Pajūrio naujienos
Help
2019 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 100 %
Naktį3°C debesuotumas 12 %
Apklausa

Ar esate patenkinti Savivaldybės valdžios rinkimų rezultatais?ū

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-03-08

Su pasakomis atkeliavo pavasaris

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-03-08
Režisierius Algimantas Verbutas pasakų skaitymais ir paties vaidinamu lėlių teatru jau įgijo būrį mažųjų gerbėjų.

Kretingos muziejaus Žiemos sode prasidėjo visą kovą besitęsiantis renginių ciklas „Sekmadienio rytmečiai su pasaka“, skirtas mažiesiems kretingiškiams bei jų tėvams. Pasakas skaito ir susitikimus su pasakų herojais – teatro lėlėmis rengia buvęs ilgametis Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ režisierius Algimantas Verbutas.

„Pradžia – įkvepianti: pavasaris pirmiausiai atkeliavo į Žiemos sodą, o tik po to – už mūsų namų langų bei sienų. Kovas yra teatro mėnuo, todėl išvien su Kretingos muziejaus vadove Vida Kanapkiene sumanėme, kad Žiemos sodą, kur visu grožiu žiedus skleidžia egzotiški augalai, tvenkiny nardo ryškiaspalviai karpiai, klykauja papūgos, apgaubtų pasakų dvasia. Taip gimė sekmadieniniai pasakų rytmečiai mažiesiems kretingiškiams, jų tėveliams bei seneliams“, – kalbėjo A. Verbutas.

Pirmąjį pasakų rytmetį, į kurį susirinko per 30 mažųjų kretingiškių bei jų tėvų, A. Verbutas išraiškingai paskaitė lengvai pradinukams suprantamas pasakaites apie pasiklydusį paršelį ir kiškienę, išleidusią kiškį pasikopūstėliauti. Pasakų herojų nuotykius jis paryškino vaidindamas teatro lėlėmis, kurias pagamino Birštone gyvenantis lėlininkas Rimantas Jacunskas.

„Apie mūsų sumanymą populiarinti pasakas ir lėlių teatrą sužinojęs garsus šalies lėlininkas teatro legenda Vitalijus Mazuras taip pat pažadėjo dovanoti mums keletą savo sukurtų lėlių“, – teigė projekto autorius.

Per antrąjį pasakų skaitymo rytmetį šį sekmadienį, kovo 10-ąją, A. Verbutas sakė ketinąs skaityti nuotaikingas britų autoriaus Donaldo Biseto pasakas apie žąsiną ir paršelį, kurias taip pat pagyvins lėlių teatru.

O trečiąjį ir ketvirtąjį sekmadienius A. Verbutas pakvietė pačių pasirinktas pasakas savo mažyliams skaityti tėvus bei senelius. „Jau pasisiūlė keli tėveliai ir močiutės. Smagu, kad jie dalyvauja, o po to su vaikais vaikštinėdami po Žiemos sodą, gėrėdamiesi aplinka, aptarinėja pasakų herojus, aiškinasi poelgius, kodėl šie pasielgė vienaip, o ne kitaip ir kaip būtų buvę geriau“, – savo pastebėjimais pasidalijo režisierius.

O paskutinįjį, kovo 31-osios, sekmadienį bus skaitomos pačių vaikų sukurtos pasakaitės. „Generuodami bendrą idėją ir ragindami vaikus dalyvauti projekte, skatiname jų kūrybiškumą, meilę knygai ir pasitikėjimą savimi“, – įsitikinęs A. Verbutas.

Kovą startavęs pasakų skaitymo projektas, manoma, po pertraukos Žiemos sode bus tęsiamas ir vėliau.


Paroda – lyg amžinybės ilgesys

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-03-08
Paveikslas „Angelas liečiasi prie tavęs“ taip pakerėjo muziejininkę Aušrinę Kasperavičiūtę, kad ji užsidegė parodą atgabenti į Kretingą.

Kretingos muziejuje, pakeliui iš rudens į pavasario lygiadienį, labai trumpam stabtelėjo kūrėjų poros šviesaus atminimo Linos Winter ir Sigito Juknevičiaus tapybos paroda „Priminimas apie save – gurkšnis iš šaltinio“. Kontrastiškai spalvinga ir užburianti, tarsi atvira kodų ir simbolių sistema, kurios centre – žmogaus vidus.

Prie kiekvieno paveikslo – netrumpas aprašas, įvilktas į filosofinį apmąstymą. Nuo juodai balto grafiško prisistatymo autoriai nuosekliai veda į spalvų – geltonos, žalios, mėlynos, raudonos – pasaulį, kurio centre dėmesį prikausto drobė „Angelas liečiasi prie tavęs“.

