|
|
|
Pašventinta žvakė – Kristaus šviesos simbolis
Kasdien vis ryškiau apsinuoginančių medžių grafika verčia nurimti, susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir metų tėkmę, kuri kiekvieną žmogų vis labiau priartina prie to paties tikslo – kelionės pas Dievą. Vis labiau gelia amžinybėn išėjusių artimųjų ilgesys: per Vėlines, nešini žvakėmis, skubėsime prie jų kapų, nes nuojautos kužda, kad šį slėpiningą metą išnyksta riba, skirianti esančiuosius šiapus ir anapus. Žvakės simbolio svarba Kretingos katalikų parapijos klebonas Antanas Blužas pabrėžė, kad gyviesiems palaikyti ryšį su mirusiaisiais padeda nuoširdi malda ir ant kapo uždegta pašventinta žvakė. Nuo pat žmonijos pradžios kasdienybėje mus supa daugybė simbolių bei ženklų. Žvakė lydi žmogų nuo jo krikšto ligi mirties, o ir vėliau - iškeliavus į amžinybę. „Krikščionių pasaulyje - daug simbolių, kuriuos mes, kaip žmonės, įsisaviname 5 pojūčiais: regos, lytėjimo, skonio, klausos ir uoslės. Visi šie pojūčiai realizuojami ir bažnyčioje: tarkim, uodžiame deginamų smilkalų kvapus, linkėdami ramybės paspaudžiame ranką šalia esančiam, skaitome ir girdime Dievo žodį, klausomės giesmių. Degančios žvakės liepsna ir nuo jos kylantis dūmas primena pačioje pradžioje žmonėms ištartą Dievo žodį: „Eikite ir užvaldykite visą pasaulį“. Kūrėjas mus siuntė šventinti visą pasaulį, ir šį pašaukimą esame gavę per Kristų. Mūsų gyvenimai yra skiriami Dievui: garbiname Jį maldomis, daiktus taip pat šventiname Jo reikalams, tarkim, namus - tam, kad juose gyventų Dievas, o žvakė - kad simbolizuotų Kristaus šviesą“, - apie žvakės, kaip ugnies simbolio, reikšmę krikščionių gyvenime kalbėjo A.Blužas. Ugnies stulpas ir amžinoji šviesa Žvakės svarba kilo iš Kristaus Prisikėlimo, arba Velykų, slėpinio. Velykų žvakė yra pati svarbiausia, tai - žvakių žvakė, nuo kurios uždegamos visos kitos. „Ji turi ugnies stulpo, kuris vedė Mozę ir jam pavestą tautą iš Egipto į Pažadėtąją žemę – dvasinį išganymą, iš mirties – į laisvę, iš tamsos – į šviesą, prasmę. Per Sekmines ugnies liežuviais iš dangaus buvo išlieta Šventoji Dvasia. Žvakė ir primena tą dieviškąją ugnį, gaunamą per Bažnyčioje švenčiamus Sakramentus, kuriais priimame Kristų – mūsų šviesą“, - paaiškino A.Blužas. Krikšto žvakė taip pat lydi žmogų per jo gyvenimą, tą pačią žvakę reikėtų išsaugoti ir atsinešti priimant Pirmąją Komuniją. „Per Velykas ateiname atnaujinti krikšto pažadų: kai per liturgiją įėjus į bažnyčią užsidega šviesa, už ją dėkojame Dievui – simboliškai nuo uždegtos Velykų žvakės kiekvienas užsidegame ir savo žvakes. Krikščionis turi pasirūpinti ne šviesa iš savęs, o kad jame šviestų Kristaus dvasia. Liuciferis irgi yra pareiškęs – aš pats šviesiu, ir jau pati jo vardo reikšmė tai deklaruoja. Tačiau iš jo išeinanti šviesa nukreipta į žmogaus susinaikinimą“, - pabrėžė brolis Antanas. Bažnyčioje prie žmogaus karsto taip pat pastatoma Velykinė žvakė. Šventintos žvakės ant mirusiųjų kapų taip pat reiškia, kad jiems šviečia Kristus. Juk ir maldoje mirusiems prašoma amžino atilsio ir kad jiems šviestų amžinoji šviesa.
