- Esu senyvo amžiaus, gyvenu bute, retai kur ir beišvykstu ilgesniam laikui. O kai kur nors iškeliauju, kaimynų neprašau, kad prižvelgtų. Turiu šunį, pašalinis žmogus į laiptinę sunkiai pateks nepastebėtas. Nors iš kitos pusės žvelgiant – ramu pas mus, gyvenu gana tykioje vietoje, prie Kretingos kultūros centro.
Aida Beleckytė:
- Kadangi gyvenu kartu su tėvais, asmeniškai su kaimynais nesitariu, kad prižvelgtų namus ar kitą turtą. Kai kur nors reikia ilgesniam laikui išvykti, stengiamės, kad namuose liktų nors vienas iš šeimos narių. Nors yra tekę pastebėti įtartinų asmenų – tačiau specialių priemonių išsiaiškinti neieškojau. Iš kitos pusės – baisu. Sakyčiau, mano gyvenamasis rajonas Klaipėdos gatvėje saugus, kiek tolėliau Bajoruose – pavojingiau.
Vytautas Kiselis:
- Su kaimynais nesitariame. Man atrodo, kad protingiausia - pasitikėti savo jėgomis. Patikimiausia saugos garantija – gera durų spyna. Kaimynai visada labiau žiūrės į savo turtą. Gyvenu nuosavų namų rajone – todėl jei koks pašalinis asmuo praeina, neseniai, pavyzdžiui, čigonai buvo praėję gatve, – visi gyventojai iš karto atkreipė dėmesį.
Stanislava Kontrimienė:
- Nelabai tariamės, nematau prasmės. Jokių vagysčių artimiausių kaimynų rate nėra pasitaikę – todėl ypatingų apsaugos priemonių neieškome. Gyvenu Klaipėdos gatvėje, nebijau palikti namų – čia gana ramus rajonas.
Kalbino Aurimas RAPALIS, fotografavo Darius ŠYPALIS
