|
|
|
Piliakalniai – dvarviečių apsuptyje
Minijos upės pašonėje protėvių dar I tūkstantmečio pradžioje supiltus Mišučių ir Kačaičių piliakalnius šiandieną vieną nuo kito skiria vos keli kilometrai, o praėjusiame šimtmetyje – gerai įdirbtos čia įsikūrusių dvarininkų Mongirdų, Šniukštų, Kentrų žemės. Budrių kaimo apylinkėse dar esama žmonių, kurių atmintis siekia šių dvarviečių prieškario laikus.
Mongirdų pilalės kaimynystė Raguviškių-Budrių keliu pakilus į kalną ir priešais naftos gręžinį pasukus į kairę, pasitinka masyvūs seni ąžuolai. Už ąžuolyno, Minijos ir Prūdupio santakoje, prasideda buvusios Mišučių kaimo dvarininko Jono Mongirdo valdos. Jose dar išlikę keli senieji pastatai. Viename iš jų, dar 1924-aisiais statytame kumetyne, šiandien gyvenanti 82-jų Jadvyga Kuprelienė sakė nuo seno žinojusi dvaro pašonėje esant piliakalnį. Žmonės jį taip ir vadindavę - Mongirdo pilale. „Nuo dvaro į apačią, palei pilalę, upės link leidosi kelias, kuris vedė į ariamas dvarininko žemes. Pati pilalė buvo apaugusi medžiais ir krūmynais, ten paleisdavo ganytis karves“, - pro savo namo kraštą rodydama į tolumoje dunksantį Mišučių piliakalnį, kalbėjo J. Kuprelienė. Anot jos, užpernai iš Darbo biržos atsiųsti žmonės piliakalnio viršų išvalė. Ji sakė, kad iš šio kaimo senbuvių jokių ypatingų pasakojimų apie šį piliakalnį netekę girdėti – žinoję tik, kad tai nėra pačios gamtos suformuota kalva, o - supilta protėvių rankomis tam, kad galėtų apsiginti nuo priešų. Budrių kaimo pakraštyje gyvenanti 79-erių Salomėja Vasiliauskienė sakė atmenanti, kaip prieškariu jos tėvas Mongirdams ėjęs kasti griovių palei piliakalnį. „Griovius kasdavo rankomis – tokia anais laikais buvo melioracija, o ponas darbininkams mokėjo gerus pinigus. Girdėjau, kad paskutiniai šios dvarvietės valdytojai buvę bevaikiai“, - sakė S.Vasiliauskienė. „Kai sovietai išgujo dvarininkus, pasikeitė gyventojai. Vieni išmiršta, kiti ateina, - aš čia esu ilgiausiai užsibuvusi“, - kalbėjo moteris, per melioracijos vajų čia įkeldinta iš vienkiemio.
Per tėviškę – tankų kelias Mišučių dvare gyvenusi 90-metė Stefanija Duoblienė ir jos 70-metis žentas Antanas Balsevičius taip pat atsimena piliakalnio apylinkes po praūžusio Antrojo pasaulinio karo. „Mongirdo pilalės apačioje traukdamiesi rusų kareiviai buvo išsikasę 5-6 m gylio šachtas, pasistatę betoninius dzotus – vėliau juos užmūrijo, bet jie ir dabar ten tebėra. Po karo mes, vaikėzai, karliodavomės po tas šachtas, ieškodavom šovinių, automatų, - kalbėjo, kad traukdamiesi vokiečiai primėtė ginklų. Nieko mes ten neradom, bet buvo baisiai įdomu“, - prisiminė A.Balsevičius. Vyras pasakojo, kad jo tėviškė, kurios žemėmis praėjo tankų kelias, buvusi netoliese kito – Kačaičių – piliakalnio. „Ant to piliakalnio užlipdavom stačiu šlaitu, ir ieškodavom lobių. O surasdavom visokių medinių nuodėgulių“, - A.Balsevičius sakė tik vėliau supratęs, kad tai galėjo būti protėvių gyvenvietės liekanos. Šį piliakalnį iš abiejų pusių supo Kartenalės upeliai, kurie per laiką stipriai apardė jo šlaitus. Sovietmečiu juos tvirtino - vežę ir stumdę žemes „staliniečiais“. Ir dabar, sakė Antanas, dviese su svainiu nuvažiuoją savo senelių Onos ir Juozapo Balsevičių žemių apžiūrėti.
Prie piliakalnio – žydo malūnas Anksčiau Kačaičių piliakalnį, kuris buvo dvarininkams Šniukštoms priklausiusiose Notiškės dvaro žemėse, galima buvo pasiekti tiesiai nuo Raguviškių tilto per Miniją, važiuojant per mišką ir pasukus į kairę, dabartinių Budrių link. Dabar gi mišką reikia apvažiuoti ir pasukti į kairę ties senosiomis Baublių fermomis. Notiškės miško pakraštyje stūkso stačiašlaitis, medžiais apaugęs Kačaičių piliakalnis, senųjų gyventojų pilale vadintas. „Pilalės šlaitas staigiai šaudavo į viršų, o apačioje stovėjo žydo Rupkio malūnas. Buvo iškastas tvenkinys, kurio vanduo suko girnas, čia maldavo ir „petlių“ – kvietinius miltus pyragams“, - pasakojo S. Vasiliauskienė. Netoli malūno – jos tėviškė, kurią jie palaiviais vadindavę. „Vaikai sakydavo: einam į ežero dugną, taip mums atrodė piliakalnio papėdės dauba su tvenkiniu – tarsi kažkoks paslaptingas ežero dugnas“, - prisiminė moteris. Netoliese buvęs Šniukštų dvaras, o jo valdytoja Šniukštienė, mergautine pavarde Mongirdaitė, ir kilusi iš gretimo Mišučių dvaro. „Mano mama Kotryna buvo vienmetė su jų vienturte dukra. Ji pasakodavo, kad ponia buvusi labai geraširdė moteris, jai nešdavo parduoti miške pririnktų uogų. „Kai išdraskė dvarus, teko girdėti, jog ponia Šniukštienė slapstėsi tam, kad jos neišvežtų į Sibirą - sėdėdavusi Palangoj prie bažnyčios ir duonai užsidirbdavusi pardavinėdama rožančius“, - praeitį prisiminė S.Vasiliauskienė. * Mišučių piliakalnio aukštis siekia ligi 26 m, jo plotas – 20 a. Kačaičių piliakalnio aukštis - 22 m, o plotas keliskart mažesnis – 4,2 a. Abu piliakalniai gynybiniais tikslais mūsų protėviams tarnavo ligi XIII a. Greta jų aptiktos papėdės gyvenvietės, o jose – molinio tinko gabaliukų, degėsių bei smulkių angliukų, keramikos šukių. Šiuos piliakalnius 1966 m. tyrinėjo Istorijos instituto archeologai.
|
|
