Ko liūdi šv. Antano namelio pieta?

Šv. Antano rūmai, žmonių vadinami šv. Antano nameliu, – unikalus Kretingos miesto pastatas, kurio istorijai aprašyti reikėtų visos monografijos.

Apleista senųjų Kretingos kapinių dalis (nuotr. karėje) ir suvargusi pieta

Už aukas, gautas iš Amerikos lietuvių, 1934 metais pastatytas pastatas, kuriame įsikūrė pranciškonų spaudos administracija, spaustuvė, knygų rišykla, kino salė, buvo skirta ir prieglauda išeivijos lietuviams, kurie senatvę norėjo praleisti savo tėvynėje. Bet neilgai šis pastatas jiems tarnavo: 1940 metais Lietuvą okupavus sovietinei armijai, pastatas buvo nacionalizuotas ir jame įsikūrė NKVD pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabas, kurio rūsiuose ir pirmame aukšte buvo įrengta areštinė. Joje buvo laikomi TSRS – Vokietijos pasienyje suimti žmonės, pyliavų nepristatę ūkininkai, priešvalstybine veikla apkaltinti vietos gyventojai, iš Vokietijos okupuoto Klaipėdos krašto perbėgę karo belaisviai – lenkai ir prancūzai. Pastatas nuo gatvės, kapinių ir bažnyčios pusių buvo atitvertas aukšta tvora su spygliuotos vielos užtvara viršuje. Kaliniai buvo kankinami ne tik areštinės rūsiuose, bet ir pastato kieme, netoli kapų, šalia vienuolyno tvenkinio. Prasidėjus TSRS – Vokietijos karui, sovietams pasitraukus, ten buvo rastas apdegęs nukankinto neatpažinto žmogaus kūnas.

Apdegęs ir geležiniu lanku apjuostas medis liudijo, kad žmogus prie jo buvo pririštas žemyn galva ir mirė kankinamas deginant. Vienos rankos plaštakos oda buvo nunerta tarsi pirštinė ir numesta šalia. Naciai po to čia buvo įrengę sovietinių čekistų žiaurumo ekspoziciją, kurioje po stiklu eksponavo šią „pirštinę“. Senieji kretingiškiai tai dar atsimena.

Demonstruodami sovietinių okupantų žiaurumus, patys naciai elgėsi taip pat. Šv. Antano namelio kieme jie kankino ir žudė iš Skuodo ir Mosėdžio atvarytus žydus, kurių kūnus užkasdavo žydų kapinėse.

1989 metais, vykdant šv. Antano namelio remonto darbus, jo rūsiuose buvo aptikti čia kalėjusių žmonių ant sienų įrėžti užrašai ir piešiniai. Juos užfiksavo ir aprašė kretingiškis istorikas Julius Kanarskas. Jis ta tema publikavo ir straipsnius Kretingos bei Žemaitijos regiono spaudoje.

Sovietinių okupantų vykdytų žmonių kankinimo vietoje, prie tvenkinio, 1989 metais buvo pastatytas stogastulpis pieta, kurio autorius – kretingiškis tautodailininkas Juozas Lukauskas.

Gaila, bet šiandien jau beveik primiršome, ką simbolizuoja ši pieta ir kokią vietą ji žymi. Ir tai nekeista, nes per 24 metus taip ir nesugebėta šalia jos pastatyti informacinės lentos, kurioje praeivis ar turistas galėtų perskaityti šio stogastulpio atsiradimo istoriją bei prasmę. O juk per tuos metus jau išaugo jaunų žmonių karta, kuri apie tai nieko negirdėjo, o vyresnieji – primiršo, nes ši vieta net neįtraukta į Kretingos lankytinų vietų sąrašą. Gal todėl šių metų Vėlines šv. Antano namelio pieta pasitiko apsupta nukritusių lapų ir medžio šakų, be uždegtų žvakių, su stogastulpio viršuje besvyrančiu kryžiumi. Tą Vėlinių dieną ant šalia esančio suolelio tradiciškai rymojo alaus „bambaliais“ apsistatę vietiniai girtuokliai, tapę šios simbolinės tragiškos vietos savotiškais „garbės sargybiniais“, kasdien su buteliais rankose čia rymančiais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.

