Atgimsta senieji lietuvių statiniai

Senoji lietuvių etnoarhitektūra atgyja naujuose statiniuose – šiemet Salantų regioninio parko teritorijoje netoli Kartenos, šalia legendomis apipinto Vyšnių kalno, pradėjo dygti senovės lietuvių dvarą primenanti sodyba, o šalia Nasrėnų pagrindinio kelio baigiama ręsti medinė troba. Ta proga Salantų regioninio parko atstovai aplankė statomus objektus ir įteikė padėkas naujųjų sodybų šeimininkams už senosios etnoarchitektūros puoselėjimą.

Jolantos ir Gintauto Igarių kuriamo dvaro komplekso pagrindinis statinys turėtų duris atverti vasarą.

Dvare atsispindės vyšnių tematika

“Norėjome paskatinti ir padėkoti iniciatyviems kraštiečiams, kurie puoselėja tradicinę architektūrą ir puošia mūsų kraštą. Šie žmonės rodo pavyzdį, kuriuo, manau, ateityje paseks ir daugiau kraštiečių”,- kalbėjo Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus. Karteniškių Jolantos ir Gintauto Igarių kuriamoje dvaro sodyboje šiuo metu pluša statybininkai. Šeimininkai tvirtino, kad idėją pradėti kurti sodybą, primenančią senųjų lietuvių dvarininkų medinio dvaro kompleksą, sumanę prieš keletą metų. „Norėjosi išnaudoti šią vaizdingą apylinkę, kurią supa daug istorinių objektų, ir joje pradėti vystyti kaimo turizmą su intencija tuo pačiu puoselėti ir senąją lietuvių medinių dvarų tradiciją. Tuo labiau, kad šalia, iš istorijos žinome, XVI amžiuje ant Vyšnių kalno stovėjęs dvaras“,- pasakojo Gintautas Igaris.

Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus (kairėje) gyrė Jolantą ir Gintautą Igarius už iniciatyvą puoselėti medinių dvarų tradiciją.

Idėjos įgyvendintojai teigė, kad istorinę Kartenos erdvę bandys įprasminti ir kuriamoje kaimo sodyboje. Vyšnių tematika atsispindės nuo koklinės krosnies detalių iki žadamų kepti sausainių su vyšnių įdaru. „Matėme Kartenos senojo dvaro nuotraukas, lankėmės Džiuginėnų dvare, bendravome su kultūros paveldo specialistais. Pagrindinės detalės, primenančios Kartenos dvarą, – panašios stogo konstrukcijos, langinės. Kiek žinoma, dvarų architektūroje nebūdavo labai apibrėžtų kanonų, dažnai dvarininkai perimdavo idėjas iš užsienio, o vietiniai dailidės jas išpildydavo. Šiais laikais trūksta specialistų – nėra lengva viską istoriškai atsekti“,- darbo sunkumais pasidalijo šeimininkai, pripažinę, kad kuriant dvaro sodybą, stengiasi neperspausti etnografinių detalių, nori, jog pavyktų išlaikyti santykį tarp modernaus ir autentiško vaizdo. Pagrindinis statinys turėtų būti baigtas kitų metų vasarą, o visą kompleksą planuojama užbaigti maždaug po dvejų metų. Aplink pagrindinį namą dar stovės penketas ūkinių pastatų. „Čia galės atvykti kaimo turizmo mėgėjai, kurie mėgsta ramybę, duosime vietovės žemėlapį – galės aplankyti istorines vietas. Didelis pranašumas - išvystytas vandens turizmas”,- teigė Gintautas Igaris. Čia taip pat žadama rengti teminius susibūrimus, šventinius renginius. Besikuriančioje sodyboje atsiveria vaizdingas kraštovaizdis. „Nors teritorija patenka į Salantų regioninio parko zoną, bet Salantų regioninio parko direkcija bei kultūros paveldo specialistai pozityviai įvertino šią idėją, todėl viskas vyksta sklandžiai“,- džiaugėsi šeimininkai.

Andrius Trakis nežada iškeisti kaimo į miestą.

Atkuria senelių sodybą

Šiuo metu pas tėvus Kūlupėnuose su žmona Rūta gyvenantis Andrius Trakis pasišovė atkurti senelių gimtinės sodybą Nasrėnuose. Gyvulininkystės konsultantu dirbantis vyras su žmona, kilusia iš Kartenos krašto, baigusia rekreacijos ir turizmo specialybę, niekada nemėgę miesto asfalto, todėl pasitaikius galimybei – dar šią vasarą sodybvietę, kurioje vaikystėje dažnai apsilankydavęs, pradėję atkūrinėti kapitaliai. Šeimynai šiuo metu svarbiausia - susikurti sau šiltą šeimos kampelį. Tuo labiau, kad augina ir vienerių metų sūnų. „Įdėjome daug darbo, todėl jeigu neištiks kokių nesklandumų, tikrai nežadame palikti kaimo – čia kursimės ir toliau“,- teigė kūlupėniškis. Prie atkuriamos trobos esančius ūkinius pastatus ateityje taip pat ketinama atnaujinti.

„Išoriškai jau beveik viskas padaryta – karkasai sudėti, stogas užklotas čerpėmis, dabar prasidės vidaus darbai. Patalpose stengsimės išlaikyti autentiką – matysis rąstai. Senąją tradiciją atspindės išsikišusios sijos, atvira veranda, „laužtiniai“ stogų kampai bei kitos smulkesnės detalės“,- kalbėjo A. Trakis, tvirtinęs, jog trobą atstatyti buvusiosios pavyzdžiu nuspręsta ne tik dėl finansų – nes taip pigiau, bet ir dėl to, jog jiems norėjosi tęsti senelių tradiciją, o ir šeimynai tai – priimtina. Jis neslėpė, kad prie sodybos atnaujinimo prisidėjo visa giminė: „Šį namą būtų galima vadinti giminės namu. Specialių statybos brigadų nesamdėme – viską stengiausi padaryti savo rankomis, taip pat gelbstint tėvams bei giminaičiams“.

• Rašyti komentarą (9)