Dirba bendruomenės labui

Imbariškei Aldonai Anužienei ilgi tamsūs rudens vakarai nepabosta. Moteris, pagauta įkvėpimo, kuria eiles, taip pat aktyviai dalyvauja ir Imbarės bendruomenės veikloje, į kurią įnešė naujų vėjų.

Aldona Anužienė kasmet išpuošia Gargždelės kapinių koplyčią.

Kiekvieną pavasarį A. Anužienė pievose pradeda rinkti įvairiausius laukinius augalus ir taip – visą vasarą. Prisirinkusi bobramunių, viržių, rugių varpų, karklavijų bei kitų margaspalvių augalų, juos išdžiovinusi riša gėlių puokštes. Pastaruosius ketverius metus moters kurtomis džiovintų gėlių puokštėmis išpuošiama Gargždelės kapų koplyčia – tikintieji tuo galėjo įsitikinti ir šiemet, Vėlinių savaitę apsilankę kapinėse.

„Vasarą ir pati užsiauginu gėlynų, o dar eidama grybauti, uogauti, pamačiusi kokią ypatingesnę gėlę, ją parsinešu namo, taip pat prisirenku visokiausių augalėlių, vėliau juos išsidžiovinusi, sukomponuoju. Lietuvių tradiciją susieju su japoniškomis ypatybėmis. Šis pomėgis, atėjęs iš jaunystės, yra lyg vasaros prisiminimas. Šiomis puokštėmis grįžta tarsi ir mano vaikystė, o kai ateini į išpuoštą koplyčią, pasidžiaugi pati – prisimeni tėvų gyvenimus“,- svarstė moteris, savo pomėgiu rinkti įvairiausias vaistažoles, gėles užkrėtusi ir Imbarės bendruomenę. „Imbariečių draugijos“ moterys prieš keletą metų pačios pradėjo auginti įvairias gėles, renka vaistažoles – paskui rengia susitikimus, kartu riša puokštes.

„Dažnai vaikystėje pas mus į kaimą atvažiuodavo mano senelės brolis kompozitorius Balys Dvarionas. Jaunystėje, dar besimokydama mokykloje, su bendraklasėmis augindavome gėlių darželius. Juos apžiūrėdavo, vertindavo buvęs auklėtojas Adolfas Stanevičius, todėl stengėmės juos puoselėti“,- apie kūrybinės traukos priežastis svarstė moteris, kurios dukra Imbarės kaimo ūkininkė Aina Brazdeikienė poilsio valandomis taip pat užsiimanti kūryba – deda gėles į knygas, jas suspaudžia, išdžiovina, o paskui kuria floristinius paveikslus.

Imbariškę drąsiai būtų galima įvardinti kaip Gargždelės koplyčios šeimininkę. Šiemet prieš Vėlinių savaitgalį ji visą savaitę savanoriškai budėjo Gargždelės kapų koplyčioje – tvarkė ją, sutiko svečius. Anot moters, kraštiečiai pripratę, todėl naujų dalykų nebepastebi, o atvykę svečiai nuolat domisi – moteris visada jiems primenanti koplyčios istorijos tarpsnius, šiltai pasitinkanti juos. Moteris gėlių nepamiršta įtraukti ir į savo kuriamą poeziją, šis augalas – dažnas vaizdinys jos kūryboje.

Imbariškė žinanti nemažai koplyčios istorijos detalių – netikėtai atvertė iš po altoriaus ant medinės lentos užrašytą seną XIX amžiaus užrašą, priminė sušaudyto altoriaus istoriją, kaip sovietų kareiviai jį išniekinę, kaip kapinių koplyčia tarybiniais metais buvusi paversta sandėliu.

Moteris negaili laiko ne tik per Vėlines – Gargždelės koplyčios durys atidaromos per Motinos dieną, kai rengiami Šv. Roko atlaidai arba kai artimųjų noru aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius. Šiuo metu moters planuose – prisidėti prie šv. Kalėdų prakartėlės kompozicijos Salantų bažnyčioje.

Imbariškė pasakojo, jog jeigu būtų jaunesnė, mėgintų gėlių puokštes ir pardavinėti. „Jeigu nejudėsi – nieko gero nebus, reikia imtis darbo ir ne vien tik sau, bet ir artimui, bendruomenei“,- apie būtinybę būti bendruomeniškam svarstė moteris.

• Rašyti komentarą (6)