|
|
|
Tūbausių jaunuomenė puoselėja tautos paveldą
Tūbausių bažnyčia, esanti vos už 8 km nuo Kretingos, misionieriaus tėvo Leopoldo dėka tapo savita kultūros paveldo ir tikėjimo oaze: nors į pamaldas susirenka senyvi aplinkinių kaimų žmonės, tačiau jose patarnauja ir senovines „kantičkines“ giesmes gieda vaikai bei jaunimas.
Išliko grupės branduolys Šiandien Tūbausių šlovinimo grupės branduolį sudaro keturiese: kurmaitiškiai Laura Pikturnaitė, Donatas Žilinskas ir kretingiškės Edita Verbienė bei Jūratė Dovydaitienė. Jų giesmės, pritariant kanklėms, Tūbausių bažnyčioje skamba kiekvieno sekmadienio rytmetį. Šis ketvertas groja įvairiais instrumentais: Laura ir Edita - kanklėmis bei vargonais, Donatas - vargonais, akordeonu ir gitara, Jūratė – kanklėmis. E.Verbienė yra jauniausia giedotoja ir muzikantė, Tūbausių bažnyčią „atradusi“ prieš metus. „Visada svajojau bažnyčioje giedoti vakarais. Man tai atrodė labai pakilu ir sakralu. Todėl labai nudžiugau, kai Jūratė pakvietė į chorą. Lyg ir išsipildė mano svajonė, - skirtumas tik tas, kad giedu ne vakarais, bet rytais, - kalbėjo profesionali muzikantė Edita, dabar kremtanti magistro studijas Klaipėdos universitete ir auginanti vienerių metų dukrą. – Mano noras giedoti bažnyčioje buvo toks didelis, jog vyras sutiko sekmadienio rytais pasilikti su naujagime dukryte“. Klaipėdos verslo kolegijoje besimokanti L.Pikturnaitė ir Klaipėdos universiteto režisūros specialybės studentas D.Žilinskas grupėje gieda nuo jos įsikūrimo - gerokai prieš dešimtmetį. Tikroji grupės vadovė ir jos siela, anot giesmininkų, yra šiuo metu Kurmaičių pradinės mokyklos tikybos mokytoja dirbanti J.Dovydaitienė: ji kartu su tėvu Leopoldu subūrė grupę, sudarė giesmių repertuarą bei atskirus giesmynus kiekvieno sekmadienio pamaldoms. Per keliolika metų šlovinimo grupės sudėtis keitėsi, tačiau jos branduolys, pasidžiaugė giesmininkai, išliko tas pats. Gieda praėjusių šimtmečių giesmes „Kiek giesmių yra Katalikų giesmyne, o jų – keli šimtai, visas mokame ir stengiamės panaudoti. Pagal kiekvieno sekmadienio Evangeliją stengiausi sudėti tas giesmes į parapijiečiams skirtus giesmynus, kad ir jie įsijungtų į bendrą maldą. Žmonėms patinka tokia įvairovė“, - apie senovinių giesmių - gyvojo Tūbausių bažnyčios šedevro - puoselėjimą kalbėjo J.Dovydaitienė, patikindama, jog repertuarą pagyvina ir šiuolaikinėmis instrumentinėmis giesmėmis. Jaunuosius maldininkus gerokai prieš dešimtmetį Tūbausių bažnyčioje, kurią pats atstatė ir įrengė pagal santūrų liaudiškos skulptūros bei architektūros stilių, subūrė pranciškonas misionierius iš Vokietijos tėvas Leopoldas. Anot J.Dovydaitienės, dėstydamas anuometinėje Šv.Antano kolegijoje ir bendraudamas su paprastais savo parapijos kaimų žmonėmis, jis labai susidomėjo liaudyje „kantičkinėmis“ - iš giesmynų giedamomis senovinėmis – giesmėmis. Suprasdamas jų svarbą, tėvas Leopoldas ir stengėsi savo parapijoje melstis XIX a. ir senesnėmis giesmėmis, ko Europos bažnyčiose, anot jo, jau nebelikę. Tūbausių giesmininkai ypatingomis progomis – per savo bažnyčios globėjo šventojo Andriejaus iškilmes – gieda vieną labai seną giesmę iš senųjų maldaknygių. „Ši giesmė yra mūsų bažnyčios himnas ir tikrasis jos paveldas“, - tikino vadovė. Sudygo tarnystės sėkla J.Dovydaitienei besimokant kolegijoje, tėvas Leopoldas ir pastebėjo ją, kaip pati sakė, su kanklėmis ir tautiniais rūbais lakstančią studentę. Prišnekino atvykti į Tūbausius, kad ši suburtų jaunimą giedoti liaudies giesmes. Susidomėti senovine liaudiška muzika Jūratę paskatino religijos folklorą kolegijoje dėstęs profesorius, habilituotas etnologijos mokslų daktaras Alfonsas Motuza. Kanklėmis ji išmoko groti savarankiškai. Tuo metu ir tėvas Leopoldas pats daug važinėjo po kaimus ir kvietė vaikus bei jaunimą įsijungti į bažnyčios veiklą. „Jis buvo labai savitas, charizmatiškas žmogus, traukiantis lyg magnetas. Sunku net pasakyti, kaip jis sugebėjo privilioti vaikus tarnystei bažnyčioje, atitraukdamas juos nuo sekmadieninių vartymųsi lovoje. Tačiau jo pasėtas grūdas gerokai suvešėjo“, - įsitikinusios Jūratė ir Laura. Vienas didžiausių misionieriaus nuopelnų – bažnyčioje įdiegta tarnystės samprata. Jaunimas Tūbausių bažnyčioje be finansinio atlygio ne vien gieda, patarnauja Mišiose, bet rūpinasi ir jos ūkiu: puošia gėlėmis ir puokštėmis, žiemą iškūrena krosnį. D.Žilinskas perėmė ir dalį paties tėvo Leopoldo pareigų: sekmadienio rytais autobusu jis suvežioja į pamaldas ir atgal žmones iš aplinkinių kaimų – Genčų, Dimitravo, Kurmaičių, ką anksčiau darydavo pats kunigas. „Tėvas Leopoldas prašė, kad tęstume jo darbą: tuo mes ir rūpinamės išvien su naujuoju klebonu broliu Tomu, - tikino pašnekovės. J.Dovydaitienė pridūrė. - Tėvas Leopoldas mums vis dar paskambina, pasiteirauja, gal ko reikia parapijai. Po jo išvykimo nesyk esame sulaukę ir konkrečios jo paramos“.
|
|
