Malda bei dainomis pagerbė partizanų atminimą

Salantų žygeiviai antrus metus tęsia tradiciją Vėlinių savaitgalį aplankyti partizanų žuvimo bei palaidojimo vietas – šiemet vėl surengtas pėsčiųjų žygis „Kardo rinktinės partizanų takais“. Pėsčiomis miškų, kaimų keliais įveikę apie 25 kilometrus, žygeiviai aplankė partizanų palaidojimo vietas Žvainiuose, Pesčiuose, taip pat pabuvojo rezistentų žūties vietose Barzdžių Medsėdžių, Didžiųjų Žalimų bei Smeltės kaimuose, kur klausydamiesi amžininkų prisiminimų, dainų skambesiu, malda bei žvakės skleidžiama šviesa pagerbė pokario rezistentų atminimą.

Žygeiviai Kardo rinktinės partizanų vado Kazimiero Kontrimo-Montės žūties vietoje

Pasigenda pagarbos žuvusiesiems

„Tikėkim, kad mūsų brolių ir seserų kraujas bus trąša ateities kartoms. Tikėkim, kad jis padės atgimti sužvėrėjusiam žmogui, su pergalės vėliava ieškančiam tiesos kritusių didvyrių kaulų likučiuose“,- legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto žodžiais žygį, uždegdami atminimo žvakę Žvainių durpyne palaidotiems keliasdešimčiai rezistentų, pradėjo žygeiviai. Tiesos paieškos juos atvedė ir į šį žygį – tiesos, kuri buvo slepiama okupacijos metais, o kartais, anot jų, nutylima dar ir šiandien.

Žvelgdami į partizanų fotografijas bei traukdami dainas, jaunuoliai svarstė, jog praėjus jau daugiau negu 20 metų po Nepriklausomybės atkūrimo, partizanai iki šiol nesulaukia tinkamo įamžinimo ir pagarbos visuomenėje. „Praėjo daugiau negu 20 metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, ir, jei ne šis paminklas Žvainiuose, kur mes dabar stovime ir keletas šviečiančių žvakučių, atrodytų, kad niekas nuo okupacijos laikų nepasikeitė. Mes negalime įvardinti daugumos čia palaidotųjų vardų, mes nematome daugybės kraštiečių, kurie čia rinktųsi ir vestų savo vaikams istorinę pamoką. Kažin, ar kam skauda širdį, jog dar iki šiol, yra nemaža tikimybė, paniekinamai užkasti tautiečiai guli buvusio Salantų saugumo kieme ar Žudgalio durpyne? Šalia partizanų skaudžių klaidų, bendražygių išdavysčių, pražūtingo keršto atvejų – slypi ir šviesioji rezistencijos pusė: kiek būta partizanų, kurie, nenorėdami išduoti draugų, šeimos, verčiau susisprogdindavo bei kovojo iki paskutinio šovinio. Daugybė pavyzdžių - ir mūsų krašte: ką turėjo išgyventi įsimylėjėliai Antanas Jonauskas-Genys ir Elena Kniežaitė-Gegutė, apsupti priešo, Anužių kaime, bunkeryje paskutinįjį kartą apsikabinę ir paleidę šūvius vienas kitam į smilkinius? Arba Ruginių kaimo miško bunkeryje susisprogdinę Antanas Savickas-Fabijonas ir Janina Laučytė? Kaip išmatuoti trijų partizanų skausmą, kada jie regėjo, kaip gyvas Kūlsodžio kaime, apsuptas enkavėdistų, sudega jų tėvas? Kaip įvertinti šių žmonių auką – kada po kautynių sunkiai sužeistą partizaną bunkeryje slaugiusi jo sesuo buvo ištremta, o būdamas nusilpęs, nesugebėdamas atkelti bunkerio dangčio, jos brolis numirė iš bado“,- kalbėjo žygeiviai, svarstydami, jog pokario rezistencijos svarbos suvokimas visuomenėje yra vienas iš tų svertų, kurie nusako jos brandumo lygį. Žygyje dalyvavęs „Raitijos“ skautų vadovas Liudas Augaitis minėjo, jog reikia džiaugtis, jog pokariu atsirado tautiečių, kurie gynė Lietuvos garbę, o iš jų suneštos aukos galės mokytis bei semtis stiprybės ateities kartos.

Sukalbėję maldą už visus pokario audrose žuvusiuosius ir pagerbdami rezistentus šūkiu „Garbė žuvusiesiems už tėvynę, garbė tėvynei, kad yra kam už ją žūti“, jaunuoliai patraukė senųjų Pesčių kapinaičių link, kur palaidoti pokaryje žuvę rezistentai. Anot žygeivių, yra duomenų, kad čia palaidoti ne penki, kaip pažymėta paminkliniame antkapyje, bet – vienuolika rezistentų. Šiose kapinaitėse ilsisi broliai Pauliai iš Šateikių, didvyriškai žuvę 1947 metų žiemą. Apsuptas enkavėdistų, vyresnysis brolis Bernardas šaudęs iki paskutinio šovinio, kurį pasilikęs sau ir savo jaunesniajam broliui Petrui. Taip pat čia palaidoti žuvę Juozapas Sodys, Bronislovas Jurčius, Jonas Salys, kiti – nežinomi.

