Atgaivino baltiškąsias tradicijas

Lietus neišplukdė idėjos Baltų mitologijos parke paminėti Baltų vienybės dienos ir Rudens lygiadienio šventės. Atvirkščiai – jaukiai prie aukuro susibūrę žmonės juos užklupusiam ir trumpai nulijusiam lietui suteikė simbolinę prasmę, perteikiančią žmogaus ir gamtos sąsajas.

Voldemaras Reinikis teigė, kad Baltų mitologijos parkas sumanytas ir įkurtas edukaciniais tikslais, tačiau jis gali tapti erdve ir kultūriniams renginiams.

„Žmogus stebėjo gamtos reiškinius ir bandė juos paaiškinti, o būdamas poetiškos dvasios – ir suteikdamas dievybių prasmę. Tad lietus čia visai tinka“,- sakė Baltų mitologijos parko sumanytojas Voldemaras Reinikis, kuris parką su broliu Artūru įkūrė giminės miške Sausdravų kaime. Mišką, kurį išraižė pažintiniai takai, juose pastatytos baltų dievybes vaizduojančios medinės skulptūros, žmonės jau atrado pavasarį ir ėmė jį lankyti. Tačiau Artūras ir Voldemaras Reinikiai tikisi, kad žmonės gyvąjį, miško erdvėje įsikūrusį muziejų pamėgs ir kaip kultūrinių renginių vietą, čia rinksis baltistikos mokslais besidomintys mokiniai, studentai, mokslininkai.

V.Reinikio sūnus Julius, kuris rūpinosi Baltų vienybės dienos ir Rudens lygiadienio šventės programa, išreiškė viltį, kad ši šventė būtų tradicinė. Šįkart ją paminėti jis pakvietė „Klaipėdos Romuvą“ ir Palangos folkloro ansamblį „Mėguva“. „Šią šventę mini vis daugiau žmonių – vien atsivertus interneto žemėlapyje „Googlemaps“ matyti, kad pernai ji Lietuvoje ir Latvijoje buvo švenčiama 10 vietų, o šiemet – 100“,- pastebėjimu pasidalino J. Reinikis.

„Čia yra stipri energetika. Tuo įsitikinau, kai šią vietą ištyriau virgulėmis,- teigė „Klaipėdos Romuvos“ metraštininkas, žiniuonis Valdemaras Domeikis. – Todėl tai, kad čia sukurtas mitologijos parkas, nevadinčiau atsitiktinumu. Egzistuoja visuotinis informacijos laukas ir žmogus intuityviai pajaučia, kur ir ką jam tinka daryti.“

V.Domeikis drauge su „Klaipėdos Romuvos“ seniūnu Robertu Kėriku vedė apeigas pagal senojo baltų tikėjimo tradicijas. „Garbinome deivę Gabiją, Žemėpatį, kuris yra ir šios vietos globėjas, jiems atiduodami aukas, į ugnį pylėme druskos, grūdų, gintaro dulkių. Seniau Perkūnui būdavo aukojamas avinas, mes jį irgi paaukojome – tik pagamintą iš šiaudų“,- pasakojo V.Domeikis ir R.Kėrikas, kurie teigė žinių apie apeigas besisemiantys iš istorinių šaltinių ir išlikusių mūsų tautos tradicijų.

„Klaipėdos Romuvos“ seniūnas Robertas Kėrikas (dešinėje) Perkūnui aukoja iš šiaudų surištą simbolinį aviną.

V.Domeikis susirinkusiuosius kvietė priglausti po šiaudą prie savo kaktos ir į jį sudėti savo blogas mintis, ligas, nesėkmes, o tuomet – mesti laužan, kad sudegtų. „Kad tai veiksminga, galima paaiškinti ir moksliškai: sąmonė nuteikia pasąmonę, kuri įvykdo troškimus. Tad ir užkalbėjimai, kuriais mūsų protėviai gydė, – ne stebuklai, tai tam tikru dažniu perduodama informacija, kuri persismelkia į ląsteles“,- pasakojo V.Domeikis.

Anot jo ir R.Kėriko, rudens lygiadienis yra laikas, kai žmogus, ilgėjant vakarams, labiau panyra į savo vidinius išgyvenimus, apmąstymus.

Rugsėjo 22 dieną minimas rudens lygiadienis – tuomet diena susilygina su naktimi ir nuo šiol naktys pradeda ilgėti. Senovės lietuviai tikėjo, kad nuo šios dienos nebegalima maudytis ežeruose ar upėse, gaudyti vėžių. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemėpačiui ir jam aukojami gyvuliai - buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį.

• Rašyti komentarą (3)