|
|
|
Vaikų meninis ugdymas: pasiekimai, perspektyvos, ateities vizijos
Kretingos rajono ugdymo įstaigų mokiniai nuolat stebina savo pasiekimais: rajono vaikų pavardės – geriausių muzikų, dailininkų, šokėjų, dainininkų sąrašuose. Gabūs jauni atlikėjai kviečiami į užsienio scenas, jų laukia puikios perspektyvos aukštosiose mokyklose. Tačiau dėmesio pasigendama čia pat, savame kieme: varganas finansavimas, meninio ugdymo svarbos nuvertinimas, provincialumas ir pernelyg didelis kuklumas – tai reiškiniai, su kuriais meno mokyklų ir bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai bei vadovai susiduria nuolat.
Apie vaikų meninį ugdymą, jo svarbą, problemas bei plėtojimą miestuose ir kaimuose „Pajūrio naujienos“ pakvietė padiskutuoti Salantų meno mokyklos fortepijono mokytojas bei koncertmeisteres Sonatą Drakšienę ir Rimą Gutautaitę, Kurmaičių pradinės mokyklos muzikos mokytoją Janiną Kripienę, Jurgio Pabrėžos gimnazijos dailės mokytoją Valdoniją Karaliūnienę ir Kretingos meno mokyklos direktorių Bernardą Anužį. - Kokia yra meninio ugdymo reikšmė?
Janina Kripienė:- Žmonės gyvena informacijos srauto, technologijų amžiuje, nuolatiniame skubėjime. Tėvai neturi laiko savo vaikams, mažųjų laisvalaikį praryja televizorius, kompiuteris. Visame šiame sraute yra prarandami labai svarbūs kultūriniai, tradiciniai dalykai. Todėl didžiausia užduotis ugdyti vaiką atitenka mokykloms. Vaikai yra perkrauti, todėl mokytojui lavinti meninius mokinio sugebėjimus yra nepaprasta užduotis. Įtraukti kiekvieną į meninę veiklą yra be galo svarbu, nes padeda vaikui pasijausti savitu, atrasti savo asmenybę. Šiame technologijų amžiuje sudominti vaiką paprastais dalykais – dainomis, šokiais – yra tikras iššūkis. Tačiau jei pedagogas yra kūrybingas, - kūrybingas ir vaikas. Nė iš vieno nereikalaujame tobulumo – svarbu, kad vaikas norėtų save išreikšti. Pagal projektą vaikus iš socialinės grupės supažindinome su menais – vežėme į teatrą, meno mokyklą, stebėti šokio. Toks vaikas jau visai kitaip žiūri į pasaulį, keičiasi jo mąstymas.
Sonata Drakšienė:- Meninis vaiko ugdymas yra labai svarbus ir jį reikia pradėti kuo anksčiau. Dabar yra galimybė vaikus lavinti nuo pat kūdikystės – sulaukę vos kelių mėnesių pratinami prie muzikos garsų, instrumentų. Kuo ankščiau vaikas pradedamas lavinti meniškai, tuo tai turi didesnę reikšmę vaiko tobulėjimui, vystymuisi.
Valdonija Karaliūnienė:- Vaikai neretai būna susivaržę: girdžiu sakant - aš nemoku piešti, man negražiai išėjo. Mums įdiegtos normos – kaip piešti tvarkingą namą, kaip vaizduoti taisyklingą tvorą ir taip toliau. Vaikai nežino, kad nebūtinai viską vaizduoti taip, kaip reikia. Juos reikia išmokyti, jog jie gali išreikšti save spalvomis, kalbėti įvaizdžiais. Svarbu išlaisvinti vaiką, mokėti prie jo prieiti. Negalima jam sakyti „ne“, mokytojas turi prisitaikyti prie savo mokinio, jo darbuose, sugebėjimuose atrasti teigiamų dalykų. Vaiką lavinti reikia pradėti nuo pat mažens – kad jis suvoktų savo savitumą, žinotų, kad tai, ką jis sugeba, yra vertybė.
Bernardas Anužis:- Meniniame ugdyme turime labai daug neišnaudotų galimybių. Viskas mūsų šalyje yra labai centralizuota – absoliučiai viskas vyksta Vilniuje, kitur niekur nieko nėra. Tokiu būdu atsiranda ta provincija, dėl kurios mes jaučiamės nepasitikintys savimi. Taip būti neturėtų. Sumotyvuoti vaikus yra sudėtingas ir papildomas darbas. Džiaugiuosi, kad jau keletą metų tėvai nebeklausinėja, ar jų vaikas gabus. Juk svarbus pats meninis ugdymas – vaikas nebūtinai privalo tapti profesionalu. Meno mokykloje galima rinktis – eiti profesionalumo link ar tiesiog vartoti meną, mokytis, dalyvauti.
