- Labai retai pykstu. Tačiau pasitaiko atvejų, pavyzdžiui, vaikai blogai pasielgia ar iškrečia šunybių. Tada pradedi nervintis ir tai sukelia pyktį, tačiau stengiuosi save sutramdyti pati – sakau sau “raminkis, raminkis“, ir tai padeda. Mūsų tautoje gana daug piktų, niūrių žmonių – tai kartais tikriausiai persiduoda. Jeigu kokia pardavėja aptarnaudama grubiai ką pasako, gal ir nesupyksti, tačiau nejaukiai pasijunti.
Janina Petkutienė: Martyna Blyžaitė:
- Jokių raminamųjų vaistų nevartoju. Kai supykstu, tiesiog įkvepiu ir pagalvoju savyje „nusiramink“. Mūsų visuomenė nepikta, nors yra visokiausių žmonių. Supykus žmonėms vertėtų sustoti, įkvėpti ir suskaičiuoti iki dešimties – tai, mano nuomone, geriausias vaistas nusiraminti.
Edvinas Jonuševičius:
- Nesu piktas žmogus, gal labiau nervingas. Kiekvieną dieną vis kitokia situacija. Būna, kad susinervini ar supyksti, tačiau dažniau bandau pyktį užgniaužti ir jo neparodyti. Kai matau, jog susipyksiu, tiesiog bandau pasišalinti iš tos vietos ir baigti pokalbį – nekelti konflikto, nes dažniausiai tie konfliktai būna beprasmiški, dėl kokio nors menkniekio.
Kretingos psichikos sveikatos centro direktorės Innos Viršilienės komentaras:
- Pykti yra žmogiška. Žmonės pyktį dažnai priskiria prie blogų emocijų. Tačiau pyktis nėra nei bloga, nei gera emocija. Tai natūrali žmogaus būsena, tik labiau stimuliuojanti, ir jos nereikėtų bijoti. Vieni pyktį išreiškia trankydami daiktus ar rėkdami. Nuo pykčio vaistų nėra, kaip ir nuo gyvenimo. Svarbu, kad žmogus suvoktų, jog jis pyksta ir, įvertinęs situaciją, pasakytų sau: „aš pykstu“. Tai turėtų padėti.
Kalbino Aurimas RAPALIS, fotografavo Darius ŠYPALIS
