|
|
|
Protėviai piliakalnį pasiekdavę laivais
Greta Salantų esančių Erlėnų ir Laivių kaimų kraštovaizdis – itin vaizdingas: išraizgytas per jį tekančių Erlos ir Salanto upių, kurių senslėniuose susiformavo pelkėtos lygumos, senovėje vadintos erlomis, protėvių supratimu, pilnomis dvasių bei dievybių. Šios paslaptingos durpingos pelkės ir davusios pavadinimą Erlėnų kaimui. Vietinių žmonių išmonė paskleidė legendą, kad palei Laivių piliakalnį kažkada vandeningas Salantas plukdęs karo bei prekybos laivus.
Legendoje įkurdintas uostas Apie tai, kad Salantas iš tiesų buvusi galinga, slenkančių ledynų suformuota upė, liudija aukštumos abipus kelio Kretinga-Salantai, įvažiuojant į miestą. Tai – jos buvę krantai. Laivių piliakalnyje protėviai buvo įsikūrę nuo I tūkstantmečio pradžios ligi XIII a. Šiuos laikus pasiekė legendos, kad Salantu iš tolimų kraštų laivais atplaukdavę prekeiviai prisišvartuodavę prie ąžuolo, kurio šakos buvo pakibusios viršum upės. Jas upeiviai ir panaudodavę kroviniams iš laivų iškrauti ir pakrauti. Šią laivų sustojimo vietą, tapusią savotišku senovės uostu, ilgainiui ir buvo pradėta vadinti Laiviais. Kita legenda pasakoja, kad Salanto ir jo intako Bubino santakoje supilto piliakalnio viršukalnėje nugrimzdęs dvaras su visais jame saugotais lobiais, kuriuos galima buvę pasiekti požeminiais urvais. Šie pasakojimai į piliakalnį dar prieškariu atvilioję lengvatikius lobių ieškotojus, po jų lankymosi menama likus gilias išraustas duobes. Šį piliakalnį kaip kultūros paveldo objektą išaiškino kraštietis kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, jį tyrinėjo mokslininkai. Šiandieną saugomos teritorijos - piliakalnio ir papėdės gyvenvietės, kur archeologai pastebėjo kultūrinio sluoksnio pėdsakų - plotas sudaro 1,9 ha. Laivių piliakalnis, deja, šiandien praradęs savo didybę: jis stipriai sudarkytas sovietmečiu ariant aplinkines žemes, o nugriuvę šlaitai apaugę lapuočių mišku.
Alkakalniui pasirinko salą Erlėnų kaimo bibliotekininkė Aldona Beržanskienė jau daugel metų renka savojo kaimo bei apylinkių istoriją. Jos pasakojimu, netoli piliakalnio esantis Alkos kalnas, kurio prieigas prieš kelerius metus sutvarkė Salantų regioninis parkas, šių vietovių gyventojams kažkada buvusi šventa vieta. „Senieji žmonės pasakoja, kad aplink kalną tyvuliavęs didelis ežeras, o pats Alkos kalnas - tai buvusi iškili sala. Vėliau ežeras užakęs. Tai tikėtina, nes beveik visame buvusio ežero dugne randamas durpių sluoksnis su įvairių augalų, kiaukutų, net žuvų kaulų liekanomis. Visas kalnas buvo apaugęs šimtamečiais ąžuolais, - dar ligi 2002 m. buvo išlikęs vienas itin senas storas ąžuolas, vadinamas šventuoju, kol jį nupjovė. Manoma, kad po juo stovėjusi šventykla, o kalno vakarinėje dalyje - aukuro akmuo“, - pasakojo A. Beržanskienė. Ilgainiui Alkos kalne apsigyvenę žmonės, jie įsikūrė sodybose – ši vieta jiems buvusi saugi dėl aplinkui tvyrančio vandens. Nuo neatmenamų laikų, A. Beržanskienės žodžiais, čia išliko akmenų tvoros liekanos