Su kino kamera - pėsčiomis per Europą

Visai neseniai filmą „Sapnuoju, kad einu“ kretingiškiams pristatė jos autorius, 42-jų teatro ir kino režisierius Jokūbas Vilius Tūras. Filmas buvo apdovanotas Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės 2013“ statulėle už geriausią ilgo metražo dokumentinį filmą. Juosta taip pat buvo nominuota geriausio metų režisieriaus ir geriausio scenarijaus kategorijose.

Geriausią šių metų dokumentinę kino juostą „Sapnuoju, kad einu“, pelniusią Lietuvos kino apdovanojimą „Sidabrinė gervė 2013“ ir nominuotą už geriausią scenarijų bei geriausią metų režisieriaus darbą, kretingiškiams pristatė pats jos autorius - 43-jų Lietuvos teatro ir kino režisierius Jokūbas Vilius Tūras.

Ši 87 min. trukmės kino juosta yra filmas–kelionė, į kurią švento Jokūbo keliu pėsčiomis, su kamera ant peties, nuo savo namų Vilniuje iki Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos – iš viso 4,5 tūkst. km - leidosi šio filmo kūrėjas J.V. Tūras.

Tai yra ir filmas–išpažintis: 205 dienas trukęs režisieriaus ėjimas per Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, apmąstant savo gyvenimo klystkelius. Ėjimas vidinės šviesos link – į tikėjimą, viltį ir meilę. Tai atspindi filmuoti kadrai, garsūs pamąstymai, prisiminimai, pašnekesiai su kelyje sutiktais žmonėmis.

„Į šią piligriminę kelionę išsirengiau ne dėl šlovės, o todėl, kad supratau, jog turiu eiti: jei to nepadarysiu dabar - niekada nepadarysiu. Tai nebuvo bėgimas nuo savęs, o nuoseklus, apgalvotas ėjimas į save. Pagrindinės priežastys glūdėjo mano ankstesniame gyvenime. Ateina laikas, kai žmogus įvertina savo praeities klaidas ir nori apsivalyti, išlaisvėti nuo jų. Žmonės nevienodai suveda sąžinės sąskaitas: vienam obuolį pavogti – nuodėmė, kitam ir automobilį nuvaryti – juokų darbas, o trečias sąžinę išvis praradęs“, - apie filmo priešistorę pasakojo kūrėjas.

Per pusę metų trukusią kelionę prifilmuota virš 100 valandų medžiagos, tačiau J.V.Tūras su prodiusere Rasa Miškinyte ir montuotoju Pauliumi Zavadskiu nusprendė susikoncentruoti į žmogaus–piligrimo istoriją.

„Šis filmas yra švietėjiškas, suteikiantis vilties visiems, stovintiems ant asmenybės destrukcijos slenksčio“, - įsitikinęs režisierius. Jo premjera įvyko prieš metus - 2012-ųjų lapkričio 6 dieną - Vokietijoje. Lietuvoje premjera įvyko Scanoramos festivalyje.

Nuopuolio vardas - alkoholis

J.V.Tūras neslėpė, jog dėl alkoholizmo šeimoje pats buvo pasiekęs gyvenimo dugną ir stojęs akistaton su mirtimi. Jokūbo Viliaus tėvas, grojęs gitara, rašęs eiles, kopęs į kalnus - sykį ir jį 15-metį pasiėmė mėnesiui į Pamyrą, - mirė 46-erių dėl alkoholio. „Tada buvau 26-erių ir save užprogramavau, kad iš šio pasaulio iškeliausiu taip pat dėl alkoholio. Ir taip 14 metų su didžiuliu pagreičiu ritausi žemyn“, - sakė filmo kūrėjas.

Ligi tol profesionaliai užsiiminėjęs akademiniu irklavimu ir plaukimu, J.V.Tūras metė sportą. Studijuojant Muzikos akademijoje prasidėjo jo ilgadienių užgėrimų lydimas bohemiškas gyvenimas. Tai sugriovė jo pirmąją šeimą. Patyrė komą ir galvos operaciją.

„Išoperavo auglį. Gydytojai prisakė nebegerti: gersi – numirsi, tvirtino jie, tačiau alkoholis buvo stipresnis už išlikimą - dar 4 metus save žalojau“, - pasakojo J.V.Tūras.

Sykį po daugiadienių gėrimų draugas nusivežė jį prie jūros. „Man prasidėjo alkoholinė psichozė – debesyse išvydau labai realistiškas haliucinacijas – nežemišką vyrą su barzda ir šalia jo moterį. Po to dar 2 dienas „blūdijau“, paguldė į ligoninę. Supratau, kad dangus man davė ženklą: gersiu – tikrai mirsiu“, - atvirai pasakojo režisierius.

Ir sąmoningai nustojo gerti – nesikodavo, bet ėjo pas specialistus, bendravo su žmonėmis, priklausomais nuo alkoholio, narkotikų, vaistų, azartinių žaidimų. „Supratau, kad vienintelis būdas negerti – visiškai atsisakyti alkoholio, ir prisijaukinti tą laiką, kuris buvo skirtas girtavimui. Labai sunku rasti, kuo tą laiką pakeisti, - teigė pašnekovas.