Akivaizdu, kad Vėlinės tapo labiausiai šalies žmones vienijančia švente ir tam reikia iš anksto ruoštis bei ją išnaudoti. Kapinės ir jų lankymas visais, o ypač okupacijos laikais, Lietuvoje buvo laisvės simbolis ir jos išraiška. Senosiose Kretingos kapinėse nerasime nė vieno paminklo, ant kurio spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904 metais) būtų parašyta rusiškomis raidėmis, vadinamąja „graždanka“. Šiandien dar išlikusius to laikotarpio metalinius paminklus su lietuviškais ir žemaitiškais užrašais kretingiškiai gabendavo iš Rytų Prūsijos ir Latvijos. Kapinėse per karus ir okupacijas išliko ir antkapių, pastatytų ikikarinės Lietuvos Respublikos laikotarpiu, su tautiniais simboliais, o ir kapinių lankymas sovietmečiu buvo tapęs tyliąja rezistencijos forma.

Šiandien džiugina saugomi ir atnaujinami paminklai, restauruojama Jurgio Pabrėžos kapo koplytėlė, bet, deja, to maža. Pirmiausia būtina neleisti sunykti seniesiems metaliniams antkapiniams paminklams ir juos išsaugoti ateities kartoms. Liūdna kapinėse Vilniaus gatvėje, šalia grafų Tiškevičių koplyčios, matyti apleistus, apaugusius krūmais, seniausius šių kapinių XIX a. kapus, akis bado ir M. Tiškevičiaus antkapinis paminklas su nuvirtusiu ant žemės kryžiumi.

Vis dar nesuprantama, kad senųjų kapinių priežiūra ir jų išsaugojimas – ne tik mūsų kultūros dalis, bet ir puiki mokykla jaunimui, istorijai pažinti ir patriotiniam auklėjimui.

Miesto komunalininkams tvarkyti ir prižiūrėti senuosius kapus privalo padėti ir mokyklos, kurių mieste yra ne viena. Puikus to pavyzdys – Vilniaus miesto kapinės, kuriose lenkų karių kapai idealiai sutvarkyti, papuošti tautine, periodiškai keičiama, simbolika. Ir tai daro Vilniaus lenkiškų mokyklų mokiniai.

Džiugu būtų matyti atnaujintą ir prižiūrimą Kretingos policijos viršininko Kazio Grižo, 1929 metais žuvusio nuo nusikaltėlių rankos, kapavietę, kurią lankytų šiandieniniai kolegos ne tik per Vėlines, bet ir policijos švenčiamą profesinę šventę – Angelų sargų dieną. Taip pat norėtųsi matyti ir atnaujintą 1928 metais Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1918-1928) pažymėti Kretingos savanorių pastatytą paminklą, kurio užrašo šiandien beveik neįmanoma perskaityti. Negi jį lankantieji šauliai ir patriotinis jaunimas to nepastebi?

Ateityje laukia daug darbų, bet ir pasimokyti yra iš ko. Lankydamas Palangos kapines, jose neradau nė vieno apleisto XIX amžiaus ar XX amžiaus pradžios kapo ar antkapinio paminklo, o dauguma jų – ir šviežiai atnaujinti. Šiuo atveju kretingiškiams net nereikia vykti į Palangą to pažiūrėti, nes Palangos komunalininkams vadovauja mūsų žemietis, Kretingos tarybos narys, kuris čia, vietoje, ir gali pasidalinti savo darbo patirtimi.

Pats šv. Antano namelis šiandien atsinaujinęs ir atjaunėjęs, jame veikia kavinė. Šalia jos durų kabojusi atminimo lenta apie čia kalintus ir kankintus žmones perkelta kiek toliau, matyt, kad kavinės lankytojams negadintų geros nuotaikos ir apetito. Jei ne ši mažytė atminimo lenta, net neįtartume apie šio pastato sudėtingą ir kartu tragišką istoriją.

Kiek teko girdėti, čia buvusios areštinės rūsiuose užrašai ant sienų pakankamai gerai išsilaikę, todėl juos rodyti lankytojams būtų nesudėtinga. Vis dar tikiu, kad ateityje tai ir įvyks, čia įsikurs muziejus, kur galėtų persikelti ir dabar panaikintas Pranciškonų gimnazijos istorijos muziejus. Tai taptų dar viena lankytina Kretingos vieta ir to nepadaryti, galvojant apie ateities kartas, būtų nedovanotina.

Manau, kad šiandien – pats laikas paklausti savęs, ar tikrai šv. Antano namelio pieta liūdi tik dėl nekaltai čia kalintų ir nukankintų. O gal – ir dėl mūsų abejingumo istorinio atminimo ir paveldo išsaugojimui?

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (16)