Aliejumi taškine technika nutapytas paveikslas tarsi išcentruoja, išsuka mintis iš išorinio į mistinį pasaulį, kurio pradžia – vidinė gelmė lyg saugios motinos įsčios, o pabaiga – visatos begalybė. „Viskas prasideda nuo mažo taškelio, kuris auga, vystosi. Ir jeigu mūsų nebelieka šiame pasaulyje, mes niekur nedingstame – visi „taškeliai“ kada nors susitiks“, – darbais žavėjosi Kretingos muziejaus etnografė Aušrinė Kasperavičiūtė.

„Paveikslas pats tarsi „pasišnekėjo“ su manimi – pajutau jo gyvastį. Per rudens lygiadienio šventę į Dreverną buvo atvežta ši paroda, tačiau tarp linksmybių ir šokių paveikslai neskambėjo. Tik staiga pajutau „Angelą“ – ir atsisėdau ant grindų, nebegalėdama nuo jo atitraukti akių. Taip užgimė pažintis su S. Juknevičiumi ir ši paroda pasiekė Kretingą“, – kalbėjo parodos iniciatorė A. Kasperavičiūtė.

Deja, paroda čia neužsibus: vakar įvyko jos atidarymas–uždarymas, dalyvaujant pačiam autoriui dailininkui iš Kaišiadorių S. Juknevičiui. Jis sakė parodą iš čia išgabensiąs į pernai amžinybėn iškeliavusios Linos tėviškę – Kudirkos Naumiestį. Autorius neslėpė, jog paveikslus jiedu tapė kartu, tik jis juos dar įvilkęs į žodį.

---

Vėlų lapkričio vakarą, kai lauke buvo tamsu ir šalta, o ant laiptų gulėjo kreivai išsišiepęs moliūgas – namai buvo pilni žvakių šviesos ir jaukaus Linos kvapo. Sigitas užėjo ir liko. Po trejų metų, vieną vėlų kovo vakarą Lina išėjo. Palikusi viską, net tai, kas arčiausiai – kūną, mintis, pojūčius. Išėjo, kaip dainos žodžiai palieka burną. Pasklido kaip kvapas ką tik iškeptos duonos. Ir jos neliko. Trys metai – įžanga, dėstymas, epilogas. Jie susipažino, atliko tai, kas buvo jiems skirta, ir išsiskyrė taip pat netikėtai staiga – visam laikui.

Linos ugnis – gyvenimo aistra – išjudino Sigito orą – mintis ir jo vandenį – jausmus. Linos žemė – jos praktiškumas nukreipė kūrybos vaga. Gimė dešimt paveikslų.


Skaitymo maratonu paminėjo Žemaitijos metus

  • Edita KALNIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-03-08
Lietuvių liaudies pasaką „Ožka ir ožiukai“ sekė lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ priešmokyklinio ugdymo vaikai ir mokytojos.

Skaitymo maratonu „Rēk žmuogou žmuogaus, rēk dūšē dūšės artėmuos“ paminėtos 800-osios Žemaitijos metinės ir Lietuvių kalbos dienos. „Mūsų kultūros dirva yra labai derlinga. Turime daug simbolių, tik reikia juos pamatyti, prakalbinti ir jų neužmiršti“, – atidarant šventę apie žemaičių gilias tradicijas, istoriją, kultūrą kalbėjo Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Dalyvių – per 100

Skaitymo maratone dalyvavo tie lietuviško žodžio mylėtojai, kuriems svarbu puoselėti gimtąją kalbą, didinti jos prestižą ir stiprinti Žemaitijos regiono identitetą: Kretingos rajono savivaldybės tarybos nariai, administracijos specialistai, Kretingos rajono kultūros centro darbuotojai, ikimokyklinio, bendrojo ugdymo įstaigų mokiniai bei mokytojai, br. Bernardas Belickas.

„Šiemet turime prisiminti Žemaitijos istoriją, tradicijas, taip pat saugoti ir puoselėti mūsų protėvių gražią gimtąją kalbą“, – teigė mero pavaduotoja Danutė Skruibienė. Taip pat lietuviško žodžio puoselėtojus sveikino ir Savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas.

„Mintis organizuoti tokį renginį gimė, kai LR Seimas priėmė nutarimą 2019-uosius paskelbti Žemaitijos metais. Ketvirtus metus minimos Lietuvių kalbos dienos taip pat tiko šio renginio koncepcijai“, – idėjos pradžią prisiminė skaitymo maratono iniciatorė Savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Rita Kasparavičiūtė.


