Gimtuoji kalba – jūngtis so pruotievēs

Kretinguos muziejou ivīka konferencija „Kretinguos apīlinkiu šnektas“, skėrta Tarmiū metams paminietė. Ta pruoga sovažiava daugībė garbingu kalbuotīras muokslininku, katrėi skaitė pranešėmus vėsokiausiuom temuom. Vėina ėš rėnginė pranešieju bōva Klaipiedas oniversiteta muokslininkė Jūratė Lubienė, kėlusi nu Salontū, katra rokavuos apie tradiciju tāsa kretingėškiu šnektuo.

Nu Salontū kėlosi Klaipiedas oniversiteta muokslininkė Jūratė Lubienė pateikė vėsokiausiu tautuosakas īduomībiu.

Muokslininkė sava ruoda pradiejė klausėmo, dėkuo vėsas tarmės rēk būtėnā išlaikītė? Pasak anuos, vėsū pėrma, tarmės īr bėndrėnės kalbuos šaltėnis, nebūto tarmiū, nebūto nė bėndrėnės kalbuos. Ontrus dalīks īr, kad tai – istuorijas knīnga. O trets – tai mūsa dūšės lobīnā.

„Vo kokėi mes esām tortingė, jego tou gīmtojė kalba dar torēm tuokė, katra kėkvėinuo parapijuo īr bėški kėtuokė. Vadėnas, mūsa māstīmė, mūsa tam pasaulė matīmė ī kažkas, kuo gal kėts nebsopront. Bet ėš kėtuos posės veizont ė nesvarbo, kėik mes tū žuodiu besoprontām, kad anėi īr kėtokėi – ne visīms būtėnā rēk būtė kalbininkās. Mūsa pruotievē i momis rokou per žmuonis i perdoud, kāp anėi matė ton pasauli. Tėi mūsa puosakē ēn ėš tuos žemelės, tēp pruotievē perdoud sava dvasė mums. Nikāp kitēp – tik per kalba. Kėtuokė būda nier“,- kalbiejė Klaipiedas oniversiteta diestītuojė, papuorėnosi, ka tou skėrtīnga puožiūri i pasauli, i daktus, i gamtuos reiškinius poikiausē paruodonti tautuosaka.

Bōva pateiktė pavizdē, kāp skėras mīslės, pasakītas tarmėškā, nu bėndrėnės kalbuos, nuors atsakīms bēsontis tuoks pats – žvakė. Bėndrėnė kalba „Lino širdis ir vaško rūbai“ vuo žemaitėškā „Ėš vėršaus taukā, vo apatiuo plaukā“. „Arba kėtė puosakē, lėtovėškā – „Virš bobulės grytelės, kabo duonos riekelė“, kāp anėi švelnē pasaka, kāp i dongu rokou, romantėškā, vo žemaitē – „Pėlna skuoterka tropėniū – ė šmotielis lašiniū“ – vėskas dėktē, ėr, atruoda, nuors īr tuos mažībinės priesagas, bet vėsėškā kėts vaizds“,- pasakuojė salontėškė.

Dar bōva pamietītė pavizdē so augalieliu pavadėnėmās, katrėi bova solasiuotė Salontūs, ė priminta, kāp tėi žemaitėškė žuodē ėš tikrūju atspind tėkruovė: „Ė jūs tik pamislīkėt, mes, veiziedami i paprasta žuolelė, augalieli, ėš karta gaunam pruotėviu žėnė, kou anėi tou nuoriejė pasakītė. Pavizdžiou – Gauris (liet. asiūklis), vo je ėš tėkra paveizietomėt ī tuo augalelė lapelius – tai ėsėtikintomiet, ka ėš tėkrūju anėi īr so tas gaurelēs“.

Muokslininkė špuosīdama klausė konferencijas dalīviu, ar kas žėna, kas īr „Buobas raukā“, - vėsa salė mėrė ėš jouka, ka sožėnuojė, ka tai īr senuos babas sobėnė ir tēp žemaitē ožvardėnė vėina augala rūši. „Vo kas daugiau tou augala lapieliu sosėglomžīma-sorokėma vaizdžiau apibūdīns, je ne žemaitē?“- retuorėškā klausė ana.

Konferencijas dalīvius pasveikėna Kretinguos rajuona savivaldībės mers Jūzaps Mažeika.

Muokslininkė sosirinkusīms pateikė ė tarmībiu skėrtumu so grību pavadėnėmās: „Veiziekėt – gaidielis, kāp skiauterie, vo aukštaitē voveruškas vadėn pagal spalva. Mums svarbu forma, anīms – spalva. Bet kartās sava žuodīnu skėramies ė mes patis žemaitē. Kretinguos apīlinkies gaidieliu nieks nevadėn žīdgrībēs, o va api Telšius, kor gīvena daug žīdu, tuoks pavadėnėms prilėpa. Bet kokėi žemaitē esam pastabus, sugalvuojė grību pavadėnėmus. Kad ėr tei patis slīduokā, juk anėi ėš tėkrūju īr slīdi, tor tou skūra, katrou rēk nuloptė. Mes torēm sava žuodi, vo (liet. kazlėką) mūsa tautietē periėmė ėš kitū tautū“.

