Prie istorinės Kretingos ištakų

Išsyk už Bajorų, ilgus šimtmečius Vokietijai priklausiusiose kaimyninių Ėgliškių ir Valėnų kaimų žemėse, ant Akmenos kranto supiltų kalvų stovėjo dvi I tūkstantmečio pabaigoje statytos pilys. Viena iš jų – Ėgliškių, arba Andulių, mat stovėjo šių kaimų tarpuribyje, - įėjo į istoriją kaip pagrindinė gynybinė Kretingos pilis ir yra laikoma mūsų miesto ištakomis.

Vytautui Mockui įdomi aplinkinių vietų istorija.

Radinių kelias: Anduliai-Berlynas–Maskva

Abi šios piliavietės, nualintos laiko ir žmonių ūkinės veiklos, Nepriklausomybės sulaukė kaip sulaukėjusios kalvos - šlaitai užžėlę brūzgynais, viršukalvės apėję varnalėšomis ir juosmenį siekiančiomis žolėmis. Pirmieji išvalyti Kretingos piliavietę – Andulių – Ėgliškių piliakalnį - iniciatyvos ėmėsi šauliai, vadovaujami Stasio Srėbaliaus.

Tuomet aptvarkytas, Bajorų tvenkinio kaimynystėje esantis piliakalnis patraukė lankytojus, tačiau kas atokioje vietoje palėbauti, o kas praleisti nuotykių kupiną naktį tesirinko.

Nedaug kas tuomet težinojo, kad šis piliakalnis – itin vertingas kuršių praeities liudytojas. “Jis vienas pirmųjų Lietuvoje dėl greta jo išlikusių pilkapių dar XIX a. sudomino vokiečių mokslininkus: jie atkasė per 600 kapų ir milžiniškas kiekis radinių buvo perduotas į Berlyno muziejų, - tyrinėjimų pradžią priminė Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus. – Po karo rusai Berlyno muziejaus lobius, tarp jų – ir Kretingos pilkapių radinius, išsigabeno į Maskvą ir dabar laiko savo nuosavybe“.

Istorines Kretingos miesto ištakas bei jos praeitį prie Andulių piliakalnio įprasmina liaudies drožėjo Aniceto Puškoriaus Karžygys.

1972 m. vedant per piliakalnį dujotiekį, kapinynai vėl buvo išrausti, - radiniai sudomino Kretingos kraštotyrininką Igną Jablonskį. Pastaraisiais metais kapinyną su metalo davikliais moderniu – geoprospekcijos - metodu tyrinėja specialistai, kuriems vadovauja Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslų daktarė Audronė Bliujienė.

Buvo nustatyta, jog tai esąs pats didžiausias ligi šiol žinomas Kuršių žemės archeologinis kompleksas, kurį sudaro piliakalnis, priešpilis, kapinynas ir pilkapiai.

Viršukalnėje esančiame kuršių kapinyne buvo laidojama dviem etapais: Romos laikotarpiu ir bronzos amžiuje – nuo II iki XII a. Tačiau visos trys apsauginės piliakalnio zonos yra stipriai pažeistos: paminklinė teritorija kentėjo dėl sovietų valdžios neapdairumo, o vėliau - sugrąžintų žemės savininkų, kurie nepaisė paveldosaugos draudimų vykdyti ūkinę veiklą, savivalės.

Valėnų piliakalnio prieigos sunkiai pasiekiamos dėl rudenį įmirkusių dirvų. Piliakalnis labiau matomas nuo kelio Kretinga-Klaipėda ties Kretingale.

Sudegino pilį su žmonėmis

Andulių piliakalniui vietą mūsų protėviai pasirinko geografiškai itin patogią: net iš 3 pusių juosė Akmenos ir Kapupio slėnis bei daubos, o iš šiaurės – aukštumos ir 70 m ilgio griovys. Piliakalnis dar buvo vadinamas Perkūnkalniu, nes čia, manoma, buvusi Perkūno šventykla.

Istorikai mano, kad būtent ant šio piliakalnio ir stovėjo istorinė Kretingos pilis, - šiandien apie tai primena piliakalnio papėdėje pastatytas paminklinis akmuo ir medinė Karžygio skulptūra. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose Kretingos (Cretyn) pilis ir dauguma kitų pajūrio vietovių paminėtos 1253 m., dalijant žemes tarp vietinių feodalų ir Livonijos ordino magistro bei Kuršo vyskupo ir surašant dalybų aktus.

Po vokiečių karinių nesėkmių Durbės mūšyje 1260 m. kuršiai nusprendė atsikratyti kryžiuočių globos, surengė sukilimą, kurio centru ir tapo Kretingos pilis. Kretingiškiai 1263 m. pavasarį sutriuškino juos puolusius kryžiuočius, o patį Klaipėdos pilies komtūrą paėmė į nelaisvę ir paaukojo ant laužo dievams. Keršydami už tai kryžiuočiai padegė Kretingos pilį su visais jos gynėjais.

