|
|
|
(1347) 2019-04-23Amonis vandenyje išgąsdino rūdaitiškius
Sužinojusi, kad centralizuotai tiekiamame geriamajame vandenyje aptikti gerokai didesni negu leidžiama kiekiai amoniako, sunerimo Rūdaičių kaimo bendruomenė. Rezultatų reikia palūkėti Anot į „Pajūrio naujienų“ redakciją paskambinusios laikraščio skaitytojos, tokia situacija susidarė po to, kai, gyvenvietėje įrengus naują vandens gerinimo sistemą, buvo atlikti ir paviešinti vandens kokybės tyrimai. „Kas gali paneigti, kad ne dėl to Rūdaičiuose dabar daugėja įvairiomis ligomis sergančių žmonių?“ – retoriškai klausė rūdaitiškė. Abejones išsklaidė Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Virgilijus Liepinis: pirmiausia, Rūdaičių vandenyje rasta ne amoniako, o amonio. Antra, amonis pats savaime žmogaus sveikatai nekenkia. Tai – ne toksiška cheminė medžiaga, kaip pastaruoju metu kai kurių Lietuvos rajonų geriamajame vandenyje rastas arsenas arba fluoridas, o indikatorius, tiesa, parodantis, kad žemės kloduose vis tiek kažkas nėra gerai, ir situaciją reikia taisyti, galbūt įrengti papildomus filtrus. Bendrovės „Kretingos vandenys“ direktoriaus Tomo Jurgučio teigimu, vandens gerinimo įrenginių statybos darbų užbaigimo procedūros Rūdaičiuose tebesitęsia, jas planuojama baigti gegužę. „Norimų vandens išvalymo rodiklių kol kas neturime, bet rangovas statybų ir inžinerinių tinklų plėtros bendrovė bendrovė „Eigesta“ žada, kad jie bus pasiekti per 4 mėnesius, suderinus technologinių procesų darbą“, – sakė direktorius. Anot jo, anksčiau geriamasis vanduo Rūdaičių gyvenvietei buvo tiekiamas tiesiai iš vandens gręžinio, o dabar pastatyti nauji vandens gerinimo įrenginiai, kurie ateityje užtikrins vandens higienos normas. Šių įrenginių projektavimo ir statybos darbų pirkimo sutarties vertė 100 tūkst. 980 eurų be PVM. Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų, dalimi prisideda pati bendrovė bei Kretingos rajono savivaldybės administracija. Šiuo metu Kretingos rajone vandens gerinimo įrenginiai taip pat statomi Kurmaičių, Lazdininkų, Baublių, Grūšlaukės kaimuose. Jų statybos darbų baigiamosios procedūros numatomos II metų ketvirtį.
Kas jums yra Velykos?
Vydmantų gimnazijos bendruomenė žinias pritaikė praktiškai
Vydmantų gimnazijoje įvyko evakuacinės pratybos, per kurias Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai stebėjo, kaip mokyklos bendruomenė yra pasirengusi galimiems gaisro atvejams. Rezultatai atskleidė ir gerąsias puses, ir trūkumus. Dalyvauti turi visi Per pratybas buvo imituota situacija, kuomet yra uždūmintos patalpos, o vienoje klasėje – likę iš patalpų išeiti negalintys vaikai ir jų mokytoja. Juos ugniagesiams teko iškelti per langą. „Išlaipintus vaikus turėjo pasitikti gimnazijos sveikatos specialistė, tačiau to nebuvo. Vaikai galėjo būti apsvaigę nuo dūmų, patyrę šoką. Tam tikri asmenys turėjo juos pasitikti, skaičiuoti, prireikus nuraminti“, – vieną pastebėjimų po pratybų pateikė Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja Rasmina Beniušienė. Jai antrino ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas Saulius Barisas: „Jau dabar kai kurie vaikai bijojo lipti per langą, o įsivaizduokite, kas būtų realiu gaisro atveju arba keliant iš antro aukšto.“ Po evakuacijos pratybų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausioji specialistė Sandra Vasiliauskaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad mokyklos personalas turėjo aktyviau dalyvauti pratybose: „Pedagogai turėjo pasiskirstyti darbus, kas ką darytų gaisro atveju: kas kontroliuotų bėgančių mokinių srautą, uždarytų duris, langus.“
