Kūlupėnų tiltą saugojo ir ginkluotos moterys

„Dar neseniai kūlupėniškiai džiūgavo, kad geležinkelis kerta jų gyvenvietę: dabar gi mums beliko padalinta teritorija ir pradundančių traukinių triukšmas“, - tvirtino Kūlupėnų seniūnas Algirdas Macius. Tačiau Kūlupėnuose dar yra žmonių, kurie savo gyvenimus susiejo su šiomis plieno arterijomis ir jais riedančiais traukiniais - legendiniais technikos stebuklais.

Bėgius keitė rankomis

Kūlupėnų seniūniją kerta 12 km bėgių, kuriuos 1930-1932 metais tiesė iš visos Žemaitijos suvažiavę darbininkai. Tuo metu Kūlupėnuose buvo pastatytas ir istorinis tiltas per Salanto upę, kurį ligi Nepriklausomybės saugojo ginkluoti sargybiniai.

Amžininkai atmena, kad į statybas suvažiavę darbininkai apsigyvendavę pas vietos ūkininkus. „Kai jie išsivažinėjo, buvo pastebėtas neįprastas reiškinys – kaime pasiliko ne viena „veronika“, čiūčiuojanti nesantuokinį kūdikį“, - kalbėjo seniūnas A.Macius.

Per Kūlupėnus nutiestu geležinkeliu prieškariu iš Mėmelio, dabartinės Klaipėdos, į Telšius, o iš ten – į Kauną ir Vilnių dundėdavo keleiviniai bei prekiniai traukiniai. Iš Kūlupėnų stoties į Sibiro tremtį pokariu ešelonais buvo išgabenti tūkstančiai žmonių.

Kūlupėniškis, 89-erių Augustinas Daukantas, žemaičių rašytojo Simono Daukanto giminaitis, dar atmena tą metą, kai buvo tiesiamas geležinkelis ir statomas tiltas.

Kūlupėniškių Augustino Daukanto ir jo žmonos Valerijos gyvenimas neatsiejamas nuo geležinkelio.

„Buvau vaikas: netoli statybos karves ganiau. Darbininkai dirbo kastuvais. Turėjo ir anglimis kūrenamą garo mašiną: ja rausė duobes, o žemę pylė į „kalamaškes“ – savivarčius vežimus. Iš jų – į pylimus“, - prisiminė A.Daukantas, nuo 1945-ųjų pats pradėjęs dirbti prie geležinkelio: iš pradžių iešmininku, vėliau – budėtoju.

Geležinkelių sistemoje 40 metų dirbęs vyras sakė, jog jam nesyk yra tekę rankomis bėgius keisti: bėgių matmenys keitėsi sulig valstybinių valdžių pasikeitimu: iš vokiškų – į lietuviškus, po to - į sovietinius, vėl - į lietuviškus ir vokiškus, galop – į sovietinius.

Ant dviejų akmens betono mūro atramų pastatytas tiltas buvo pats aukščiausias Žemaitijoje: jo ilgis - 113 m, aukštis - 27,5 m, plotis - 5,2 m. Tiltą statė danų firmos „Hojgaard ir Schultz“ specialistai.

Šautuvas kliuvo į užkulnius

A.Daukanto žmona Valerija dvejus metus dirbo šio tilto sargybine.

„Tiltą vienu metu saugojo 8 žmonės. Komandą iš viso sudarė 24 žmonės, dirbantys trimis pamainomis. Abiejuose tilto galuose buvo įrengti postai: juose ir budėdavome mes, ginkluoti sargybiniai. Šautuvas – ant peties, ir stebi aplinką. Palei tiltą budėjo ir sargybiniai su šunimis“, - pasakojo moteriai neįprastą darbą dirbusi 83-jų V.Daukantienė. Ligi tol ji 10 metų dirbo Klaipėdos geležinkelio krovike – rankomis į vagonus pakraudavo plytas, kalkes, cementą.

Tačiau moterų – tilto sargybinių, anot jos, buvę nemažai. Ji atmena Jadvygą Pocienę, Leokadiją Paulauskienę, Valeriją Drakšienę, Sofiją Abartienę, Anastaziją Riepšienę. Moterų atranka buvusi labai griežta – iš penkių pakliūdavo tik viena: itin nuodugniai tikrindavo sveikatą, mėnesį jos mokydavosi šaudyti.

Kūlupėniškė Audra Saloduchina tilto sargybą ėjo net 22 metus. „Šaudžiau geriausiai iš visų moterų: iš „karabino“, bet ne „vintovkės“. Ta „vintovkė“ ne ką mažesnė už mane būdavo: einant į sargybą, vis į užkulnius kliuvo. Pačios juokais netvėrėme“, - juokavo prisimindama A.Saloduchina.

Po tiltu - garnizonas

Audros vyras Piotras 24 metus dirbo tilto apsaugos viršininku. Tilto papėdėje buvo įrengta apsaugos zona - spygliuota viela aptvertas garnizonas. 1951 m. pastatytame pastate buvo įrengtos tarnybinės patalpos ir butai, greta – ūkiniai pastatai. Garnizone buvęs ištisas ginklų arsenalas. „Specialioje dėžėje buvo sudėta 18 Kalašnikovo automatų, 2 kulkosvaidžiai, 100 granatų. Panaikinus postą, ginklus išsivežė Kaliningrado kariškiai“, - kalbėjo P.Saloduchinas.