Kasinėjant Ėgliškių – Andulių piliakalnį, buvo aptikta grindinių liekanų, keramikos šukių ir pasaginės segės fragmentas.

Kaimas – dviejuose rajonuose

Piliakalnio papėdėje dar išlikusios akmenų tvora apjuostos senos evangelikų-liuteronų kapinės. Anot D.Butkaus, yra žinoma, kad vietinių kaimų žmonės jose buvo laidojami XIX a.

Tačiau šiandieną buvusį Andulių kaimą bemena vien piliakalnio pavadinimas, o dešiniapus kelio Kretinga-Radailiai atsiveriančiame Ėgliškių kaime išlikusios vos trys senosios sodybos ir kone į jų kiemus įlipusi, medžiais atitverta salelė – dar vienos išlikusios kapinaitės. Viršukalnėje sparčiai statosi naujakuriai.

Beje, Andulių piliakalnis padalija Ėgliškių kaimo teritoriją į du rajonus: papėdė prie Bajorų tvenkinio priklauso Klaipėdos rajono Kretingalės seniūnijai, o viršukalnė – Kretingos rajono Žalgirio seniūnijai.

Senojoje Valėnų kaimo mokykloje gyvenantis Alfredas Petrulis žino apylinkėse buvus piliavietę.

Šių vietovių koloritas – kapinaičių kryžiai, vienur kitur išlikę vokiškos architektūros braižui būdingi raudonų plytų statiniai - darsyk primena sudėtingos mūsų tautos istorijos vingius, kai net 700 metų turėjome kaimynus vokiečius.

„Šių vietovių gyventojus vadindavo prūsais, bet jų čia jau nieko nebelikę – senolė Blyžienė išsikėlė į Klaipėdą, aš iš jos žemę pirkau. Dar pabendrauju su jos sūnumi kaimynu Rolandu, o šiaip kiti gyventojai suvažiavę iš svetur“, - kalbėjo naujakurys Vytautas Mockus, atsikraustęs nuo Tauragės.

Jis sakė, jog jam išsyk buvę įdomu sužinoti, kuo gi ypatinga jo naujoji aplinka: „Žinau, kad ties Bajorais ėjo siena su Klaipėdos kraštu, vadinamąja prūsų žeme. O čia, aš visiems pasakau, buvo Kretingos pradžia. Bet šiaip čia nieko nevyksta – tik šią vasarą kojūkininkai pradėjo šalies rekordą pasiekusį žygį“, - kalbėjo V.Mockus.

Iš Klaipėdos rajono atsikraustę ir buvusioje senoje vokiečio ūkininko pirtyje įsikūrę Stanislava ir Juozas Andriuškos sakė, jog pagal prošal pravažiuojančius negausius srautus jie nejaučią, kad senasis piliakalnis būtų kretingiškių itin mėgstama vieta: „Yra buvę keletas švenčių, vaikai žygius surengia. Anksčiau porelės dažniau traukdavo į vadinamąjį meilės slėnį, dabar ir jų sumažėjo“, - pastebėjo J.Andriuška.

Valėnuose – vokiečių pradžios mokykla

Tame pačiame kelyje Kretinga-Radailiai, vos už kelių kilometrų nuo Ėgliškių išlikęs Valėnų piliakalnis. Deja, pakalbinti valėniškiai nieko apie jį papasakoti negalėję – ne vienas nustebo, kad čia toks buvęs.

Ir iš tiesų pasiekti jį viršukalnėje išartomis pievomis nėra lengva, o ir krūmokšniais apžėlęs vaizdas niekuo nepatraukia akies.

„Vaikystėje žinojau, kad čia ne šiaip kalva ir griovys palei ją, o piliakalnis. Buvo čia ir viena - kita sodyba – tą kaimą Bružiške vadindavo, bet daug ūkininkų po karo iš čia išsibėgiojo – išvažiavo į Vokietiją“, - kalbėjo nuo 1946 m. Valėnuose apsigyvenęs šio kaimo senbuvis Alfredas Petrulis. Dar senųjų prieš 200 metų vokiečių statytame raudonų plytų name – buvusioje Valėnų kaimo pradžios mokykloje, jis pats baigęs visus keturis skyrius, o ją uždarius, apsigyvenęs ten su šeima.

„Mokytojos buvo jaunos, ir pačios nieko apie tą piliakalnį nežinojo. Užtat apie kaimyninį Andulių piliakalnį žinojome, kad atvažiuoja mokslininkai - tyrinėja jį ir visokių radinių suranda“, - kalbėjo A.Petrulis.

Valėnų piliakalnis taip pat buvo tyrinėtas dar prieš I pasaulinį karą, tarpukariu, o ir vėliau. Jame surasta degėsių sluoksnių, anglių, o aplinkui – puodšukių. Mokslininkai nustatė, jog piliakalnio viršuje stovėjusi pilis, o aplinkui buvusi senovės gyvenvietė.

• Rašyti komentarą (5)