Patvirtino tarybos komitetus
Šį ketvirtadienį naujai išrinkta Kretingos rajono savivaldybės taryba pasiskirstė į 7 komitetus, patvirtino šių komitetų pirmininkus ir jų pavaduotojus. Net 3-ims tarybos komitetams vadovaus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos frakcijos taryboje atstovai: Ekonominės plėtros ir ūkio – Konstantinas Skierus, Kaimo reikalų ir ekologijos – Vitalija Valančiutė, Švietimo – Dalia Martišauskienė. Valstiečių ir žaliųjų frakcija taryboje turi 4 narius, tad be komiteto pirmininko posto liko tik vienas iš jų. Tačiau ši, gana gausiai taryboje atstovaujama politinė jėga lig šiolei negavo nė vienos svarbiausių Savivaldybės valdžios apmokamų pareigų: mero Antano Kalniaus teikimu, vicemeru tapo konservatorius-krikščionis demokratas Dangiras Samalius (šios partijos tarybos frakcijai priklauso 5 politikai), Savivaldybės administracijos direktoriaus pozicija valdančiųjų sutarimu atiteko visuomeniniam rinkimų komitetui „Kretingos kraštas“. Vadovauti Savivaldybės administracijai A. Kalnius kviečia Jolantą Girdvainę, dirbančią Klaipėdos pramonininkų asociacijos vykdančiąja direktore. Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų bei Ekonomikos ir finansų komitetų pirmininkais buvo patvirtinti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Juozas Mažeika ir Dovydas Bajoras. Naujoje taryboje 2 vietas laimėjusios Darbo partijos narys Vytautas Ročys dirbs Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininku.
Respublikinis vyrų chorų festivalis „Užtraukim, vyrai, dainą“, 10-ą kartą įvykęs Tauragės kultūros centre ir subrandinęs tvirtas tradicijas, anot jame dalyvavusio Kretingos rajono kultūros centro „Žilvino“ ansamblio vadovo Aloyzo Žilio, yra labai laukiamas ir reikalingas renginys, suburiantis dainuojančius Lietuvos vyrus. „Festivalyje susitinkame su dainos bičiuliais, išgirstame vieni kitus. Festivalio forma yra dėkinga tuo, kad kiekvienas kolektyvas turi galimybę parodyti tokį repertuarą, koks jam yra įdomus, priimtinas, teikiantis pasitenkinimą ir dainininkams, ir žiūrovams“, – teigė A. Žilys, akcentavęs, kad tauragiškiai turi puikų lengvosios muzikos orkestrą (vad. Mikas Karosas, koncertmeisteris-dirigentas Tadas Zakarauskas), kuris akompanuoja kiekvienam kolektyvui po vieną dainą ir festivalio 3 finalinius kūrinius. „Tai renginį, kuris yra įtrauktas į Tauragės rajono trijų prioritetinių renginių sąrašą, pakylėja į aukštesnį lygį profesionalumo prasme“, – neabejojo A. Žilys. Be Kretingos „Žilvino“, festivalyje dalyvavo šalies vyrų chorai – Vilniaus „Sakalas“ (vad. Romas Makarevičius), Lietuvos Dailės muziejaus „Varpas“ (vad. Jurijus Kalcas), Vilniaus įgulos karininkų ramovės „Aidas“ (vad. Tadas Šumskas), Kauno kultūros centro „Tautos namai“ „Perkūnas“ (vad. Romaldas