Piešdamas protestavo prieš suvaržymus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-03-08
Kretingiškio Vytauto Ruzgailos šeima jo jaunystėje gyveno Pranciškonų gimnazijoje, kur besimokant atsiskleidė jo gebėjimas piešti karikatūras. „Tai paveldėjau iš savo tėvo: mažai kam žinoma, kad mano tėvas, žinomas treneris Stasys Ruzgaila labai gražiai piešdavo“, – tikino kretingiškis.

Laisvasis menininkas 60-metis kretingiškis Vytautas Ruzgaila, kurio pomėgis – piešti, o darbas – drožti iš medžio, gaminti baldus ir juos restauruoti, tikino esąs laimingas, gyvendamas Kretingoje, kur prabėgo jo jaunystė su laisvės siekiu, noru gyventi nevaržomam. Menininkas neslėpė, jog praeitis ypač atgijo po to, kai anapilin neseniai iškeliavo jo tėvas pedagogas ir žinomas šalies krepšinio treneris Stasys Ruzgaila.

Studijas baigė be diplomo

V. Ruzgailos drožti darbai – koplytstulpis Lietuvos 1000-mečio ąžuolyne, sūpynės „Meška“ bei „Žuvys“ – papuošė Nasrėnų Motiejaus Valančiaus gimtinės sodybą, o ąžuoliniai vartai, vaizduojantys populiarius žemaičių gyvūnus – žalčius, suopį ir apuoką – Kartenos girininkiją. O paties menininko sodybą Padvariuose, palei senąjį Akmenos tiltą, iš kitų išskiria vėlgi drožti žemaitiški akcentai – meška, lydeka ir dvi pelėdos.

V. Ruzgaila pasidžiaugė, jog likimas, iš Kretingos kone dviem dešimtmečiams nubloškęs jį į Vilnių, vėl sugrąžino į gimtinę, kur šiandien jis galįs kurti niekieno nevaržomas, įsipareigodamas tik sau ir užsakovams. Skirtingai negu buvo jo jaunystėje.

Vyras su pašaipia gaida prisipažino, jog jis esąs profesionalus menininkas, bet be diplomo. 1986-aisiais, prieš pat Atgimimą, jis baigė studijas Vilniaus dailės institute, į kurį įstojo tik iš trečio karto. Tačiau diplomo neėmęs dėl to, kad protestavęs prieš mokslinio komunizmo discipliną ir baigiamąjį egzaminą, kurie, griūvant sovietų sistemai, jam atrodė absurdiški. „Dėstytojos klausdavau, ar ji pati tiki tuo, ką pasakoja. Išvarė iš egzamino. Baigiau interjero dizainą, bet diplomo neturiu. Sakiau – nenoriu raudono, imsiu, kai duosit žalią arba trispalvį“, – neslėpė vyras.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-02-08

„Atžalyną“ brandino keturis dešimtmečius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-02-08
„Atžalyno“ pradžia ir dabartis – režisieriai Algimantas Verbutas ir Auksė Antulienė.

„Atžalynas“ – tai didelis, per 40 metų iš profesinio teatro medžio išsikerojęs jaunuolynas. Mes esame tą medį supančios atžalėlės“, – atidarant jubiliejinę šventę „Mūsų antrieji namai“ po scenoje ką tik parodyto spektaklio „Pienių vynas“ kalbėjo Kretingos rajono kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatro vyriausioji režisierė Auksė Antulienė.

Prisiminė dinozaurus ir vabalus

Nuoširdžiai dėkodama savo pirmtakui, šio teatro įkūrėjui Algimantui Verbutui, kuris, pakviestas į sceną, šiltai glėbyje spaudė savo buvusią mokinę, A. Antulienė į tą patį glėbį pakvietė ir Karoliną Moncevičienę – trečiąją ir jauniausiąją „Atžalyno“ teatro režisierių kartos atstovę.

Šventė vyko itin šiltai, kaip namie tarp namiškių, ir, tikino A. Antulienė, be išankstinio scenarijaus – į sceną lipo sveikinti ir dalintis prisiminimais visi, kas norėjo, dauguma – buvusių atžalyniečių, amžiumi artėjančių 40–50-ties link. Visi, prieš pasiliekant vakaroti, buvo pakviesti įsiamžinti bendroje nuotraukoje scenoje po galingu šakotu medžiu, sukurtu iš šviesos instaliacijų.