bei dvi nesyk perstatytos sodybos. Senovę liudija ąžuolai ir obelys Vienoje iš jų dabar gyvena iš lovos nebepakylantis senolis Antanas Numgaudis. Jo vienatvę akylai saugo palaidas kiemsargis, stropiai aplojantis tuos, kurie bando prisiartinti prie trobos. Gretimai – ąžuolų ir senų obelų sodo apsupta 50-mečio Juozo Beniušio ir jo protėvių sodyba. „Nedaug teišmanau istoriją, bet žinau, kad mano bočiams, probočiams ši vieta priklausė. Seneliai Barbora ir Kazimieras Beniušiai 1942 m. perstatė tvartą – akmenyje liko iškalta data, o gal ir pačią trobą, aš pats nieko neremontavau - žvelgdamas į drožiniais išpuoštas sienas svarstė Juozas. – Visokių pasakojimų apie šią vietą teko girdėti: bet juk istoriją galima pateikti kaip nori, o kas beįrodys, kaip buvo“. Senos obelys aplink namus šakomis persiraizgiusios lyg išsidraikęs milžiniškas ardomas nėrinys. „Senelis šį sodą įveisė. Tokių rūšių obelų dabar nė su žiburiu nerastum. Nevalia obelų pjauti - jei nesodinai, ir neliesk“, - savo gyvenimo filosofiją dėstė vyras. Tvarko įspūdingiausias vietas Laivių piliakalnis, skirtingai nuo Erlėnų alkakalnio, atsidūręs atokiau nuo pagrindinių kelių Salantai-Skuodas-Plateliai, šiandien nėra patrauklus turistams. „Planuodami turistinius maršrutus, susidarome prioritetinių istorinių – kultūrinių - gamtinių objektų sąrašą. Pirmenybę sutvarkyti teikiame tiems objektams, kurių patogi geografinė padėtis ir kurie istoriškai yra įdomesni bei įvairesni“, - teigė Salantų regioninio parko vadovas Modestas Šečkus. M.Šečkaus žodžiais, Salantų regioninis parkas – itin turtingas piliakalnių, - jų iš viso yra 11. Vien Kretingos rajone, palei Salantą ir Miniją, nuo Salantų ligi Kartenos protėviai buvo įrengę 10 piliakalnių. Gavus europinės paramos, šiandien yra sutvarkyti Kartenos ir Imbarės piliakalniai, Erlėnų alkakalnis bei Sakuočių maro kapinės.
Vėlaičių piliakalnio atodanga Būrys Salantų žygeivių - 20 jaunų entuziastų – šią vasarą pėsčiomis aplankė Salantų regioninio parko piliakalnius. Žygeivių teigimu, vienų nereikėjo ieškoti – upių santakose jie buvo matomi iš tolo, o kitus juosė ariami laukai, - žinojo tik jų koordinates. Toks gamtos įslaptintas, žmonių ir laiko primirštas, yra Vėlaičių piliakalnis. Jį žygeiviai pasiekė eidami nuo Kartenos Vėlaičių link. „Nėra jokių šio piliakalnio nuorodų. Laikydamiesi kurso, ėjome pamiške, kol pasiekėme Alanto pakrantę. Nusileidome į upės vagą, ėjome vandeniu, kol staiga prieš akis išniro status šlaitas. Supratome, kad skardis ir yra nuplautas piliakalnio šlaitas, - įspūdingiausiai atrodė kalvos atodanga, kuria užkopėme į viršukalnę“, - pasakojo žygeivis Arvydas Gurkšnis. Belikusi tik nedidelė Vėlaičių piliakalnio dalis priešingame Alanto krante, maždaug už 2 km, žygeiviai aptiko taip pat nykstantį Gaudučių piliakalnį. Šie piliakalniai buvo nesyk ištyrinėti: žmonės pilis statė ir šalia jų gyveno nuo I tūkstantmečio ligi X a. Apie čia vykusias kovas su priešais liudija Vėlaičių priešpilio šlaite surastas geležies ietigalis.
|
|