Audra ir Piotras Saloduchinai gyveno ir dirbo tilto papėdėje įkurdintame garnizone.

„Garnizone dirbome ir gyvenome. Po sargybos lėkdavau į savo ūkį: laikėme karvių, kiaulių, sodinome daržus. Reikėjo užsiauginti ėdalo ir garnizono vilkšuniams“, - prisiminė 71-erių Audra. Ši vietovė, anot jos, per pokario neramumus buvusi tarsi apsaugota oazė, niekas nedrįso prie jos artintis.

A.ir P.Saloduchinų šeima privatizavo dalį statinių ir pasiliko gyventi tilto papėdėje.

Tiltą išgelbėjo jo konstrukcija

Aukštai nuo žemės pakilęs Kūlupėnų tiltas per karą ir sovietmečiu buvo laikomas itin svarbiu strateginiu objektu.

Per Antrąjį pasaulinį karą jį nesyk buvo bandyta susprogdinti. Tačiau tiltą išgelbėjo savita jo konstrukcija: iš oro jis matomas kaip siauras takas, o iš apačios jo nepasiekdavo smogiamoji bombų jėga.

„Per karą tiltą saugojo 80 sužeistų ir besigydančių vokiečių vermachto kareivių bei „vlasoviečiai“ – vokiečių užverbuoti ukrainiečių generolo Vlasovo kareiviai. Jie gyveno vagonuose ant bėgių“, - pasakojo P.Saloduchinas.

A.Daukantas prisiminė, kad atsitraukdami vokiečiai nuo Telšių pusės paleido specialų traukinį, kuris ardė bėgius: suko juos kaip grąžtą ir laužė. Tačiau šis traukinys nepasiekė Kūlupėnų, - rusai jį susprogdino.

Sovietmečiu garnizone, anot buvusio viršininko, buvo rengiamos įvairios pratybos: imituodavo išsodintą desantą – būdavo padirbti pasai, suvaryti kelių patruliai, miškų apsaugininkai. Tačiau prie tilto tikrų ypatingų atsitikimų nėra įvykę. Tik sykį, vos pravažiavus tiltą, ant jo krašto iškrito girtas rusų kareivis.

Tiltą nustojo saugoti prieš gerą dešimtmetį: po Nepriklausomybės paskelbimo jį dar saugojo Lietuvos kareiviai. Tačiau po tilto per Bražiuolę susprogdinimo dar buvo nuspręsta atsiųsti Krašto apsaugos savanorių būrį.

„Lietuvoje buvo saugomi 3 tiltai: Šilutės, Lentvario ir Kūlupėnų. Tačiau šiandien sargybiniai jau nebeišspręstų pavojingos situacijos“, - įsitikinęs A.Macius.

Geležinkelis paveikė kiekvieną

Kūlupėnų geležinkelis turėjo įtakos visiems seniūnijos gyventojams - vieni dirbo jo sistemoje, kiti traukiniais išvykdavo į darbus. Kūlupėnuose buvo ir krovinių stotis: iš jos išgabendavo anglį, grūdus, medieną.

„Sovietmečiu buvo įkurta Pabaltijo geležinkelio apygarda, Kūlupėnų ruožas buvo jai pavaldus. Geležinkelis buvo lyg atskira respublika – savos poliklinikos, sanatorijos, nemokamos kelionės ligi pat Vladivostoko“, - kalbėjo A.Macius.

Pertvarkius geležinkelių transporto sistemą, dabar Kūlupėnuose besustoja tik 4 traukiniai, važiuojantys ligi Radviliškio ir atgal. Atnaujintoje Kūlupėnų geležinkelio stotyje dirba 6 darbuotojai. Dispečere joje 43 metus dirbanti Genė Čoblauskienė pasitinka ir išlydi traukinius. Buvęs ilgametis stoties viršininkas Pranas Daukantas, beje, irgi Augustino Daukanto giminaitis, rinko istorinę medžiagą apie Kūlupėnų geležinkelį ir stotyje buvo surengęs nuotraukų parodą. Šiuo metu stočiai vadovauja Rima Budrienė, kuri saugo nuotraukų archyvą.

Šiandien, anot A.Maciaus, kūlupėniškiams iš geležinkelio naudos – ne kažkiek: seniūniją bėgiai dalina į dvi dalis. Rajono bendrajame plane yra numatytas viadukas, gyvenvietė ateityje bus apvažiuojama. Automatizavus transporto valdymą, nebereikės darbuotojų, gyvenvietėje padidės traukinių greitis.

Seniūno žodžiais, šiandien Kūlupėnų pervaža tebėra viena pavojingiausių šalyje. „Seniūnu dirbu jau 36 metus ir, kiek atmenu, per tą laiką ant bėgių įvyko kokia dešimtis nelaimių. Baisiausias atvejis, kai giedotojai grįžo iš laidotuvių, ir pervažoje jų automobilį nubloškė traukinys: 2 žmonės žuvo vietoje, o vairuotoją traukinys sužalojo“.

• Rašyti komentarą (3)