„Atrodo, kad pradžia buvo labai seniai, kai dar dinozaurai gyveno, – tada aš atvykau dirbti po studijų. Tuomet buvom tokie pat jauni ir kūrybingi, kaip dabartiniai atžalyniečiai“, – kalbėjo buvęs ilgametis režisierius A. Verbutas, dėkodamas A. Antulienei už tai, kad, jam pasitraukus iš teatro, puoselėjo jo pasodintą medį, išleidusį daugybę tvirtų atžalų.

Gausiai žiūrovų salėje susirinkusiems kretingiškiams A. Verbutas perskaitė trumpą pasakaitę „Vabalas ir buldozeris“, kurią jis su atžalyniečiais pavertė itin mėgstamu spektakliu – scenos rekordininku: šis buvo parodytas 61 kartą, su juo, tvirtino, apvažiuota visa Europa, pabuvota tarptautiniuose festivaliuose.


„Pavasario terapija“ – sieloms sušilti

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-02-08
Anot Mariaus Kavolio, kiekvieno žiūrovo valia darbus priimti savaip, o jis tapantis tai, ką tuo metu jaučia.

Tai, kad jo tapybą, galima sakyti, pirmiausia išvydo platusis pasaulis, o ne gimtasis miestas, 31-erių palangiškis dailininkas Marius Kavolis pavadino atsitiktinumu. „Tikriausiai reikiamu laiku susipažinau su reikiamais žmonėmis, kurie mane pastebėjo, pakvietė ir dar labiau paskatino kurti. Tačiau visos parodos man yra vienodai svarbios“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis.

Tapo tai, ką jaučia

Devyniolika įvairaus formato ryškių M. Kavolio darbų šiuo metu galima pamatyti Palangos kurorto muziejuje. Paveikslai – optimistiški, ekspresyvūs, teigiantys jaunatvišką energiją ir maksimalizmą.

Prieš kelerius metus pirmieji akriliniais dažais drobėse tapyti dailininko darbai buvo eksponuojami Klaipėdoje, Vilniuje, o po to atsivėrė kiti keliai – į Maskvą, Azerbaidžaną, Italiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Ispaniją, Jungtinę Karalystę.

Anot Mariaus, kiekvieno žiūrovo valia darbus priimti savaip, o jis tapantis tai, ką tuo metu jaučia. Menininko vizijos užkoduotos darbų pavadinimuose: „Nemo“, „Butterfly“, „Effect“, „Candy“, „Rain“, „Two Vinsents“, „Blue Depth“ ir kt. Šie pavadinimai, kaip ir bendras parodos pavadinimas – „Therapy of Spring“ („Pavasario terapija“), – angliški, nes nežinia, kokios tautybės žmogus į paveikslus žiūrės, nežinia į kokias šalis jie nukeliaus, kieno interjerą papuoš.

Tarp įspūdingiausių menininkas paminėjo „Solo“ parodą šiuolaikinio meno centre Baku bei ekspoziciją meno muziejuje Žemutiniame Naugarde. Netikėtą, užtat itin didelį džiaugsmą atnešusia pirmąja įžymybe tapo paveikslas „nr.1“, kurį dar 2014-aisiais išvydo ir į savo sudarytą kolekciją įtraukė garsios Londono šiuolaikinio meno galerijos „Saatchi“ direktorė Rebeka Wilson.

Skaičius išmainė į teptuką

Paklaustas, kiek aktuali kitų nuomonė, dailininkas neslėpė, jog malonu išgirsti gerų atsiliepimų ir garbė, kai jo kūriniu kas nors papildo savo kolekcijas, pasipuošia namų arba galerijos sienas.

„O į tuos, kurie linkę menkinti, kurie burba, kad tokių darbų niekad nepirktų, nekreipiu dėmesio, nes manau, kad tokie žmonės galbūt apskritai nepirktų jokio paveikslo“, – įsitikinęs Marius.

M. Kavolis ir pats netikėjo, kad kada nors taps dailininku ir iš to gyvens. Baigęs Palangos Senąją gimnaziją, jis pasirinko gerokai pragmatiškesnį kelią – Klaipėdos bei Vilniaus aukštosiose mokyklose studijavo, kaip pats sako, madingas specialybes – ekonomiką bei tarptautinį verslą.

„Nesakau, kad tai man nepatiko. Bet, kadangi buvau baigęs Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklą, tiesiog vieną dieną pajaučiau, jog vėl pasiilgau kurti, nusprendžiau pabandyti ir jau nesustoju“, – atviravo M. Kavolis.

Kokie tolesni planai, dailininkas neatskleidė. „Pasakysiu tiek, kad kryptingai einu ir eisiu pripažinimo keliu, turiu tikslą ir žinau, kad jį pasieksiu“, – neabejojo jis.