Taip pat prisiminti ir Barzdžių Medsėdžių kaime 1948 metais rugpjūčio 14 dieną žuvę rezistentai: tąkart išduoti ir apsupti priešo krito iš Skuodo kuopos atvykę Adomas Žiemelis-Girulis Jonas, Jonas Viburys-Banga bei ryšininkė Valerija Jackienė. „Atėję partizanai apsistojo pas vieną kaimo gyventoją, kuris jau buvo užverbuotas saugumo. Atvykusiems partizanams saugumo informatorius pasisiūlęs atnešti vaišių, išėjęs apie juos pranešė stribams. Tada partizanai buvo apsupti Salantų saugumo ir žuvo nelygioje kovoje“,- pasakojimais dalijosi žygeiviai, svarstę būtinybę ateityje įamžinti žuvusiųjų atminimą Barzdžių Medsėdžių kaime, prieš tai išsiaiškinę tikslią jų žūties vietą.

Jaunuoliai žygį pradėjo rezistentų palaidojimo vietoje Žvainiuose.

Pokario kovos atgijo prisiminimuose

Miškų apsuptyje Didžiuosiuose Žalimuose žygeivius pasitiko Bronislava Jucienė, kurios tėvų sodyboje devynerius metus išsislapstė ir 1965 metais žuvo paskutinis Žemaitijos partizanas Pranas Končius-Adomas. B. Jucienė priminė istoriją, kodėl P. Končius pradėjęs slapstytis pas jos šeimą: „Mano tėvui pagailo P. Končiaus. Sutikęs jį miške nuo lietaus peršlapusį – pakvietė išsidžiovinti drabužių, taip jis ir apsigyveno pas mus. Kai jį 1965 metais apsupo – jis pats nusišovęs, nors saugumiečiai tvirtinę kitaip. Jis visada sakęs, jog gyvas nepasiduosiąs, nenorėjo sulaužyti partizaninės priesaikos“,- pasakojo B. Jucienė, pas kurią dar išlikęs ir P. Končiaus užrašų sąsiuvinis, o jame – keletas dešimčių partizanų eilių bei dainų.

Netoli B. Jucienės sodybos, prie miško pakraštyje stovinčio nedidelio kryžiaus žygeiviai pagerbė 1948 metais žuvusiuosius partizanus Praną Benetį-Maželį, Kostą Lenką-Meistrą, kilusį iš Skaudalių kaimo, bei neišaiškintą partizaną, kurio žinomas tik slapyvardis - Viktoras.

„Kostui Lenkui, kai jis žuvo, buvo vos 21-eri. Mokėsi Salantų progimnazijoje. Baigiantis karui, vokiečiai besitraukdami paliko vežimą su ginklais netoli Kosto namų – tuos ginklus jis paslėpęs, o pokaryje, prasidėjus rezistenciniam judėjimui, atidavęs partizanams. Vieną partizaną iš mūsų krašto suėmus, po tardymo jis paminėjęs ir Kosto pavardę – tada jaunuolis nedelsdamas prisijungęs prie miško brolių“,- liudija prisiminimai.

Dar atsimenama viena istorija, kada buvo tremiama Didžiųjų Žalimų kaimo ūkininkų Baltuonių šeima: „Suvažiavo daug stribų, varė suimtuosius kartu su gyvuliais, bet neilgai – stribai buvo apšaudyti Kazimiero Kontrimo-Montės būrio partizanų. Tada stribai palikę tremiamus ūkininkus iš išgąsčio išsibėgiojo ir grįžo nieko nepešę į Salantus. Vėliau K. Kontrimas pasakojęs vienam savo pusbroliui, jog būtų iššaudę visus, kurie dalyvavo tremiant, bet nenorėta sužeisti nekaltų žmonių“.

Perėję visą mišką, jaunuoliai žygį užbaigė apsilankę Grūšlaukės miško pašonėje, buvusiame Smeltės kaime, Kardo rinktinės partizanų vado Kazimiero Kontrimo-Montės žūties vietoje, kur 1952 metais spalio 30-ąją išduotas žuvo šis partizanas. Ten žygeivių prie laužo ir partizanui skirto medinio kryžiaus jau laukė Darbėnų rezistencijos muziejaus įkūrėjas Stanislovas Burba, Grūšlaukės girininkijos eigulys Pranas Burba bei kiti susirinkusieji. Malda, dainomis buvo pagerbta viena šviesiausių partizaninio judėjimo mūsų krašte asmenybių.

• Rašyti komentarą (7)