< >Prie šv. Jokūbo kapo - triskart

J.V.Tūras sakė, jog visa tai prieš keletą metų jį ir paskatino leistis į piligriminę kelionę Šv.Jokūbo keliu – pirmąkart jis nuėjo 900 km iš Saint Jean Pied de Port Prancūzijoje, ligi šv.Jokūbo kapo Santjago de Kompostela mieste.

Antrąkart jis su būsima antrąja žmona Jurgita, Lietuvos operos ir baleto teatro renginių organizatore bei anglų kalbos vertėja, leidosi į 400 km piligriminį žygį nuo Leono ligi Santjago de Kompostelos ir Atlanto vandenyno Ispanijoje. „Šioje kelionėje pasitikrinome, kuo galėtume būti vienas kitam“, - tvirtino į filmo Kretingoje pristatymą išvien su žmona J.Tūriene bei dviem dukrom – 4–mete Ona Saule ir 1,5 metų Ema Adele - atvykęs režisierius. Jis paminėjo dar turįs 20-metę dukterį Moniką iš pirmos santuokos.

O trečiąkart su kamera išėjo 2010-ųjų sausį. Po pusmečio kelionės, liepos 25-ąją, išvien su ispanais bei viso pasaulio krikščionimis jis šventė šv.Jokūbo - Ispanijos globėjo - dieną. Šis šventasis, anot režisieriaus, yra tapatinamas su 600 metų ispanų kovos prieš maurus pergale. Šv.Jokūbo kelias išskirtinis tuo, kad viršum jo driekiasi Paukščių takas, kuris nesusijęs su jokia religija. „Jis – magiškas, slėpiningas, žvaigždynas viršum piligrimo galvos jo gyvenimo kelionei suteikia ypatingo žavesio. Vatikanas buvo išsigandęs, kad Šv.Jokūbo kelias sutraukia daugiau piligrimų iš viso pasaulio, negu Šv. Petro kapas Romoje. Sakoma, kad jį praėjęs žmogus įgyja tokių savybių, kokių jam labiausiai trūksta“, - pabrėžė keliautojas.

Didžiausias iššūkis – Lenkijos keliai

Šiai kelionei jis rengėsi trejus metus. Kasdien nueidavo po 30 km, o rekordą pasiekė neradęs nakvynės pakeliui į Lurdą Prancūzijoje. Tą dieną sekminių naktį atėjo išsekęs įveikęs 54 km. Didžiausias iššūkis kelionėje, J.V.Tūro žodžiais, buvę atlaikyti siaubingą automobilių srautą siauruose apsnigtuose Lenkijos keliuose: jį net keturiskart kliudė sunkiasvorės mašinos. Kas 3 mėn. ant kojų iššokdavo pūslės. Sustojus pailsėti prie nugaros prišaldavo prakaitas. „Po šitos kelionės man blogo oro nebėra“, - pabrėžė keliautojas.

Visas svoris kuprinėje – griežtai suskaičiuotas. Bažnyčių klebonai sustojimų vietas pažymėdavo specialiame piligrimo pase. Nakvynės taip pat prašydavosi parapijose arba piligrimų namuose, nors teko nakvoti ir kitur.

Jis neslėpė, kad užeidavo visiška neviltis, bet žinojo, kad reikia kantriai išlaukti: „Po nuovargio sugrįždavo dėmesys, suvokdavai, kad esi lyg ta snaigė ant kelio. Didėjant atstumui nuo namų, mažėjo abejonių: kiekvienas kilometras – lyg į taupyklę, nueitas kelias darėsi vis svarbesnis“, - teigė piligrimas.

Sykį vienas lenkų kunigas pasisiūlė jį pavėžėti ligi nakvynės vietos, nes pats skubėjęs kalėdoti. „Sakiau jam – aš tam ir einu, kad pėsčiomis įveikčiau visą kelią, antraip ir pats galėjau nusipirkti bilietą į Ispaniją. Kai atėjau į vietą, žiūriu, kunigas laukia, sako: šaunuolis, kad nepasidavei pagundai“, - prisiminė pašnekovas.

* Faktai

Dar nebaigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, J.V.Tūras Vilniuje Valstybiniame Jaunimo teatre pastatė spektaklį - E.Jonesko „Pamoka“, kuriame vaidino jo kurso draugė Asta Baukutė.

Diplominiame darbe - Žano Kokto spektaklyje „Orfėjas“ vaidino žinomi scenos meistrai - Rolandas Kazlas, Rimvydas Karvelis, Lina Budzeikaitė, išvien su dizaineriu Juozu Statkevičiumi sukūrė kostiumus ir scenografiją.

Režisavo spektaklį Ch.Ballance „Mergaitė ir drakonas“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Arūnas Storpirštis, Eglė Aukštikalnytė, Kristina Kazlauskaitė. Jo kūrybinis pastatymas – Augusto Strindbergo „Kuri stipresnė?“.

J.V. Tūras kartu su Ignu Jonynu Šiaurės šalių kultūros festivaliui režisavo Kęstučio Antanėlio ir Arūno Navako roko operą „Peras Giuntas“.

Kūrė socialinius filmus apie suaugusiųjų ir vaikų su negale integraciją į visuomenę, prevencinius klipus prieš alkoholį.

• Rašyti komentarą (0)