Misiukevičius), Jurbarko kultūros centro vaikinų vokalinis ansamblis „Bildukas“ (vad. Danutė Lapienė), Palangos jūros šaulių vyrų ansamblis (vad. Rimgaudas Juozapavičius) ir renginio šeimininkas Tauragės kultūros centro kolektyvas „Mintauja“, vadovaujamas renginio iniciatorės Danutės Petraitienės. Festivalio svečias – aukštu profesionalumu išsiskiriantis ir Ukrainoje gerai žinomas vyrų kvartetas „Kolo“ iš Ivan Frankovski centrinių bendruomenės namų. Pasikviesti viešnagėn kokį nors kolektyvą yra festivalio tradicija, ir jame jau yra pasirodę Latvijos, Gruzijos, Baltarusijos, kitų valstybių dainininkai. „Kaip visada, ir žiūrovai, ir dainos bičiuliai buvo neabejingi mūsų „Žilvino“ pasirodymui – vyrai nepriekaištingai ir įtaigiai atliko savo repertuarą, tad netrūko ir „bravo“, ir „biso“, – kad kretingiškiai patyrė gerų emocijų ir įspūdžių, pripažino kolektyvo vadovas. Baigiantis festivaliui visi jo dalyviai su dideliu malonumu, kaip ir visada, užtraukė renginio finalinį kūrinį-himną „Tauro ragas kviečia dainai“, kurio muzikos ir teksto autorius A. Žilys jį sukūrė 2012 m., pirmajam festivaliui nuaidėjus. Tarp svečių iš Ukrainos ir kretingiškių užsimezgė draugiškas kontaktas – per vakaronę „Žilvinas“ festivalio svečius pasveikino ukrainietiška daina „Ten toli matosi kaimas“ („Ėi vidno selo“), padovanojo porą kompozitoriaus A. Žilio autorinių leidinių, o ukrainiečiai kretingiškius pakvietė su koncertine programa gruodžio mėnesį atvykti į Ukrainą.
„P. n.“ informacija
Baigėsi tris mėnesius trukusios Kretingos rajono krepšinio Didžiosios ir Mažosios taurės varžybos, tad paaiškėjo jų nugalėtojai ir prizininkai. „Visa komanda jautė, kad varžovai yra šių rungtynių favoritai, bet ėjom kautis tik dėl tik pergalės“, – taip rezultatu 96:87 pasibaigusias finalines rungtynes pakomentavo „Viruso“ komandos atstovas Dalius Daukantas. Jo nuomone, pergalę nulėmė tikėjimas vienas kitu ir darnus komandinis darbas: „Brandus komandinis žaidimas bei sėkminga gynyba mūsų komandai atnešė pergalę. Džiaugiuosi gera komandine atmosfera, kas irgi prisidėjo prie mūsų pergalės. Tikiuosi, kitą sezoną pirmenybės pasipildys naujomis komandomis, ir krepšinio lygis mūsų rajone tik kils. Sėkmės visoms komandoms ruošiantis naujam sezonui.“ „Viruso“ komanda taip pat pasidžiaugė, kad per visą čempionatą nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. „Jokūbavo“ komandos, pernai tapusios Didžiosios taurės čempione, vadovas Kęstutis Valiukas kaip pralaimėjimo priežastis įvardino per didelį pasitikėjimą savo jėgomis ir varžovų neįvertinimą: „Finale gal neįvertinom varžovų ir per daug pasitikėjome savo jėgomis ir gavome skaudžią pamoką. Reikia nusiteikti kiekvienoms varžyboms, ir „Viruso“ komanda, atrodo, šiandien labiau norėjo laimėti.“ Finalines rungtynes jis pakomentavo taip: „Visas rungtynes vijomės varžovus, trečiame kėlinyje kritome į duobę ir, nors keletą kartų pavyko sumažinti skirtumą, perlaužti rungtynių nesugebėjome. Finalo rezultatas sprendžiasi per vienerias varžybas, ir reikia būti labai susikaupusiems. Mes patys padarėme daug klaidų, prametėme ir nemažai baudų, o varžovai šiandien labai gerai pataikė. Tačiau mūsų komanda šiuo sezonu yra patenkinta, o atsigriebti bandysime kitais metais.