|
|
|
Šis rugsėjis mokykloje – jubiliejinis ir paskutinis
Kurmaičių pradinės mokyklos direktorė Stanislava Grigaitienė šiemet skaičiuoja jau 50-ąjį darbo mokykloje rugsėjį. Pedagogė džiaugiasi sulaukusi tokios gražios profesinės sukakties ir neslėpdama nostalgijos užsimena, jog šis rugsėjis mokykloje - ne tik jubiliejinis, bet ir paskutinis. „Ateina laikas, kai reikia užleisti vietą jaunesniems“, - be kartėlio sako direktorė, su kuria leidomės į ilgą pokalbį apie 50 veiklos metų antraisiais namais vadinamoje mokykloje.
Į pirmą klasę – penkerių - Kaip nusprendėte pasirinkti mokytojos kelią? - Vaikystėje visada svajojau būti mokytoja. Būdama vos penkerių tėvų prašiau, kad greičiau leistų lankyti mokyklą. Gera šeimos draugė, mano pirmoji mokytoja Antanina Valatkienė, lyg juokais mamai patarė šį mano norą įgyvendinti. Visi galvojo, kad nueisiu, kelias dienas pasimokysiu, ir entuziazmas išblės. Bet taip toli gražu nenutiko: kai atėjau į mokyklą būdama penkerių metų mergaitė, taip iki šiol iš jos ir neišeinu. - Tad baigus mokyklą tikriausiai nekilo klausimų dėl profesijos pasirinkimo? - Išties tai pirmiausia bandžiau stoti į mediciną. Kaimynystėje gyvenanti felčerė, tėvai, net mokytojai skatino tapti medike, bet koją man pakišo iš fizikos egzamino gautas trejetas. Neįstojusi į mediciną, pasirinkau studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Dabar džiaugiuosi, jog viskas taip susiklostė. Jei reikėtų laiką atsukti atgal, jokios kitos specialybės nesirinkčiau, - tik pedagogės. - Ar pamenate savo pirmąją darbovietę? - Šeimoje augau be tėvo, mamai buvo sunku vienai vaikus išlaikyti, todėl dirbti pradėjau vos baigusi vidurinę mokyklą. Neakivaizdžiai pedagoginiame institute studijavau rusų kalbą ir tuo pačiu metu dirbau rusų kalbos mokytoja Budrių aštuonmetėje mokykloje. Vėliau perėjau dirbti į Juodupėnų mokyklą, ten mokytojaudama sutikau ir savo vyrą. Tada Vilniuje jau buvau baigusi tris kursus ir dėl šeimos nutariau studijas perkelti arčiau namų, todėl Vilniaus pedagoginį institutą iškeičiau į Šiaulių. Ten įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę. Po studijų ilgus metus dirbau Tūbausių mokykloje. Prieš vienuolika metų ši mokykla reorganizuota į Kurmaičių pradinę mokyklą, nuo tada jai ir vadovauju. Mokykla - antrieji namai - Kurmaičių mokykloje direktore dirbate jau daugiau nei dešimtmetį. Koks jis buvo? - Kai tik pradėjome čia dirbti, sąlygos buvo labai sunkios. Mokyklos pastatas buvo senas, apgailėtinos būklės. Per žiemos šalčius klasėse temperatūra siekdavo vos 11-13 laipsnių šilumos, mokytojai ir vaikai pamokose sėdėdavo su striukėmis. Tad vienas svarbiausių mano siekių buvo sutvarkyti mokyklą. Ėmiausi ryžtingų žygių, myniau valdininkų slenksčius, kviečiau įvairias komisijas, kad įvertintų pastato techninę būklę. 2006 metais mūsų pagalbos šauksmas buvo išgirstas, ir mokykla pradėta renovuoti. Dabar turime puikias mokymosi ir darbo sąlygas. - Ar didelė jūsų mokyklos bendruomenė? - Iš viso turime 97 ugdytinius. Mokykloje veikia dvi lopšelio-darželio grupės, kurias lanko 35 vaikai. Priešmokyklinėje grupėje yra 14 vaikų, I-IV klasėse – 47 mokiniai. Mokykloje dirba 15 darbuotojų. - Ką Jūsų gyvenime reiškia ši mokykla? - Sakau nuoširdžiai ir be jokio patoso, jog mokykla man yra antrieji namai. Gal todėl čia ilgokai ir užsibuvau, vis nepavyksta išeiti. Bet šie mokslo metai - tikrai paskutiniai, kitąmet savo darbo vietą užleisiu jaunesniems. Svarbiausia – meilė mokiniams - Kokia esate vadovė: griežta ir reikli ar daugiau tolerantiška? - Esu labai demokratiška, kad ir kokias problemas spręsčiau, niekada viena nepriimu sprendimų, tariuosi su visu kolektyvu, kartu ieškome geriausios išeities. Nemėgstu konfliktinių situacijų, stengiuosi viską išspręsti taikiai. Tikriausiai tam įtakos turi ir puikus mano darbuotojų kolektyvas. - Koks, Jūsų akimis, turi būti geras mokytojas? - Mokytojas pirmiausia turi nestokoti žmogiškumo ir meilės vaikams. Mokiniams reikia skirti daug meilės ir dėmesio, kad jie jaustųsi saugūs, savimi pasitikintys. Džiaugiuosi, jog mūsų mokykloje dirba būtent tokie mokytojai, kurie daug dėmesio skiria vaikų neformaliam ugdymui. Tai pastebi ir mokinių tėvai, kurie šmaikštauja, jog išėjus iš mūsų mokyklos į kitas vaikams baigiasi dainos ir šokiai. Čia išties su vaikais užsiimama ypač daug. Džiaugiasi trimis vaikais ir keturiais anūkais - Dauguma baiminasi išėjimo į pensiją. Turėsite veiklos? - Namuose tikrai neužsisėdėsiu, tikiuosi, jog dar rasiu, ką veikti. Be to, turiu gerą šeimą, kuriai galėsiu skirti daugiau dėmesio. Vyras jau pensijoje, dvi dukros ir sūnus džiugina anūkais. Mūsų mokykloje raštinės vedėja dirbanti Ingrida turi dvi dukras: viena - aštuntokė, kita šiemet Vilniaus universitete pradėjo studijuoti žurnalistiką. Kretingos Marijono Daujoto pagrindinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja dirbančios dukters Loretos dukros jau suaugusios: viena dirba Vilniuje advokate, kita studijuoja verslo administravimą. Dar nedidelis, ketverių metukų, tik Vilniuje gyvenančio sūnaus Rimanto vaikas. O šį rudenį nekantriai laukiu dar vieno anūko iš sūnaus. - Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kaip atsipalaiduojate? - Mėgstu konservuoti daržoves, virti uogienes, žodžiu, kaupti įvairias atsargas žiemai. Patinka skaityti knygas, anksčiau labai daug megzdavau. Tiesa, dabar nebėra poreikio, tik mažajam anūkui esu porą megztinių ir liemenę numezgusi.
|
|
