Devyniasdešimtmetės dvynės: „Gyvenimo nėra per daug“

Lapkričio 15 dieną seserys dvynės – Bronislava Raišuotienė iš Darbėnų seniūnijos Dirgalio kaimo ir Barbora Kuprienė iš Imbarės seniūnijos Jakštaičių kaimo – švęs savo 90-mečio jubiliejų. Žvalios ir energingos, turinčios stiprų humoro jausmą, išsaugojusios stiprią regą ir klausą, seserys tvirtino, jog gyventi, kol pats gali pasirūpinti savimi, yra nuostabu.

Seserys dvynės Bronislava Raišuotienė (kairėje) ir Barbora Kuprienė tikisi šį lapkritį sulaukti savo 90-mečio jubiliejaus.

„Aš „smerties“ nelaukiu. Bet jei ši sugalvos klastą prieš jubiliejų, reiks „smerčiai“ kokį kyšį nupirkti. Gal „bundelelį ar butelkelę“ pakišti, kad dar palauktų“, - sąmojų pažėrė nuotaikingoji Barbora.

Abi seserys gyvena vienos, vaikai jas lanko tik savaitgaliais. Dvynės tikino, jog nėra buvę, kad jos nešvęstų gimtadienių, beje, net po du kartus: artimieji vieną savaitgalį suguža pas vieną, o kitą – pas antrą. Barbora dar ir pyragų pati prisikepa, o per šventę meta į šoną lazdą ir pirmoji šokį užveda.

Kasdien telefonu – po 2 valandas

Iš pažiūros dvynės – gana skirtingos: Bronislava gerokai aukštesnė už Barborą, jos plaukai jaunystėje buvę tiesūs, Barboros – garbanoti. Barbora esanti energingesnė ir šmaikštesnė, o Bronislava – ramesnio būdo. Tik balsai abiejų išliko kone identiškai vienodi.

Seseris dvynes jungia labai stiprus vidinis ryšys. „Nėra buvę dienos, kad nepasišnekėtume telefonu: susėdam vakarais, kai pokalbiai – nemokami, ir kalbamės. Kartais – po dvi valandas, kol miegas užeina“, - tvirtino Bronislava. Moterys tvirtino, jos netgi nelaimės jas seka vienodai: abi patyrė rankų lūžius, abiem operavo vidaus organus.

Viena be kitos negalėjusios būti nuo pat mažumės. Jų motina sakydavusi, jog nėra mačiusi, kad jos susipyktų. Tik pradėjusios vaikščioti, nepasidalindavo lopšio: viena tempdavo į vieną, kita – į kitą pusę.

Dvynės buvo paskutinės iš 5 vaikų, gimusios Narmontų kaimo gyventojų Petronėlės ir Motiejaus Vičiulių šeimoje. Mergaitėms buvo vos 9 mėnesiai, kai mirė jų tėvas. Motinai nebuvę iš ko jų vienodai rengti: turėjo vieną raudoną suknelę, kurią apsivilkdavo sekmadieniais pakaitomis eidavusios į bažnyčią. Nuo mažumės motinos buvo spaudžiamos prie darbo. Abi nuo 7 metų pakaitomis ganė karves ir avis. „Darbavomės nuo pat mažo, gal dėl to Dievulis ir paskyrė tokį ilgą amžių“, - svarstė seserys.

Jos atmena, kaip jų motina arkliais gabendavo pačios užaugintas braškes parduoti į Memelio (Klaipėdos) turgų. Išvykdavę pavakare, važiuodavo per naktį, kad anksti rytą jau būtų turguje. Mergaites veždavosi pakaitomis, kad šios prižiūrėtų arklius. „Memelenderiai“ derėdavosi: sakydavo mokėsime „pupeik“, tas reiškė - 50 centų už litrą.

Dirbo daug, bet ir linksminosi

„Dėl mudviejų nesivaržė tie patys kavalieriai. Pirmoji vokietmečiu ištekėjo Barbora, o aš – po karo. „Pasogos“ gavau vištą ir paršelį. Ne taip, kaip dabar – butai, mašinos. Ir nieko, vaikus užauginom, namus pasistatėm“, - kalbėjo Bronislava.

Iš dviejų seserų likimas labiau išbandė Barborą: moteris 25 metus išgyveno santuokoje ir jau 36-erius - našlė. Užaugino 6 vaikus, viena pasistatė namus. Bronislava užaugino tik vieną dukterį, taip pat Bronislavą, o našle liko prieš 14 metų.

„Daug dirbom, bet ir linksmai gyvenom: mūsų troboj pasikeldavom šokius, žmonės sueidavo švęsti Kalėdų, atveždavo rodyti kiną. Visuomet Užgavėnių išvakarėse eidavom „ubagėlių“; apsirengdavom „strainiom“ ubagėm – trumpais sijonais, kaštonų karoliais - ir eidavom per kiemus. Per visą apylinkę nueidavo garsas, kad po kaimus vaikšto labai žavios ubagės. Dar prieš kelerius metus, kol kojos neskaudėjo, eidavau ir linksmintis užvesdavau kitas kaimo moteris. Nebesuskaičiuotum, kiek apeita ir kaimo „veselių“, - entuziastingai pasakojo B.Kuprienė.

Moteris sakė, jog ir pati eidavo šeimininkauti vestuvėse, pati kepdavo net šakočius. Mokėjo ji ir veltinius - žemaitiškus „tūbus“ - pagaminti: ir savo šeimą apavu žiemai aprūpindavo, ir kaimo žmonėms suveldavo.

Bronislavos vyras Kazimieras buvęs eiguliu, pas jį suvažiuodavę miškininkai su rajono valdžios atstovais, mat, žmogus vaišingas buvęs. „Vis dėl kitų stengėsi. Kaip toj patarlėj: šiaučius – be batų, kriaučius – be švarko, o eigulys – be malkų“, - juokavo ir B.Raišuotienė.

Seserys tvirtino gyvenimą mylinčios visaip, kad tik būtų duota dar pagyventi. Ir pavalgyti mėgstančios: vakare kad „prisitašo“ – ir sriubos, ir sūrio, beje, net po 22 val. Stiprios kavos puodelį vieną - antrą per dieną išgeriančios, o per balių pirmą burnelę – būtinai, po to – tik palaižančios taurelę.

• Rašyti komentarą (2)