|
|
|
Teptukas ir plunksna – vienose rankose
Kretingiškis 77-erių Alfonsas Sereika priklauso tiems liaudies menininkams, kuriuos neramioji kūrybos mūza aplankė jau gana brandžiame amžiuje. „Pražiopsojau visą jaunystę bei darbingąjį amžių, ir nė slapčiausiose svajonėse negalvojau, kad tapysiu paveikslus, rengsiu parodas“, - kalbėjo vyras, kurį paviliojo molbertas, bet dar anksčiau už jį - žodinė kūryba.
Kuria proginius kupletus Kretingiškiai pažįsta A.Sereiką kaip sodriais potėpiais drobėse įsiamžinusį liaudies tapytoją, tačiau nedažnas težino, kad jis puikiai valdo ir poetinį žodį. Į savo draugus bei kolegas įvairiomis jų gyvenimo progomis prabyla eilėmis: vienąsyk - tai lengvi šmaikštūs kupletai, kitąsyk - lyriniai posmai. Tačiau visuomet taiklūs ir skirti konkrečiam žmogui. Taip prisikaupė visas pluoštas „Dedikacijų“ ciklo eilėraščių. A.Sereikos gebėjimas valdyti plunksną, pasireiškęs jau nuo Sidabravo mokyklos laikų, kai buvo paskirtas literatų būrelio pirmininku, ypač išryškėjo dirbant miestelio bibliotekoje. „Važinėdavome po kaimus, ieškodami darbščių žmonių. Aš juos girdavau reportažuose, kuriuos išspausdindavo Radviliškio rajono laikraštis“, - prisiminė vyras. Jis prisiminė, kad jo eilėraštis „Tėvo laiškas“ yra laimėjęs ir jaunųjų literatų konkurse. O tuometinės jo kūrybos recenzijas yra pateikę žinomi poetai Algimantas Baltakis bei Vacys Reimeris. Talentas valdyti šmaikštų žodį ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis atvedė A.Sereiką ir į Klaipėdos kultūros namus: jis koncertuodavo estradiniame ansamblyje kartu su Arvydu Paltinu ir buvo tapęs publikos pamėgtu konferansjė. Žiūrovus užvedančius, juoko pliūpsnius keliančius pasakojimus, istorijas ar anekdotus versdavosi iš rusiškų žurnalų, tekdavo jų prisikurti ir pačiam, o scenoje improvizuoti pagal konkrečią situaciją. Tačiau, atviravo pašnekovas, tolimesnis jo gyvenimas klostėsi taip, kad teko panirti į įvairius ūkinius darbus, o žodinis talentas besužibėdavo tik bendradarbių, giminių ar bendraminčių, giminių sambūriuose. Dabar įgimto A.Sereikos poetinio gebėjimo blyksniai dažniau nuspalvina Kretingos rajono tautodailininkų ar literatų renginius. Jo kūryba papildė ir neseniai išleistą rajono kūrėjų almanachą „Pilnatis“. Nuo jūros iki senovės Pašnekovas juokavo, jog visai netyčia 63-aisiais jo gyvenimo metais tapybos mūza viesulu įsiveržė į jo būtį. „Į šiuos kraštus atėjau užkuriomis, vėliau Kretingoje pasistačiau gryčiukę. Patenkintas žvalgausi po ją: turiu 5 kambarius, o paveikslą - tik vieną, - ironizavo vyras. - Sykį vaikštinėdamas po Palangą ir žvelgdamas į jūros tolius, susigalvojau pats nusipiešti jūrą. Nuėjau į Palangos kūrybos namus, pasipasakojau, kad noriu piešti, nusipirkau dažų ir pabandžiau. Išėjo. Tuokart jau vieną po kito „kepiau“ jūros vaizdus – vien bendradarbiams jų išdovanojau, išdalijau ir išpardavinėjau kelias dešimtis“. Vyras sakė tol piešęs jūros vaizdus, kol pačiam nusibodo. O dar dailininkas Aleksandras Ilginis pamatęs jo paveikslus, pakraipęs galvą ir pasakęs, jog reikią būti itin geru menininku, kad tikroviškai pavaizduotum jūrą. Tuomet Alfonsas ėmėsi natiurmortų, kol vaizduotė galop aptiko senus namus, istorinius statinius. „Ties architektūra ir apsistojau: vaizduoti bažnyčias, malūnus, šimtamečius pastatus man labiausiai patinka“, - sakė menininkas. Didžiuodamasis A.Sereika rodė paveikslą „Sidabravo bažnyčia“: „Tai – tarsi išplėštas tėviškės gabalėlis, čia krikštyti mano tėvai. Šis paveikslas man yra mieliausias, ir už jokius pinigus jo neparduočiau“, - teigė jis. Pernai Sidabravo mokykloje, kuri minėjo 100-ąjį savo veiklos jubiliejų, kretingiškis surengė savo parodą, ir padovanojo du paveikslus: vieną - mokyklai, kitą – buvusiai mokytojai. Anot jo, tai buvusi pati svarbiausia paroda jo gyvenime. Nuo 2003 m. A.Sereika yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, kai kurie jo darbai buvo eksponuoti Vilniaus „Arkos“ galerijoje, Radvilų rūmuose, pabuvojo įvairiose šalies parodose, pristatyti ir Lietuvos tautodailės metraštyje. Kasdienybei suteikė spalvą Pašnekovas sakė turįs savo tvirtą nuomonę apie liaudies meną: jis mano, kad tapyba išvis nėra liaudies menas. Muziejuje kabantys paveikslai nėra sukurti baudžiauninkų ar valstiečių samdinių, tam jie neturėję nei laiko, nei priemonių. Tapyba atėjo iš miesto: tai darbai žmonių, kurie norėjo tapti dailininkais, bet jais netapo. Jie važinėjo po dvarus ir rūmus, siūlydami savo paslaugas. Ir dabar liaudies menas dažniausiai kuriamas mieste. Anot jo, dievulis padeda tik tiems, kurie turi kantrybės ir šviesią galvą, o jei dar įdeda ir širdies - jau įvaldo ir amatą. Ir tuomet jis jau kuria amato arba liaudiškąjį meną. Kūrėjas mano, jog sulaukus tokio amžiaus, kaip jo, teptuką jau lyg ir reikėtų padėti į šalį. „Bet negaliu nurimti: dievulis, matyt, per daug neramią dūšią man davė, kad ranka dar klauso galvos. Nesididžiuoju ir nesigardžiuoju savo kūryba: žinau, kad rudenį pasėtas grūdas gero derliaus neduoda, bet vis tiek jaučiu, kad pilkai kasdienybei ji suteikė spalvą“, - atviravo A.Sereika, tačiau prisipažino, jog dabar vis rečiau beprisėda prie molberto. Dažniau – žiemą, kai vakarai nykūs ir nuobodūs. „Vėlu jau dūkt, anksti dar mirt. Belieka viena – tiktai dirbt“, - sau jis prisitaikė šiuos poeto Vytauto Bložės žodžius.
|
|
