|
|
|
Duris atvėrė Vilties piligrimų centras
Praėjusį penktadienį Klaipėdoje, Savanorių gatvėje, gaudžiant Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios varpams, iškilmingai buvo atidarytas jo kaimynystėje statomo Šv. Pranciškaus onkologijos centro Informacijos ir meno terapijos centras. Aplinkui dar tebevykstant statyboms, Lietuvos pranciškonų brolijos provincijolas Astijus Kungys pašventino dalį pastato, kur nuo šiol įsikurs onkologinių ligonių bendruomenės Vilties piligrimų namai. Šviesiose ir jaukiose per 500 kv. m dydžio patalpose bus laukiami, rūpesčiu ir meile apglėbiami tie, kuriems žemė išslysta iš po kojų, išgirdus lemtingą diagnozę – vėžys. Su jais dirbs savanoriai, dažniausiai patys praėję ir įveikę kelionę su vėžiu, dvasinę pagalbą teiks broliai pranciškonai. Čia vyks meno ir muzikos terapijos užsiėmimai – tam įrengtos kūrybinės dirbtuvės bei atskiras kambarys su krėslais, baltu rojaliu. Bendradarbiaujant su šalies ir užsienio medikais bei paliatyviosios pagalbos specialistais, bus teikiamos psichologinės reabilitacijos paslaugos. Centro paslaugomis vienu metu jau galės naudotis apie 40 asmenų iš visos Lietuvos. „Šventiname ne patį pastatą, o gyvą centro idėją, įžiebtą Aldonos Kerpytės ir brolio Benedikto Jurčio širdyse, ir užaugintą su ypatinga Dievo palaima“, - pabrėžė A.Kungys, tuo pat metu palaimindamas visus, kurie įžengs į šiuos namus. Neslėpdama džiaugsmo ir didžiulio jaudulio, A.Kerpytė dėkojo visiems jų idėją palaikiusiems geradariams ir sakė, jog Vilties piligrimų bendruomenė nuolat už juos meldžiasi.
„Prieš 13 metų, kai susirgau, palatoje išvien su kitomis ligonėmis nusprendėme, kad reikėtų padėti sau pačioms bei kitoms panašaus likimo moterims. Visos iniciatorės tebesame gyvos, - nė pati nebūčiau patikėjusi, kad sulauksiu šios dienos. Negaliu kalbėti pirmu asmeniu, sakau – mes, nes susibūrėme į Vilties piligrimų bendruomenę, - centro atsiradimo istoriją prisiminė A. Kerpytė. - Iš pradžių glaudėmės Kretingoje pas seseris pranciškones, o 2004 m., kai Kretingos parapijos klebonu tapo Evaldas Darulis, kartu su provincijolu broliu Benediktu broliai atkreipė dėmesį į mūsų bendruomenę – ėmėsi mus globoti, suteikė patalpas pranciškonų vienuolyne. Prie mūsų bendruomenės prisijungė Bernardas Belickas, Gediminas Numgaudis, tapęs vyskupu mūsų veiklą laimino brolis Linas Vodopjanovas“. 2005 m. Vilties piligrimai įkūrė viešąją įstaigą, o bendruomenė taip išaugo, kad nebesutilpo vienuolyne, todėl buvo sumanyta statyti centrą. „Patys rūpinomės statyba ir kartu mokėmės dirbti bei savanoriauti. Padėti pirmieji atvyko Didžiojoje Britanijoje įkurto Makmilano onkologijos centro savanoriai, užsimezgė bendrystė su Toronto, Šiaurės Airijos, Klyvlendo centrais, tarpininku tarp šių institucijų tapo savanoris Deividas Holidėjus“, - kalbėjo A.Kerpytė. Ji teigė, jog per laiką užsiauginę storą šarvą – kartais vėžį įveikti būna lengviau, negu biurokratinius užtvarus. „Kol varstėme įvairių institucijų duris, italų architektas Rimmaudo Nunzio siuntė į Lietuvą architektui Sauliui Plungei būsimo centro brėžinius. Atsivėrė galimybės gauti Europos Sąjungos paramos, mus palaikė Klaipėdos miesto savivaldybė. Įvairiais būdais patys ieškojome lėšų: rengėme projektus, aukojo tautiečiai iš JAV, atsiliepė Šv. Kazimiero parapija Londone, Toronto, Australijos Melburno parapijų žmonės, rengėme Vilties bėgimus, o labiausiai mus palaikė geradariai. Ir šiandien tai tebevyksta, nes centrą reikės išlaikyti patiems bei teikti ligoniams nemokamą dvasinę pagalbą“. Informacijos ir meno terapijos centro statyba su baldais bei įranga kainavo 2 mln. Lt. Kita dalis Šv. Pranciškaus onkologijos centro pastato, kur bus įrengti kambariai ir juose pailsėti galės apsistoti ligoniai bei jų artimieji, bus atidaryta 2015 m.
|
|