Rima Gutautaitė:- Lenkdami vaikus prie meninio ugdymo, auginame naujus parodų, teatro, koncertų lankytojus, intelektualesnę kartą. Per meną vaikas išmoksta reikšti savo emocijas. Meniškai ugdomas vaikas nebebijo išsiskirti, išdrįsta būti kitoks, individualus. - Ar meniniam ugdymui yra skiriamas pakankamas finansavimas? Ar dalies piniginės naštos netenka prisiimti tėvams, patiems mokytojams? Sonata Drakšienė: - Kalbant apie meninio ugdymo finansavimą, jis tikrai ne visada yra sklandus. Yra tekę į konkursą savo mokinę nuvežti ir už savo pačios lėšas. Tačiau tėvai taip pat yra supratingi – galimybių išvažiuoti į konkursus neturime daug, todėl, jei vaikas yra pasirengęs, tėvai visada stengiasi finansuoti jo išvykas.
Bernardas Anužis:- Šiuo metu apie pinigus kalbėti nesinorėtų. Kol kas patvirtintas rajono biudžetas mane maloniai stebina. Tačiau yra kita problema – Kretingos meno mokyklos galimybės yra išsemtos pastato dydžio prasme. Jau keletą metų nebetelpame – rekonstruojant mokykla buvo pritaikyta 350 mokinių. Dabar turime bent 200 daugiau – šokėjai nebeišsuka žingsnių salėje, klasėse dūsta dailininkai. - Kokie mes meninio ugdymo prasme esame respublikinių, tarptautinių konkursų kontekste?
Rima Gutautaitė:- Konkursuose vaikas iš mažesnio miesto ar kaimo visada jaučiasi prastesnis – nors galbūt yra lygiai toks pat, o gal dar ir talentingesnis už savo bendraamžius iš didmiesčių. Pasiekiame puikių rezultatų konkursuose, tačiau vis dar juose jaučiamės nepasitikintys savimi ir kuklūs.
Bernardas Anužis:- Mūsų mokinių pasiekimai yra labai vertinami užsienyje, jų pasirodymai kai kuriose scenose – tikra garbė. Tačiau pas mus labai daug vadinamojo sintetinio meno. Galiu pateikti tokį pavyzdį – Skandinavijoje vienas turtingas verslininkas renginyje su lietuviais diskutavo apie Bethoveno X simfoniją ir Šekspyro romanus. Ir lietuviai rado tomis temomis ką pasakyti – nors dešimtosios simfonijos nėra, o Šekspyras romanų nerašė. Kad nenutiktų tokios situacijos, reikia baigti su ta sintetika. Vis dėlto, kada ji pradės nykti, kada Lietuvoje atsiras meno mecenavimas, kada menui atsivers visuomenė – sunku pasakyti. Nes kol kas vaikų rezultatais džiaugiamės mes, mokytojai, tėvai – o kas daugiau? Nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Užsienyje mūsų vaikų aprangas užsieniečiai stebėdami liečia ir klausia, ar iš tiesų tai – rankų darbas. Pas mus kol kas kai kurie meninio ugdymo dalykai vis dar vertinami su pašaipa. - Kokia yra meninio ugdymo ateitis?
Bernardas Anužis:- Tėvai išmoksta naudotis suteiktomis galimybėmis – suvokia, kad vaiką reikia kažkuo užimti. O kalbėti apie meninio ugdymo ateitį – sunku. Viskas priklausys nuo visuomenės vystymosi. Kažkodėl visuomenę greičiau pasiekia blogybės – per dvi minutes galima tapti žvaigžde, išmokai barškinti dantimis - laimėjai 10 tūkstančių, ir viskas puiku. Sintetinis menas kažkodėl arčiau širdies. Bet štai Europoje jau grįžtama prie tikrųjų vertybių. O kada mūsų vaikai paskutinį kartą turėjo galimybę pamatyti tikrą koncertą, kuriame grojama gyvai? Vartoti yra lengviau – mokykla geriau vaikus nuveš į kokį nors parką, bet ne į koncertą. - Ar meniniame ugdyme yra svarbūs rezultatai? Ar būtina pasiekti profesinių aukštumų – juk iš tėvų pusės neretai jaučiamas spaudimas jų vaiką padaryti geriausiu.
Bernardas Anužis:- Rezultatų reikia, nes tai – vaiko motyvacija. Siekiant rezultatų plečiasi jo akiratis, keliaudamas į konkursus vaikas suvokia esąs pasaulio dalimi, įgauna fantastinės patirties. Negalima vien tik sėdėti užsidarius – menas turi būti pamatytas. Siekdamas rezultato vaikas suvokia, kad nėra prastesnis, negu bendraamžis iš Niujorko ar kitos pasaulio šalies. Kartu su vaiko motyvacija didėja ir tėvų supratimas, kad meninis ugdymas yra labai svarbus: jei vaikas tinkamai auklėjamas, kartu tobulėja ir tėvai.
Sonata Drakšienė:- Kartais skaudu išgirsti, kai mokinys sako, kad mokosi ir rezultatų siekia todėl, jog liepia mama. Vėliau iš to išaugama, vaikas pats išsiugdo norą siekti dėl savęs. Meninis ugdymas nebūtinai yra skirtas pasiekti pasaulinių aukštumų. Nebūtinai vaikas turi tapti profesionalu. Meninis ugdymas reikalingas tam, kad mokinys taptų visapusišku, išsilavinusiu žmogumi.
|
|