“ Didžiajame finale po II kėlinių rezultatas dar buvo lygus 50:50, bet „Viruso“ komanda galingai sužaidė III kėlinį ir po jo rezultatas tapo 73:61, o per likusį laiką „Jokūbavui“ nepavyko persverti rezultato ir teko pripažinti „Viruso“ pranašumą. Dėl Didžiosios taurės bronzos medalių susigrūmė „Grūšlaukės“ ir „Bikap“ komandos ir šiame susitikime didesnės intrigos žiūrovai neišvydo. „Grūšlaukė“ sutriuškino varžovus 97:72. „Grūšlaukės“ komandos žaidėjas Matas Puotakalis po rungtynių kalbėjo, kad buvo svarbu išnaudoti greičio pranašumą: „Žinojome, kad mažajame finale turim žaisti greitai, nes žaidžiam prieš vyresnius varžovus ir jų rotacija buvo maža, stengėmės palaikyti aukštą žaidimo intensyvumą. Oponentai gynėsi zonine gynyba, todėl metėm daug laisvų metimų iš tritaškio ir pakankamai daug jų pataikėme, kas leido susikrauti didelį pranašumą. Taip pat, kiek buvo įmanoma, bėgom į greitą puolimą, nes tai – mūsų stiprioji pusė ir greitajame puolime prisirinkom daug lengvų taškų. Be to, varžovai daug klydo ir daug kamuolių mums atidavė į rankas, kas lėmė nesunkią pergalę.“ Paklausus, ar trečia vieta „Grūšlaukei“ yra geras pasiekimas, jis atsakė: „Turime pakankamai gerą komandą ir tikėjomės žaisti finale, tačiau pusfinalyje gavom nelabai mums parankų varžovą – „Jokūbavą“. Iki pergalės trūko nedaug, bet koją pakišo maža rotacija – tądien mūsų susirinko tik 7, trūko kelių žaidėjų. Trečia vieta Didžiojoje taurėje mums yra neblogas pasiekimas.“
Velykinis margutis – ir stalo puošmena, ir žinutė
„Paukštės pavidalu atskrido deivė Laima ir padėjo ypač gražų margą kiaušinį – didesnį už žemę, gilesnį už dangų. Kiaušiniui sudužus iš trynio ištekėjo saulė, iš baltymo pakilo dangus, iš lukšto skeveldrų – žemė, žvaigždės ir visa, kas bloga ir gera“, – tokią legendą, kviesdama į Etnografijos salę, kur Kretingos muziejaus lankytojai turi progą pamatyti ir velykinių margučių, papasakojo Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė. Ir vaškuoti, ir skutinėti Margučių čia eksponuojama nedaug, nes ir muziejuje laikoma kolekcija nėra didelė. N. Vasiliauskienė juokavo, jog tuos kiaušinius, kuriuos muziejus turi, saugo akylai kaip ką tik parduotuvėje nupirktus, mat jie – tokie pat trapūs ir lengvai gali sudužti. Seniausi – 1987-aisiais klaipėdietės Onos Adomaitienės dovanoti vašku išmarginti, o po to nudažyti kiaušiniai. Panašių muziejui yra padovanojusios ir kretingiškės Halina Šakinienė, itin įgudusios rankos savininke vadinama Eugenija Rumeikienė, dailininkė Dalia Skridailaitė. Tačiau, anot N. Vasiliauskienės, kretingiškių margučiai nuo klaipėdietės skiriasi tuo, kad jie iš pradžių buvo nudažomi, tik paskui marginami vašku, kuris paliktas iškilus. Tarp D. Skridailaitės dovanotų margučių yra vienas ir skutinėtas. Etnografė teigė literatūroje skaičiusi, o ir ekspedicijų kaimuose metu iš gyvų pasakojimų sužinojusi, jog senovėje medžių – ąžuolo arba alksnio – žievės nuovire, kol labai patamsės, laikytus kiaušinius aštriais daiktais dažniausiai skutinėdavo vyrai. Ne todėl, kad moterys nemokėjo ar nenorėjo to daryti – joms nelikdavo laiko, reikėdavo kepti, virti – Velykoms ruošti valgius.