Sosirinkusīms vėins po kėta bōva vardėnamas žemaitėškas ruodas ipatībės, vėin kėik beržūm apibūdinėmu pasakė - skaldberžis, šloutberžis, blidberžis, papurberžis. Vo svarbiausē - vėsė anėi sumislītė ėš gīvenėmėškas patėrtėis. Tēp pat ana miniejė, ka žemaitiu kalbuo atsiskleid ėr anūm jausmā patē žemelē. „Žemės taukā – tas grībs īr nevalguoms, bet kuoki ons pavadėnėma tor, juk visīms aiško, ka neiedamė grybā daugiausē vadėnamis šungrībēs ar mosmiriemis, o kaži dėl kuo tas nuodings grībs tor pavadėnėma? O iš tikrūju ons bōva labā reikalings mūsa pruobočēms, nes su anou gīdīdava nu vėsokiausiu lėgūm. Ė kāp gražē atsėskleidė žemaitiu pajautėms, ivardėjėms žemės, katra, tikiejė, galintė pagīdītė. Ė kėik tūs žuodiūs daug informacijas“, - pasakuojė muokslininkė. J. Lubienė rokavuos, ka be rekala daug tūm verkšlenimu īr dėl tuos mūsa žemaitėškas kalbuos, neva, ka ana po bėški nīkstonti, ka žmuonis dažnā sakontis, ka jau anūm vakā nebrokoujas sava gimtoujė kalba.

„Vėina karta sojoukėna tuokė muotrėška kaimė, ana saka mūsa vakā jau nebšnek, vo išējosi i kėima pati bešaukonti - „Vladuk, Vladuk, nekušink kirvio?“,- sakė diestītuojė, ka dėl tokiūm žmuoniū smagiau ė gīventė.

*

Mūsa tarmie

Žemaitėjė to mieliausė

Tava žmuonis mon brongiausi.

Darbštė, slaunė er teisingė,

Mūs tievīnē reikalingė.

Žemaitėjuo jug nu sena

Buočē, pruobočē gīvena.

Torēm anūm kalba čieditė,

Neprimėrštė ėr vakus muokītė.

Sosėtėkė mes žemaitē

Esam tarsi gėmėnaitē.

Dėdlē truopnē parokoujēm,

Vo, je rēk, ė pajoukoujēm.

Aple darbus ėr pagada,

Aple šiuolaikėnė mada.

Aple savi ėr kaimīnus,

Mūsa valdžiuos keptus blīnus.

Esam stėprė, būda tvėrta,

Muokam vėsus darbus dėrbtė.

Mūsa tarmie gal pagīdīt,

Paprašičiuo nesičīdīt.

Atverk šėrdi

Ka saulė tek – mes torēm keltėis,

Je lēdas – rēk ētė gōltė.

Je zlastis ožēn – nerēk keiktėis,

Ėr kėta nerēk ožsėpoltė.

A netēp dėinas štruopās būn

Apniokosės ėr tomsės.

No, veiziek, kėta dėina būnd,

So saulė džiogėn vėsus.

Tēp ėr tuos biedas ožsimėrš,

Tau čiesa rēk ėštvertė.

Jug vėltis skobėnā nemėršt,

Rēk šėrdi Viešpatiou atvertė.

Juzefa Jucienė, Kretinga

Kretingėškiu tarmies žuodyns

Kretėngėškė Regina sumėslėjė so skaitytuojes pasidalintė žemaitiškas žuodes, katrus ana karto su sosiediems prėsėmėnė berokoudamuos api senesnius laikus. „Muona tieva – ėš Skouda karšta, Lenkėmu kaima. Ta dalis žuodiu eso parėmusi iš anu, o kėtė žuode – mona kaimyniu kretingėškiu sudiktoutė. Gal žmuonims bus iduome tuokius retesnius žemaitėškus žuodius paskaitytė“,- pasakuojė Regina.

Nukuove – atokiai, nuošaliai

Zars – greitai, tuoj pat;

Snuostrė – lėta, apsileidusi moteris;

Pierankas, gardynas – užuolaidos;

Žyčiuotė – skolinti;

Žičlyvs – svetingas, komunikabilus;

Skėbelė – skiedra, balana krosniai užkurti;

Nužlogėnis – sunkus, dribtelėjęs, netvirtas (apie vyrą, daiktą);

Zauksuotė, smaksuotė – žiopsoti.

Surašė Dovilė URNIKIENĖ

• Rašyti komentarą (23)