Susitelkti ne į išorę, o į vidų Paklaustas, ar nuo Grabnyčių žvakės uždegtas kitas žvakes galima laikyti pašventintomis, A.Blužas paaiškino, kad Grabnyčių žvakė ne tam skirta. “Grabnyčių šventė, nors jos pavadinimas atrodo sietinas su žodžiu „grabas“, visgi reiškia įvykį, kada Jėzus Kristus buvo paaukotas Jeruzalės šventykloje. Tokia žvakė uždegama mirštančiajam, o tai reiškia, kad žemėje besibaigiantis jo gyvenimas paaukojamas Dievui“, - paaiškino A.Blužas. Klebonas teigė, kad pagal tradiciją Velykų žvakė yra natūrali, iš vaško - gryno gamtos produkto, todėl ir Krikšto žvakė turėtų būti vaškinė. „Natūralumas visuomet brangiau kainuoja. Ant kapo gal irgi užtektų vienos kitos, o ne krūvos žvakių, kurių siūlo prekybos centrai. Bet čia – žmogaus skonio ir galimybių reikalas, bažnyčiose juk irgi pasitaiko plastmasinių blizgučių. Svarbiausia - kad uždegdamas žvakę, žmogus nuoširdžiai pasimelstų: prie kapo tinka sukalbėti poterius, „Viešpaties angelo“ maldą ar „Visų šventųjų“ litaniją. O dar geriau būtų, jei atlikę išpažintį parengtume širdis, leisdami pačiam Dievui jose veikti,“ – kalbėjo brolis Antanas.
Jis paragino žmones prieš Vėlines susitelkti ne tiek į išorę, kiek į savo vidų ir santykį su aplinkiniais: „Kartais žmonėms kapų priežiūra pasidaro svarbiau už gyvus žmones, giminės susipyksta. Per Vėlines šeima ir giminės susitinka kapuose; pagerbus mirusiuosius, reikėtų susitelkti į bendrystę, susitaikyti ir atleisti vieni kitiems. Jeigu gyvieji gyvens santarvėje bei meilėje, Dievui - garbė, o mirusiesiems – tikras džiaugsmas“. Helovyno žaidimų grėsmė Brolis Antanas taip pat pasidžiaugė, kad šiandien Lietuvoje dar turime išsaugoję stiprius papročius, kurių nenustelbė vartotojiškumas, o Vėlinių neišstūmė amerikietiškasis helovynas. Prieš keletą metų prekybos centrų lentynose dar gulėdavo paauglių akį traukiantys pamėkliški maskaradiniai kostiumai, velnių bei zombių kaukės, tačiau jos, taip ir neįgijusios populiarumo, dingo iš lentynų. „Kaukė – ne juokas. Tokios šventės, kaip helovynas, kilusios iš pagoniškų ar net šamaniškų apeigų, ir kiekvienas turėtų pamąstyti, su kuo savo gyvenime nori turėti reikalų – su Dievu ar velniu. Gal skamba didaktiškai, bet nuo nekaltų dalykų prasideda rimti. Piktasis šiandien veikia itin gudriai ir sumaniai, ieško tokių subtilybių, kurios atrodo kaip šviesa, bet įtraukusios žmogų, panardina jį į dvasios tamsybes“, - klebonas perspėjo, kokie pavojai slypi už, neva, šventiškos helovyno uždangos. * Žvakei, kaip pagrindiniam Vėlinių simboliui, priskiriant ypatingą reikšmę, brolis pranciškonas A. Blužas primena seną primirštą paprotį – ant kapų degti tik pašventintas žvakes ir ragina kretingiškius iš anksto atsinešti jas pašventinti į bažnyčios raštinę.
|
|