Kai kolekcija veda svajonės link
Tautinės juostos ir rankšluosčiai, austos lovatiesės ir siuvinėta balta patalynė, porceliano antpirščiai ir avytės... Tai – darbėniškių Daivos ir Arūno Dudėnų renkamų daiktų, suvenyrų kolekcijos, kurios kažkada, sutuoktinių teigimu, turėtų būti sutvarkytos, susistemintos ir galbūt – surasti savo vietą ketinamame įkurti šeimos muziejuje. „Bet tam reikia labai daug laiko ir pastangų: dauguma daiktų – tvarkytini, restauruotini, juos reikėtų ir patyrinėti, įvertinti, galbūt pasitarti su išmanančiais žmonėmis. Dabar gi visą laiką atima tiesioginis darbas“, – kalbėjo D. ir A. Dudėnai, kurių renkamų daiktų kolekcijos yra susijusios su jų tekstilės verslu. Tautinės juostos, rankšluosčiai, vadinamosios kapos D. ir A. Dudėnų namuose kaupiasi jau kokius 8-erius metus: vien jubiliejinių juostų per tą laiką susidarė 130, rankšluosčių – apie 200. Daiva sakė įžvelgianti juostų atgimimą – atsiranda jų poreikis, žmonės vėl jas, kaip atsiminimo simbolį, nori ryšėti per šventes, asmeninius jubiliejus. „Apskritai juosta žmogų lydėjo nuo gimimo iki pat mirties. Ir mūsų kolekcijoje yra unikali kokių 100 metų senumo juostelė, kuria būdavo perrišamas naujagimis – kad pikta akis nenužiūrėtų, kad laimės jam būtų palinkėta“, – sakė D. Dudėnienė, prisipažinusi, kad tokia juostelė jos kolekcijoje – vienintelė, kaip ir juosta, kurioje išaustas prezidento Antano Smetonos pabėgimas iš Lietuvos. Pirmasis gi daiktas, nuo kurios ir prasidėjo sutuoktinių kolekcija, – išausta „Tautiška giesmė“. Juostos, rankšluosčiai, kiti tekstilės gaminiai į D. ir A. Dudėnų kolekciją ateina įvairiais būdais: per pažįstamus, per turgus, per sendaikčius. Pagrindinis principas – kad juosta ar rankšluostis būtų tik iš natūralių medžiagų, austa rankomis. Juostų kolekcija jau buvo išėjusi ir į viešumą: D. Dudėnienė edukacinį užsiėmimą vedė ir juostų, rankšluosčių parodą surengė Darbėnų gimnazijos tradiciniame pavasario kermošiuje.
Grafikoje kasdien atranda save
„Nežinau, kada daugiau jaudulio – ar kai pastatai naują spektaklį, ar kai atidarai savo kūrybos darbų parodą... Žiūrovas nemato tavo emocijų už scenos, o parodos lankytojui esi kaip ant delno“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo pirmąją grafikos darbų parodą restauruotame Kretingos muziejaus Ūkvedžio name, Tušo studijoje, surengęs buvęs Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ vyriausiasis režisierius, kojūkininkų grupės įkūrėjas Algimantas Verbutas. Abstrakcijose mato, ką nori Jis teigė pripiešęs pilną lagaminą grafikos lakštų, tačiau ekspuonuoti parinko tuos, kuriuos paliepė širdies balsas. Skoningose abstrakcijose vieni parodos lankytojai įžvelgia paukščius, kiti – saulėtekius, vieni ugnies kamuolį, kiti sniego pūgą. Pasitiesęs baltą popieriaus lapą, į rankas paėmęs teptuką arba plunksną, pamirkęs į juodą tušą, Algimantas nė pats nežino, kas tuo momentu pavyks, o, kai, anot jo, kažkas pavyksta, apima nenusakomas jausmas. „Štai laivas išėjo. O čia parašiau „Sūpuoklės virš Fudzianos“. Ar įžvelgiat Fudzianos kalną?“ – su entuziazmu rodė jis ir prisipažino dėl tokių atradimų kaskart pats šiek tiek nustembantis. Ties simboliniu juodu ratu su rausva viršūne užrašyta vedų išmintis: „Teisingai nugyventa diena vakarykštę dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties kupina vizija.“ Algimanto žodžiais, būtent šis jo darbas labiausiai patraukė parodą aplankiusio Kretingoje žinomo architekto Edmundo Giedrimo dėmesį. „Laikau jį profesionalu, todėl šis įvertinimas iš šalies man labai svarbus“, – prisipažino A. Verbutas. Kitą darbą – „Krislas žuvies aky“ – jis teigė parodęs savo kurso draugei, iš kurios taip pat sulaukė komplimentų. Parodos atidarymas įvyko balandžio 13-ąją. Algimantui malonu, kad į renginį atvyko pilnas „mikriukas“ jo gimtinės – Sigutėnų netoli Pakruojo – bendruomenės narių. „Ir ko jie mane taip myli? Nei aš, būdamas režisierius, spektaklį jiems atvežęs parodžiau, nei su kojūkininkais Sigutėnų vieškeliu praėjom“, – kalbėjo A. Verbutas.
