|
|
|
Meduoliais kvepianti kasdienybė
Kūlupėniškės 67-erių Stanislavos Zajenčauskienės virtuvė primena tą skanųjį pasakų namelį, kurio langinės – iš saldainių, o stogas – pats skaniausias meduolis: moteris jau daugelį metų įvairiomis progomis kepa, klijuoja ir saldžiais kremais spalvina tradicinius lietuviškus saldumynus.
Voverės riestomis uodegomis, braškės, ežiai, meduolinės mergaitės ir kone kiekvienam tradicines lietuviškas vestuves primenantys saldūs grybai: šių saldumynų prireikia ne tik ypatingoms progoms. Mat, kepinių gerbėjų netrūksta ir pačios S.Zajenčauskienės namuose. Moteris turi vienuolika anūkų ir penkis proanūkius – todėl, kai pradeda suktis virtuvėje, o šioje pakvimpa kepiniai, iš karto sulaukia smalsaujančių mažųjų. „Vakar vakare iškepiau šviežių grybų, šįryt nudažiau – laukiu iš Airijos grįžtančios proanūkės. Ji tikrai norės mano iškeptų saldumynų“, - sakė S.Zajenčauskienė. Moteris pasakojo, kad populiariausi kepti saldumynai buvo tarybiniais laikais – be jų niekas negalėjo įsivaizduoti vestuvinio stalo. „Palyginus su anais laikais, dabar kepinių šventėms užsako rečiau, nes tai – brangus produktas. Tačiau lietuviams saldumynų stalas yra labai svarbus – vis dar kepu gardumynus krikštynoms, vestuvėms, jubiliejams. Dabar tik kepk – parduotuvėse gausu produktų, kepiniams reikalingų prieskonių. Prieš kelis dešimtmečius būdavo ir taip, kad saldumynams iškepti nieko negalėdavai nusipirkti. Dabar gi galiu eksperimentuoti su tešla, sugalvoti ką nors naujo. Būtent nuo eksperimentų viskas ir prasidėjo. Juk kepti saldumynų manęs niekas nemokė. Žinojau, kaip kepti grybus, tačiau pradėjau eksperimentuoti su tešlomis, formomis, įsimindavau, kurios tešlos kietesnės, kurios ilgiau išlieka šviežios. Ir dabar dar mėgstu improvizuoti, ką nors padaryti kitaip, negu buvau įpratusi“, - kalbėjo S.Zajenčauskienė. Moteris pasakojo, kad visuomet stengiasi tešlą daryti tirštesnę – kad šią būtų galima kabinti peiliu ir sudėti į formas. Tada tešla įkaitintoje formoje kelias minutes kepama ant lėtos ugnies. Ataušintus kepinius, jei jie ne vientisi, S.Zajenčauskienė klijuoja, o po to – dažo. „Klijuoju kremu – jis būna išmaišytas iš kiaušinio baltymo ir cukraus pudros. Arba perverdu obuolienę, ji pasidaro tąsi ir puikiai klijuoja bei kepiniui suteikia kitokio skonio. Užsimaišau skirtingų spalvų maistinių dažų, kuriuos dedu į kremą ir pradedu dažyti: išraitau lapelius, akis, ornamentus – ką tik reikia. Tūteles pasidarau iš cukraus maišelių – prakerpu reikiamo dydžio skylutę ir dažau. Lengviausia kepti ir dažyti grybus – įmerki į šildomą kremą kotelį, nudžiovini, po to nudažai galvą, pasmeigi ant specialios lentelės ir lauki, kol išdžius“, - kalbėjo S.Zajenčauskienė.
Dvidešimt šešerių metų vestuvių šeimininke pradėjusi dirbti moteris prisiminė, kaip šventėms pradėdavo ruoštis dar ketvirtadienį – kad viską spėtų. Linų fabrike dirbusi S.Zajenčauskienė buvo kraujo donorė ir kad iš anksto galėtų pradėti ruošti vestuvių vaišes, davusi kraujo neimdavo laisvadienių – iškart po procedūros grįždavo į darbą, o laisvadienių prašydavo tik eidama šeimininkauti. „Iš pradžių lyg ir nenorėjau eiti po vestuves – visgi auginau keturis vaikus, dirbau fabrike. Tačiau potraukį gaminti visuomet turėjau. Mama Barbora buvo vestuvių šeimininkė, todėl pradėjo vestis ir mane. Taip viskas ir prasidėjo, nors vargti tekdavo daug – plušdavome per naktis. Tais laikais žmonės tik prieš vestuves papjaudavo kiaulę. Mums, šeimininkėms, reikėdavo sutvarkyti visą skerdieną, priruošti kalnus valgių. Juk vestuvėse dalyvaudavo po 70-90 žmonių“, - pasakojo S.Zajenčauskienė. Moteris prisipažino, kad po vestuves vyriausiąja šeimininke eiti nebesinori – tik kartais leidžiasi įkalbama paruošti vaišes kuklesnėms progoms ar šventėms. „Turbūt nebėra įkvėpimo, pavargstu, reikia ir pailsėti. Viską esu įpratusi daryti kruopščiai – kiekvieną patiekalą ragauju, ar taip prieskoniai įdėti, ar skanu – visa tai atima labai daug laiko. Ne be reikalo į vestuves eidavom net po tris – kad tik spėtume. Dabar atsipalaidavusi galiu kepti gardumynus anūkams ir proanūkiams, skanumynais pradžiuginti įvairių mugių lankytojus“, - sakė S.Zajenčauskienė.
|
|
