Holokaustas Lietuvoje: kretingiškes seseris Zolkaites prisimenant

Neseniai minėjome Lietuvos žydų genocido dieną, prisimindami Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines. Tai buvo proga dar kartą paieškoti Kretingoje gyvenusių žydų pėdsakų, dar kartą pavartyti tauraus daktaro Dovydo Karlinskio šeimos gyvenimo ir tragiško likimo puslapius.

Danutė Pomerancaitė su savo gelbėtoja Elena Žalinkevičaite-Petrauskiene 1946 m.

Padedant Vilniaus Valstybinio Gaono žydų muziejaus darbuotojai Danutei Selčinskajai, pavyko kiek daugiau sužinoti apie Dovydo Karlinskio žmonos Sonios seserų likimus.

Šeimoje buvo 7 seserys. Visų jų likimai skirtingi. Viena iš jų Golda Zolkaitė-Flink 1941 m. birželio 13 dieną su šeima buvo išvežta į Sibirą ir tai jai išsaugojo gyvybę. 1995 m. ji mirė Rusijos mieste Barnaule, o jos duktė su šeima išvyko į Izraelį. Kita sesuo Mirjam Zolkaitė-Levinson dar prieš karą išvyko į Palestiną. Ji jau mirusi, o vaikai gyvena taip pat Izraelyje. Sonia Karlinskienė kartu su savo vyru ir dviem dukterimis nužudyti Kretingoje. Kitų seserų likimai nežinomi, greičiausiai jos žuvo Kretingoje per Holokaustą. Daugiausia žinoma apie seserų Rochos ir Rivos Zolkaičių likimus, kurios iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Kaune, laikinojoje Lietuvos sostinėje. Čia jas ir užklupo nacių okupacija.

Rocha Zolkaitė, gimusi apie 1914 m. Kretingoje, sulaukusi pilnametystės išvyko į Kauną, ten baigė medicinos seserų mokyklą, dirbo odontologo asistente. Apie 1936 m. ištekėjo už Abraomo Lopianskio, Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigusio Ekonomikos-teisės fakultetą. 1938 m. jiems gimė dukra Rūta. 1941 m. Lietuvą užėmus naciams, visa šeima su kitais Kauno žydais buvo uždaryti Kauno gete. 1941 m. rugpjūčio 18 dieną buvo paskelbtas nacių įsakymas žydų tarybai surinkti 500 vyrų darbui Kauno archyve. Prie geto vartų susirinko 534 vyrai, tarp kurių buvo ir A. Lopianskis. Deja, vakare nė vienas iš jų negrįžo atgal į getą. Jie buvo sušaudyti. Gete, periodiškai vykstant žudynėms, žmonės stengėsi išgelbėti nors savo vaikus, ieškodami kilnių ir drąsių žmonių, sutikusių padėti tai padaryti. Tai žmonės, kurie, pasibaisėję nekaltų žmonių žudynėmis, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimoms, gelbėjo žydus. Žmonės, su kuriais žydai greta gyveno šimtmečius. Dauguma iš jų buvo tikintys, todėl stengėsi gyventi taip, kaip mokė Kristus: ,,Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių - man padarėte“ (pgl. Mt.25,40).

Vienas iš tokių žmonių buvo Balys Simanavičius, dirbęs Kauno kailių fabriko direktoriumi ir turėjęs leidimą lankytis gete. Vieną dieną, susitarus su geto sargyba, Rūta buvo užmigdyta vaistais ir bulvių maiše išgabenta iš geto. Ją B.Simanavičius nuvežė į kaimą šalia Kauno, kur ją priglaudė valstiečių šeima. Ten slapstoma mergaitė ir sulaukė nacių okupacijos pabaigos. Iki šiol Rūta prisimena senutę, kuri ją kaip įmanydama globojo ir mylėjo kaip savo anūkę, maitino ją ir rengė, šildė savo širdies globa bei šiluma. Jos motina taip pat slapstėsi mieste, globojama to paties B. Simanavičiaus. Deja, ji žuvo artėjant frontui, kilniai pasiaukojusi dėl kitų - nacių surengtų gaudynių metu užleidusi savo vietą slėptuvėje nepažįstamai moteriai su vaiku. Išėjusi iš slėptuvės į gatvę, ji buvo nacių suimta ir nužudyta.

