|
|
|
Amatas turi glostyti širdį
Pirmąsias akmens apdirbimo pamokas gavęs jaunystėje, vasaros dienas leisdamas pas garsųjį Žemaitijos skulptorių Vilių Orvidą, salantiškis akmens apdirbimo meistras Kazimieras Daukša ten išmokęs draugystės su akmeniu ir šio gamtos turto pažinimo.
Kryžius – dovana Salantams „Per 1978-1980 metų vasaras pas Vilių dažnai nuvykdavau – būdavo, kada ir žoles su draugais aplink akmenis paravėdavome, šlifavome paminklus, duodavo ir akmenį patašyti“,- kalbėjo meistras, pas V. Orvidą ir sumanęs Salantams padovanoti akmeninį kryžių. Šią idėją K. Daukša įgyvendino prieš trejetą metų – kryžius buvo atidengtas per Salantų miesto šventę. Meistro padarytas keturių metrų aukščio akmeninis kryžius visus pravažiuojančius pro Salantus laimina nuo kalvos šalia Salantų-Skuodo-Plungės pagrindinio kelio sankryžos. “Kryžius – dovana Salantams, apie kurią seniai svajojau. Jį, padedant Virgiui Daržinskiui, sūnui Aurimui bei kitiems įmonės meistrams, po darbo laisvomis valandomis per keletą mėnesių padarėme iš vietinių apylinkių akmens,“- pasakojo K. Daukša. Salantiškis antkapinių paminklų gamyba užsiima jau trisdešimt metų, bet įsigalėjus naujoms technologijoms – visi darbai atliekami daug greičiau, - nebelikę artimesnio ryšio su akmeniu. Tačiau, anot meistro, be meilės ir užsispyrimo vargu ar pasiektum sėkmingo rezultato: „Šis amatas turi glostyti širdį – kitaip gero kūrinio tikėtis neverta. Nors pats su akmeniu dirbu jau kelis dešimtmečius, tačiau kiekvieną dieną vis kažką naujo išmokstu. Nėra taip, kad paimi šabloną ir padarai – turi įdėti daug jėgų ir meilės, kad rezultatas būtų džiuginantis“. K. Daukša pripažino, kad akmentašio amatas yra vienas sunkiausių darbų. Meistras priminė, kad ne veltui prieš karą Klaipėdoje kaip didžiausią bausmę už žiauriausius nusikaltimus nuteistus kalinius varydavo skaldyti akmenų, kloti kelių. Pasigenda šiltesnio bendravimo Salantų krašte 25 kilometrų spinduliu veikia mažiausiai vienuolika akmens apdirbimo įmonių. Paklaustas, ar nejaučia konkurencijos tarp antkapinių paminklų meistrų, K. Daukša pripažino, jog tarp akmentašių vyrauja tik draugystė. „Kiekvienas turime savo stilių. Svarbiausia - kad visi esame draugai. Jeigu ko pritrūksti ar kokia bėda ištinka – visi pagelbėja“,- bendraminčiais pasidžiaugė meistras. K. Daukša labiausiai pasigendantis šiltesnio bendravimo su klientais. „Šiais laikais žmonės nebeturi savo nuomonės. Seniau su klientu būdavęs kitoks ryšys. Susėsdavome, žmogus ir ašarą nubraukdavo, papasakojęs apie mirusįjį, koks žmogus buvęs, ką mėgęs – padirbdavome paminklą pagal artimųjų norą. Dabar šiuolaikinis klientas prabėga pro paminklus piniginę pasiėmęs, ir tuo viskas baigiasi. O tai vis dėlto - paskutinė dovana artimajam, jo atminimo įamžinimui“,- apie pasikeitusį žmonių požiūrį į antkapinį paminklą kalbėjo meistras. Paklaustas apie akmens apdirbimo ateities perspektyvas, salantiškis buvo nusiteikęs optimistiškai. „Kinų produkcija neturėtų išstumti lietuviškos, nes ir kinų paminklai paskutiniais metais vis brangsta, pagaminami geresnės kokybės, todėl nebeapsimoka jų vežti į Lietuvą“,- svarstė meistras. Šiuo metu antkapinių paminklų meistrams sunku gauti lietuviško akmens, todėl ir į K. Daukšos dirbtuves akmenys daugiausiai atvežami iš Šiaurės kraštų – Suomijos, Švedijos, Karelijos. „Naujausiomis technologijomis perdirbtas lietuviškas paminklinis akmuo nesikeičia 50 metų ir puikiai laikosi mūsų krašto sąlygomis. Tačiau dabar sunku gauti lietuviško akmens, nebent iš vietinių gyventojų vieną kitą nusiperki“,- kalbėjo meistras. Salantiškis papasakojo apie akmens paslaptingumą. Kadangi akmeniui yra milijonai metų – jis meistrui kartas nuo karto iškrečiantis ir visokiausių pokštų: „Sumoki nemažus pinigus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo sveikas, tačiau perpjauni, o iš tikrųjų – „sutižęs“ ir netinkamas gamybai“. Nuo 1983 metų salantiškis dirbo pas Salantų krašto paminklų apdirbimo meistrus, savo įmonę įkūrė 2000-aisiais. Šiuo metu K. Daukša gamina ne tik paminklinius antkapius, bet ir kuria kitus dirbinius iš akmens – vazas, stalus, akmeninius-dekoratyvinius pjūklus, kirvius. Meistro sūnus Aurimas taip pat žengia tėvo keliu – nuo ryto iki vakaro triūsia dirbtuvėse.
|
|