Bendruomeniškumu išsiskirianti Darbėnų bendruomenė ir vėl stebina savo idėjomis. Šiemet šv. Velykų proga miestelį puošia išskirtinio grožio kiaušiniai. „Kaip Palangoje, taip ir Darbėnuose“, – apie margučių alėją šmaikštavo Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. „Kiekvienais metais prieš didžiąsias šventes, įskaitant ir Velykas, stengiamės puošti savo miestą. Šie metai – ne išimtis“, – toliau kalbėjo A. Poškys. Praėjusiais metais miestelio bendruomenė Lietuvos vėliavos spalvų kaspinais, velykiniais margučiais puošė beržų šakas. „Šiemet mums kilo mintis padaryti didelius margučius“, – sakė A. Poškys. Iš viso pastatyti 7 dideli, kurių aukštis maždaug apie 1 m, o skersmuo apie 60 cm, ir keli mažesni velykiniai margučiai. Seniūnijos darbuotojas Alfonsas Malonė padarė karkasus iš vielos ir tinklo, o Darbėnų darželio vaikai papuošė du kiaušinius, 3 – gimnazijos mokiniai, o likusius du – seniūnija. Pasak seniūno, bendruomenei šita idėja labai patiko: „Kai statėme kiaušinius, automobiliai stojo, žmonės ėjo prie jų fotografuotis“ Tai viena idėjų, kuri suvienijo Darbėnų miestelio gyventojus. „Iš pradžių reikia sugalvoti idėją, paskui mokėti paprašyti, o kai paprašai, žmonės mielai sutinka padėti ir tai daro su džiaugsmu. Tokie dalykai suvienija mus“, – tikino A. Poškys. Seniūnas atskleidė, kad ateinančiais metais galbūt margučių karkasus panaudos kiek kitaip. „Nesinori kiekvienais metais puošti taip pat“, – akcentavo jis. „P. n.“ Informacija Kaip jie mus teisė. Marija Tiškevičiūtė
1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į tremtį ir koncentracijos stovyklas Sibire, be teismo, gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta per 17 tūkst. įvairių tautybių šalies žmonių – nuo kūdikių iki garbaus amžiaus senolių, tapo didžiule tautos tragedija. Išvežtieji buvo marinami badu, nepakeliamu darbu ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Žmonių naikinimas, išvežant juos į netinkamas gyventi vietoves ir konclagerius, vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui. Viena šio nusikaltimo aukų tapo kretingiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma sovietinių represinių organų jai sudaryta baudžiamoji byla suteikia mums daug naujų nežinomų jos gyvenimo faktų ir parodo sovietinio-stalininio režimo nusikaltimus teisingumui bei žmoniškumui. Marija Tiškevičiūtė gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, grafų Sofijos (1837–1919 m.) ir Juozapo (1835–1891 m.) Tiškevičių šeimoje. Jie 1875 m. iš Lentvario persikraustė arčiau Baltijos jūros, į naujai įsigytą Kretingos dvarą. S. Tiškevičienė pagimdė 12 vaikų, iš kurių 5 sūnūs ir 3 dukros užaugo ir savo veikla bei darbais garsino Tiškevičių giminę. Grafienė, giliai tikėdama Dievą, tikėjimo, doros bei gailestingumo mokė ir savo vaikus. Užsiimdama labdaringa veikla prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių bei invalidų prieglaudą, rūpinosi vargšais ir elgetomis.