Seserys Zolkaitės buvo susitarusios, kad jei kuri nors iš seserų liks gyva, tai po karo būtinai užaugins abiejų dukras. Taigi Riva Pomerancienė, kuri išliko gyva pabėgusi iš geto ir padedant geradariams B.Simanavičiui bei Petrauskų šeimai sulaukė laisvės, vieną 1945 m. dieną atvyko į kaimą ir pasiėmė sesers dukrą Rūtą. Ji tada dar nežinojo nei savo vyro, nei dukros likimo, tik žinojo, kad Rūtos tėvai nužudyti.

Kipras Petrauskas, jo dukra Aušra ir Danutė Pomerancaitė

Riva Zolkaitė taip pat gimė Kretingoje apie 1910 m. Tarpukariu išvyko į Kauną, Vokietijoje baigė pedagoginius mokslus. Kaune ji ištekėjo už žinomo Kauno smuikininko Danieliaus Pomeranco (1904-1981). D.Pomerancas gimė Šiauliuose, 1920 m. įstojo į Juozo Naujalio muzikos mokyklą, nuo 1922 m. studijavo Berlyno konservatorijoje, Vienoje lankė žymaus smuikininko virtuozo Bronislavo Hubermano pamokas. Berlyne vakarais grojo kavinėse viename iš populiariausių tuo metu Europoje Mareko Vėberio orkestre. 1933 m. grįžęs į Kauną sukūrė orkestrą, grojusį garsiose ,,Konrado“ ir ,,Monikos“ kavinėse, stebindamas klausytojus virtuoziškais pasažais ir improvizacijomis.

1936 m. Londone su savo orkestru, padedant įrašų studijos muzikantams ir solistui Antanui Dvarionui, įrašė 11 plokštelių - madingų tango, valsų, fokstrotų rinkinį.

1941 m. naciams okupavus Lietuvą, D. Pomerancas kartu su savo besilaukiančia žmona buvo uždarytas į Kauno getą. Ir ten jis kartu su kitu žydų muzikantu Moiše Hofmekleriu suorganizavo orkestrą, rengė koncertus, padėjusius kelti ten kalėjusių žmonių dvasią. Gete netrukus jiems gimė duktė. Reguliariai vykstant akcijoms – taip buvo vadinamos nekaltų žmonių žudynės, tėvai suprato, kad ją reikia kaip nors išgelbėti, išgabenant už geto ribų.

Riva Zolkaitė žinojo, kad Kaune gyvena garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas su šeima. Jo žmona žinoma teatro aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė draugavo su jos seserimi iš Kretingos Sonia Karlinskiene, kartu praleisdavo vasaras Palangoje. Susitarusios telefonu, jos susitiko Kauno senamiestyje.

Riva pasakė, kad turi mažą dukrelę, šviesių plaukų, mėlynom akytėm, visai nepanašią į žydaitę. ,,Išgelbėkite mano vaiką,“ - paprašė ji. Atsirado ir kilnus žmogus - tas pats Balys Simanavičius, kuris užmigdytą mergaitę bulvių maiše išvežė už geto ribų. Taip maža mergaitė pateko į kilnios ir drąsios moters E.Petrauskienės ir jos šeimos globą. Ją pavadino Danute. Kad ją nuslėptų nuo svetimų akių, E.Petrauskienė su savo dukromis, sūnumi, seserimi ir mama apsistojo Žemaitijoje, Rainių dvare, po to persikėlė į Palangą. Artėjant frontui visi kartu per Kuršių neriją pasitraukė į Vakarus ir ten išbuvo iki pat 1948 metų. D. Pomerancas 1942 m. iš geto buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur, praėjęs visą jos pragarą, 1945 m. sulaukė išvadavimo. Stovykloje jam kažkas davė smuikelį, kuris padėjo išlikti. Jis nežinojo, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos Vokietijoje buvo apsistojusi ir E.Petrauskienė su savo vaikais bei jo dukra Danute. Vieną dieną Kaune Kęstučio gatvėje į butą, kur gyveno Riva Pomerancienė su savo sesers dukra Rūta, pasibeldė nedidelio ūgio vargingai atrodantis sulysęs vyras. Pasirodo, kad tai pėsčias iš Vokietijos sugrįžo jos vyras Danielius. Nieko nežinodami apie savo dukros Danutės likimą, 1946 m. jie įsidukrino Rūtą, kuri tapo Pomerancaite. 1948 m. vasarą pas juos į namus atėjęs Kipras Petrauskas pranešė, jog atsirado jo žmona, o kartu - ir Pomerancų dukra Danutė, ir kad greitai jos grįžta iš Vokietijos. Tais pačiais metais E.Petrauskienė su savo dukra Aušra ir augintine Danute grįžo į Lietuvą. Kiti šeimos nariai išvyko į Australiją. Abi - Petrauskų ir Pomerancų - šeimos Kaune buvo gerai žinomos, todėl šis įvykis, kad E.Petrauskienė savo noru sugrįžo iš Vokietijos, užuot pasilikusi Vakaruose, ir dar Pomerancų šeimai parvežė jų dukrą Danutę, buvo plačiai nušviestas spaudoje, susuktas ir dokumentinis filmas. Danutė apie savo tikruosius tėvus nieko nežinojo, jai tikrieji tėvai buvo Petrauskai. Pats pripratimo prie naujos šeimos procesas buvo nelengvas, mergaitė gyveno su savo tėvais, bet dažnai lankydavo ir savo išgelbėtojus. Ji mama vadindavo ir mamą, kuri ją pagimdė, ir tą mamą, kuri ją išgelbėjo. E.Petrauskienė ir toliau globojo abi Pomerancų šeimos mergaites: Danutę ir Rūtą, kurios jos šeimoje praleisdavo nemažai laiko ir visada buvo laukiamos.