M. Kavolio paroda „Therapy of Spring“ veiks iki kovo 22 d.


Praėjusią savaitę Klaipėdos muzikiniame teatre dienos šviesą išvydo Aušros Krasauskaitės šokio spektaklio šeimai „Tikroji dinozaurų istorija“ premjera pagal kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muziką.

Tai, kad dabar rekonstruojamo Klaipėdos muzikinio teatro išradingi kūrėjai yra tikrasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro lobis. Tai puikiai įrodė naujo šokio spektaklio „Tikroji dinozaurų istorija“ komanda: idėjos autorė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, dramaturgė Samanta Pinaitytė, spektaklio kostiumų ir scenografijos autorė Liuka Songailaitė, šviesų dailininkas Justas Butkus bei garso ir vaizdo režisierius Jonas Raudonius.


Į molio skulptūras – karikatūristo žvilgsniu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-02-08
Keramikas Viktoras Gailius dirbtuves įsirengė savo bute, meistriškai tam išnaudodamas balkono ir holo erdvę: čia minko molį, žiedžia, lipdo, glazūruoja.

Kretingiškio keramiko 67-erių Viktoro Gailiaus darbai atspindi ypatingą jo braižą – nuotaikingos ir šmaikščios glazūra padengtos molio skulptūrėlės tarsi atkeliavusios iš paties menininko pamėgtų piešti karikatūrų.

Humoras – gyvenime ir kūryboje

Puošnios besiplepančios poniutės, įsimylėjusių dviratininkų pora, gaidelis ir vištelė bei įvairių pasakų herojai. Jie – ryškių spalvų, lyg vienai akimirkai sustingę įdomiomis pozomis, juokingomis veidų išraiškomis. Nulipdyti, išdegti krosnyje ir menininko dekoruoti glazūra.

„Lipdau be eskizų, viskas išeina savaime. Nėra taip, kad žinočiau iš anksto, ką nulipdysiu – gyvenimas mėgsta staigmenas. Mano galvoje – milijonas idėjų, bet jos konkrečiais pavidalais virsta tik tuomet, kai paimu į rankas molį: kol minkau, skulptūrėlė tarsi išsiminko savaime“, – kalbėjo keramikas.

Tai, kad mėgsta piešti karikatūras, iš dalies lemia ir skulptūrėlių temas. Menininkas sakė, jog gyvenime šiaip jau nesąs didelis optimistas, tačiau nėra ir pesimistas. Aplinka, žmonės tampa labiau suprantamesni, kai jie paprasti, o tam, jo žodžiais, ir padeda humoras.

„Karikatūras abu su draugu piešdavome jau mokyklos suole, tačiau mano draugas nuėjo blogais keliais – atsidūrė kalėjime ir ten išgarsėjo, – tokių dalykų pripiešdavo. Galėjo tapti garsiu žmogumi, bet kaip buvo, taip ir liko vagišiumi.

Dailininku aš irgi netapau – nuo piešimo pasukau į keramiką, ir tik retsykiais beprisėdu prie popieriaus“, – neslėpė pašnekovas.

Turtingas darbų aruodas

V. Gailius sakė, jog jo darbai per dešimtmečius stipriai kito: „Niekad nebūna taip, kad gamintum ir tobulintum tik vieną gaminį, – darbai keičiasi, tik braižas išlieka, nes jis yra įgimtas. Nesyk teko taikytis prie gyvenimo ir žmonių poreikių, nes privalėjau užsidirbti duonai“, – kalbėjo V. Gailius.

Dešimtmečiais jis tebuvo vienintelis profesionalus keramikas visame Kretingos rajone, puoselėjantis tradicinį amatą, o ilgainiui lipdyti išmokęs nemažai vietinių meistrų.

Greta įvairios tematikos statulėlių V. Gailiaus kūrybos aruode – krūvos varpelių, žiestų puodynių, vazų, ąsočių. Žiesti ir glazūruoti keramikos gaminius V. Gailius išmoko studijuodamas Kauno Stasio Žuko technikume. „Įprastai po studijų visi siekė paskyrimų į Vilnių ar Kauną, o aš, brolio Rimanto paragintas, atvykau pas jį į Viekšnius, kur veikė „Jiesios“ fabriko filialas. Norėjosi išmokti žiesti tobulai. Fabrikas prieškariu priklausė žydams, – jame pagrindinai įsidarbindavo iš tremties sugrįžę lietuviai. Buvo keletas šį amatą itin gerai išmanančių meistrų, – iš jų mokiausi “, – prisiminė pašnekovas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas