|
|
|
Užmirštųjų kapai – bendruomenės rūpestis
Įprastai naujosiomis vis dar vadinamose kapinėse atokiai, dauguma - ties vandens bokštu, palaidota per 750 žmonių, kurie užmiršti artimųjų ar vieniši amžino poilsio iškeliavo iš Padvarių globos namų. Nors teisiškai ir neprivalu, tačiau šiais kapais rūpinasi pati globos namų bendruomenė. Prieš Vėlines - darbymetis Pirmieji Padvarių prieglaudos, veikusios nuo 1929 m. prie moterų vienuolyno, gyventojai buvo laidojami senosiose miesto kapinėse, tačiau jų kapai nunykę. O į naująsias buvo pradėti laidoti nuo 1961-ųjų, kai atsidarė šios kapinės: jiems pirmiausia buvo skirtas nedidelis plotas dešinėje kapinių pusėje, netoli įėjimo. Šiandien šį sklypą nuo tako skiria aukšta gyvatvorė, greta kurios pastatyti konteineriai. Čia žmonės sulaidoti eilėmis – 6 eilėse yra po 20 kapų, kurių antkapiai jau gerokai susmegę į žemę. Tik ant vieno kito kapo pastatytas paminklas. Šiame sklype praėjusią savaitę su būriu globotinių triūsė socialinės darbuotojos Živilė Bartnikienė ir Nijolė Vilimienė – grėbė lapus, rovė senas gėles. Gerokai gausiau globotinių išvien su darbuotojomis Vilma Tamašauskiene, Ilona Rudiene, Lina Viskontiene, Reda Stonyte-Mockuviene, Irena Vainoriene darbavosi prie vandens bokšto. „Kapus tvarkyti atsivežame labiau savarankiškus, jaunesnio amžiaus žmones, kurie gali dalyvauti darbo terapijos užsiėmimuose. Jie labai noriai važiuoja dirbti, sako – gal ir mus po mirties kas nors aplankys. Jie patys padeda ir palaidoti saviškius“, - teigė N.Vilimienė. Pensionato senbuvis, gyvenantis čia jau 40 metų, Remigijus Černiauskas vis pamąstęs vardino pavardes tų, kuriuos jam jau teko laidoti. Pirmąją jis paminėjo prieš 7 metus mirusią savo žmoną Aleksandrą. Pasirodo, abudu ir susituokė gyvendami pensionate, žmona buvusi gerokai vyresnė. Vedęs, nes motina liepusi, tačiau kartu beišgyvenę vos dvejus metus. N.Vilimienės žodžiais, Remigijus yra labai darbštus: kai pensionatas laikė gyvulius, jis šeimininkiškai talkindavo ūkyje. Globos namų gyventojas Bronius Motijauskas su gėlėmis pirmiausiai nuskubėjo prie savo motinos kapo, o po to ėmėsi tvarkyti padvariškių kapus.
Laidos ant bevardžių kapų „Nors teisės aktuose nėra numatyta, kad mums privalu tvarkyti buvusių gyventojų kapus – jais turėtų pasirūpinti Savivaldybė, tačiau mes jaučiame moralinę pareigą ir pagal galimybes bent dukart per metus – pavasarį ir prieš Vėlines – važiuojame tvarkyti kapų. Pavasarį atvežame žemių, darbuotojos suneša pačių užaugintų gėlių: nesakome, kad apsodiname ištaigingai, tačiau po krūmelį ant kiekvieno kapo užtenkame. Uždedame kuklius antkapius – rėmus: sutarę su kapinių prižiūrėtoju panaudojame ir tuos, kurie nebereikalingi, nuimti nuo kitų kapų“, - pasakojo Padvarių globos namų direktorė Rima Narmontienė. O per pačias Vėlines darbuotojai su gyventojais atvyksta į kapus ant kiekvieno kapo uždegti bent po žvakę. Nors Padvarių globos namai neturi oficialaus dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad laidoti jų globotinius kapinėse būtų skirta fiksuota vieta, tačiau kapinių prižiūrėtojas, anot R.Narmontienės, nurodo natūraliai susiformavusį dabartinį kvartalą. Tačiau ji pastebėjo, kad stingant vietos kapinėse, vis dažniau tarp kuklių jų kapų išdygsta naujos kapavietės. „Vietos ir mūsiškiams belikę nedaug, todėl esame nutarę savo gyventojus laidoti ant ankstesniųjų kapų, ypač - bevardžių. Matome, kad tų kapų be mūsų daugiau niekas nelanko, o iškeliavusiųjų pavardės likę tik pensionato sąrašuose“, - vadovė patvirtino, jog bevardžiai kapai sudaro apie trečdalį visų jų prižiūrimų kapų. Šarvojimu pasirūpina laidojimo namai R.Narmontienė pastebėjo, jog kasmet, pakitus Padvarių globos namų specifikai – juose pradėta apgyvendinti jaunus žmones su psichine negalia, o vyresnio amžiaus - tik su sunkiomis negaliomis – sparčiai sumažėjo gyventojų, kuriuos betenka palaidoti patiems. Šiemet jau mirė 30 gyventojų, - o patys laidojo tik 6 iš jų. Kitų laidotuvėmis pasirūpino mirusiojo artimieji arba giminės. Kasmet miršta 30-40 Padvarių globos namų globotinių, didesnė jų dalis – ligoninėje. Šiemet ligoninėje mirė 19 asmenų, globos namuose – 11. Dažniausia jų mirties priežastis, kaip ir visų Lietuvos gyventojų – širdies ir kraujagyslių ligos bei navikai. „Kiekviena mirtis gyventojus paliečia skausmingai: jie greitai sužino, pamato atvažiuojant laidojimo bendrovės automobilį. Kiekvienas į mirtį reaguoja ir ją išgyvena savaip. Bendruomenė už mirusiuosius kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį pasimeldžia per šv. Mišias, atvykus kunigui, kuriam pateikiame mirusiųjų sąrašą“, - teigė R.Narmontienė. Mirštančiajam globos namuose suteikiamas privatumas, kad jis oriai iškeliautų iš šio pasaulio - pastatoma širma, jis slaugomas, pranešama artimiesiems. Savanorės Marijos legiono moterys lanko ne tik ligonius, bet ir kiekvieną gyventoją: pasirūpina, ar šis norėtų atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją. Palaikome ryšius ir su evangelikų liuteronų kunigu bei stačiatikių šventiku, kurie ligoniui pageidaujant atvyksta pas mus“, - sakė R.Narmontienė. Visgi globos namuose žmogus miršta dažniausia netikėtai. Mirusiojo kūnas kelioms valandoms išnešamas į atskirą patalpą, kol jį išsivežti atvyksta laidojimo namų, su kuriais pasirašyta sutartis, atstovai. „Jeigu žmogus vienišas, sutariame, kad laidojimo namai pasirūpintų jo šarvojimu, kuris trunka 2 val. Tiek laiko užtenka, kad globos namų gyventojai ir darbuotojai pasimelstų ir atsisveikintų su mirusiuoju. Patys palydime jį ir į amžino poilsio vietą: ant kapo pastatomas medinis kryžius, gėlių bei žvakių“, - sakė R.Narmontienė. * R.Narmontienė neslėpė, kad dėl globotinio mirties pasitaiko artimųjų pykčio ir priekaištų, skirtų medikams ir jiems. Tačiau ji galinti patikinti, jog Padvarių globos namai jau teikia kokybiškas licencijuotas priežiūros paslaugas - 1 darbuotojas tenka 2 gyventojams. Padvarių globos namuose 230 gyventojų tenka 115 darbuotojų, iš jų tiesiogiai su gyventojais dirba 80 proc.
Šiemet Padvarių globos namų bendruomenė pati laidojo 6, pernai - 22, užpernai - per 30 globotinių.
|
|