Seserys Zolkaitės: kairėje - Sonia ir Rocha, dešinėje - Riva ir Edita. Viduryje - Sonios Zolkaitės dukterys.

Ši nepaprasta moteris turėjo be galo daug gėrio ir šilumos, kurią dalino visiems savo globotiniams. Ji tais baisiais karo ir pokario metais buvo žmoniškumo bei humanizmo simbolis.

E.Petrauskienė (1900-1986) ir K.Petrauskas (1885-1968) už Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėtas gyvybes 1993 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 1999 m. jiems suteikti ir Pasaulio tautų teisuolių vardai. B.Simanavičius (1907-1984) 1999 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jų išgelbėta mergaitė Rūta Lopianskaitė-Gorinienė, baigusi Vilniaus universitetą, dirbo pedagoginį darbą, vėliau - Dailės muziejaus restauravimo centre. Dabar, sulaukusi garbaus amžiaus, gyvena Vilniuje.

Kita išgelbėta mergaitė Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič gyvena JAV Bostono mieste. Ji - garsi smuikininkė, Bostono universiteto profesorė. Vilniuje baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą, išvyko toliau mokytis į Maskvą, pas žymų smuikininką D.Oistrachą. Vėliau apsigyveno JAV. Iki šiol dirba Bostono universitete, globoja į Bostoną studijuoti atvykstančius lietuvius studentus, apsilanko ir Lietuvoje.

,,Išgelbėjęs vieną gyvybę - išgelbėja visą pasaulį“, - išgraviruota ant Pasaulio Tautų teisuolio medalio.

Deja, iki šiol žydų gelbėtojai, be ginklo kovoję prieš Lietuvą okupavusius nacius ir jų įvestą nežmonišką tvarką, nesulaukia reikiamos mūsų valdžios pagarbos. Jų veikla Antrojo pasaulinio karo metais vis dar neprilyginta rezistencinei veiklai, jiems iki šiol nepastatytas ir paminklas. Išgelbėtieji žydai ir jų palikuonys iki šiol neturi simbolinės vietos, kur galėtų padėkoti gelbėtojams. Negi nacių okupacija, kurios metu vyko masinis žmonių žudymas, vis dar nelaikoma okupacija, prieš kurią reikėjo kovoti?

,,Labai svarbu, kad pasaulis žinotų ne tik kaip mes žuvome, bet ir kaip gyvenome“, - yra pasakęs vienas Holokaustą pergyvenęs žydas. Norisi tikėti, kad ir ši kukli publikacija nors kiek prie to prisidės.

*

Publikacijoje panaudoti Danutės Pomerancaitės-Mazurkevič ir Rūtos Lopianskaitės-Gorinienės prisiminimai, saugomi Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje bei publikuojami virtualioje muziejaus parodoje ,,Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“: www.issigelbejesvaikas.lt

Romualdas BENIUŠIS

Vilnius

• Rašyti komentarą (5)