38 kartai – tiek išaugo afrikinio kiaulių maro (AKM) atvejų Lietuvoje, pernai metų rezultatus lyginant su 2014-ųjų, kai šalyje užfiksuotas pirmasis ligos protrūkis. Skaičiai išties grėsmingi, tad, kol nėra vakcinos nuo viruso, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pareigūnai įspėjo: būtina griežtai laikytis biologinės saugos taisyklų. Tik taip bus apsaugoti kiaulių ūkiai, liga neužsikrės šernai, o AKM plitimą pavyks prislopinti ir netgi sustabdyti. Pernai verslininkai kiaules buvo priversti naikinti tūkstančiais 2019-ųjų pirmasis ketvirtis nuteikia optimistiškai: AKM šiemet dar neišplito naujuose rajonuose. Taip pat ligos atvejų kol kas neužfiksuota nė viename kiaulių ūkyje, tačiau VMVT pareigūnus neramina plitimo tendencijos. Maras laukinėje gamtoje šiemet nustatytas visiškai šalia kiaulių auginimo vietų. Todėl tik laiko klausimas, kada AKM pasieks ūkius, o didžiausią nerimą kelią artėjantis šiltasis sezonas. „Nesinori prognozuoti, tačiau, stebėdami ligos plitimo tendenciją, matome – židiniai naminių kiaulių laikymo vietose yra tiesiogiai susiję su šernų susirgimu. AKM protrūkiai ūkiuose dažniausi šiltuoju metų laiku, o tai yra siejama su aktyvesne žmogaus veikla – uogavimu, grybavimu, darbais laukuose ir miškuose. Kiaulių augintojai kartais per aplaidumą nesilaiko biologinio saugumo reikalavimų ir ligą nežinodami atsineša į ūkius“, – pastebėjo VMVT Skubios veiklos skyriaus patarėjas Paulius Bušauskas. Šiemet 166 nugaišę ir sumedžioti šernai buvo užsikrėtę AKM, o pernai ligos protrūkis buvo didžiausias nuo pirmojo užfiksuoto atvejo 2014 m. Tuomet AKM nustatytas 76 šernams, 2018-aisiais – 2 tūkst. 922: ligos atvejų skaičius išaugo net 38 kartus. Liga 2018 m. užfiksuota 42 nekomerciniuose ūkiuose, ten teko sunaikinti 130 kiaulių. Nors AKM pernai nustatytas tik 9 komerciniuose ūkiuose, tačiau juose gyvulių nuostoliai – milžiniški. Verslininkai turėjo sunaikinti daugiau negu 22 tūkst. kiaulių. Maro sustabdymas prasideda nuo rankų plovimo Kai liga taip grėsmingai plinta tarp šernų, primenama biologinių saugumo taisyklių laikymosi svarba. Tinkamas jų laikymasis ūkius apsaugo ne tik nuo AKM, bet ir nuo kitų ligų patekimo bei plitimo viduje. Anot Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos fakulteto Veterinarinės patobiologijos katedros profesoriaus dr. Alvydo Malakausko, komerciniams ūkiams šios taisyklės įprastos, reikia jų tik dar griežčiau laikytis. Tačiau nekomerciniams kiaulių augintojams biosaugos reikalavimai buvo naujiena ir jiems yra sunkiausia pakeisti savo įpročius bei kasdienės veiklos praktikas. „Dažnai kiaulių laikymo vietos nėra tinkamai izoliuotos nuo žmonių ir gyvūnų, kiaulės neapsaugotos nuo tiesioginio ar netiesioginio kontaktų su šernais, jų produktais. Žmonės lankosi miškuose bei laukuose, ten atliekama įvairi veikla, o po to, nekeičiant drabužių, avalynės, naudojant tuos pačius apyvokos daiktus, neplaunant bei nedezinfekuojant rankų, einama prie savo kiaulių, gyvuliai šeriami žole. Taip keliama didžiausia AKM rizika“, – perspėjo prof. dr. A. Malakauskas.
|
|
