano jūros nuplautose kopose atsiverdavę pavieniai kapai, kur greta kaulų aptinkama monetų ir kitokių daiktų, gulėjusių tų žmonių kišenėse. Manoma, kad tai būdavę savižudžių kapai, net ir juos palaidodavę neiškraustytomis kišenėmis. „Visa žemė po mūsų kojomis, įsitikinęs P.Michniovas, – pilna slėpinių, nes joje prieš šimtmečius ar tūkstantmečius taip pat gyventa žmonių. „Po mūsų kojomis – protėvių civilizacijos, bet nevalia neišmanančiam jų liesti. Man pats didžiausias yra atradimo džiaugsmas, o toliau – išmanančių specialistų darbas“, - savanoris sakė, ką vertinga sužinojęs ar aptikęs, jis pranešąs mokslininkams, o radinius atiduodąs muziejui. „Kretingos muziejui esu atidavęs daugybę eksponatų, nes čia – gausus ir turtingas Archeologijos skyrius“, - įsitikinęs pašnekovas. Jis mano, kad pats vertingiausias yra Šventojoje, ant tako, maždaug 20 cm gylyje, surastas radinys – žalvarinis kirvukas su medžio liekana viduje. Neseniai vyras jį perdavė muziejui. „Kirvuką tyrinėjo garsus Klaipėdos universiteto archeologas Algirdas Girininkas – vežė į Lenkiją, Vokietiją. Nustatė, kad jis yra iš VI a. pr. Kristų“, - sakė savamokslis tyrinėtojas. Jis tikino renkąs ir gyvą istorinę medžiagą – legendas, nuogirdas – dauguma jų turi pagrindą, tik faktais tai pagrįsti nėra paprasta. „Aš turiu savo versijas, kurios ne visuomet sutampa su įsigaliojusiomis nuostatomis, istorikų tiesomis“, - neslėpė pašnekovas. * Kretingos muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjo Donato Butkaus komentaras: - Muziejui iš kapavietės P.Michniovo ir jo draugo perduoti radiniai yra romėniškojo laikotarpio – II a. po Kristaus. Visi radiniai – iš žalvario, itin gerai išsilaikę, ypač segė. Papuošalai dekoruoti reljefiniu ornamentu. Tai – vieni iš įdomesnių žalvario radinių, kokių muziejus ligi šiol neturėjo.
|
|
