Lėlių kelias: nuo pasakų personažų – iki žinomų asmenybių

Per pandemiją užgimusios Erikos Laurinavičiūtės-Šuklinskienės pirštininės lėlės – šmaikščios ir keliančios nuotaiką, todėl itin mėgstamos vaikų.

Šį pavasarį po Kretingos rajono bibliotekas – Kartenos, Kūlupėnų ir Salantų – keliauja kaunietės aktorės ir lėlininkės 46-erių Erikos Laurinavičiūtės-Šuklinskienės sukurtų pirštininių lėlių paroda. Joje eksponuojami žaismingi ir šmaikštūs lėlės-gyvūnėliai, kuriais vaidinama užsimovus ant rankos. Tačiau menininkės kūrybos diapazonas ir tematika yra labai platūs: nuo konkrečių pasakų herojų – iki lėlių-garsių šalies asmenybių.

Pirštininė lėlė gimė per pandemiją

E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė – universali menininkė: ji siuva, tapo, kuria dekoracijas, vaidina. Scenoje, pasakojo ji, gyvenanti nuo vaikystės: nuo 5-erių metų lankė Kauno vaikų teatrą „Nykštukas“, o kai „išaugo jo marškinėlius“, mokykloje vaidinti mėgstančius vaikus subūrė į dramos būrelį „Zuikutis“ – jame, beje, susitiko ir savo būsimąjį vyrą Artūrą, kuris ir vėliau palaikė jos entuziazmą.

Nors gyvenimas Eriką vėtė ir mėtė – ji dirbo ir prekybos srityje, ir siuvykloje, kur, kaip tikino, įgijo spalvingos gyvenimiškos patirties, tačiau prieš 15 metų kelias ją atvedė į vaikų teatrą „Drakoniukas“, kuriame ji ir vaidina, kuria dekoracijas ir lėles, ir su spektakliais keliauja po Lietuvą.

Per pandemiją į moters gyvenimą atkeliavo ir pirštininės lėlės: „Kuriant dekoracijas, lėlių personažus, likdavo visokių skiaučių, atraižų, karoliukų. Esu tvarumo ir ekologijos šalininkė – buvo gaila visa tai išmesti. Todėl iš tų mažų likučių sumaniau siūti mažytes lėlytes, kuriomis galima vaidinti užsimovus ant rankos ir įkūnyti net kelis personažus. Dabar šiame procese dalyvauja ir mano teta Marytė, ir draugė Joana: viena mezga, o kita neria drabužėlius mano personažams.“

Pasiūtos pirštininės lėlės-įžymybės atlikėjas Virgis Stakėnas ir rašytojas Tomas Dirgėla.

Tematinės pasakų kolekcijos

Kai pirštininių lėlyčių prisikaupė, kūrėja sumanė jas parodyti visuomenei: pirmąją parodą surengė Maironio vaikų literatūros bibliotekoje, po to ratas įsisuko – ją pradėjo kviesti kitų miestų bibliotekos, kultūros centrai. Erika ėmė rengti edukacijas, pirmąją tematinę pagal pasaką „Dangus griūva“ surengė Radviliškio viešojoje bibliotekoje. Visos E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės lėlės yra vienetinės, dviejų vienodų, ji tikino, nekurianti – būtų pačiai neįdomu. „Iš pradžių dominavo tik gyvūnai, nes jie visuomet mieli ir nuteikia pozityviai. Neatsisakau jų nė dabar – dar labai dar knieti sukurti vabalų kolekciją, kurią pradėjau. Tačiau jau norėjosi ir žmogiškų emocijų, todėl ėmiausi kurti ir sužmogintus pasakų personažus“, – kalbėjo pašnekovė.

Dabar jau net kelias pasakas – apie tai, kaip senelis su senele rovė ropę, apie du gaidelius, sakmę apie kaukus galima vaidinti vien iš Erikos sukurtų personažų. Ji sukūrė atskirą 20 medžių kolekciją. O vienas Kauno vaikų darželių užsakė pasiūti lėlės pagal piešinius iš populiarios knygos „Skruzdėliukas Nežiniukas“.

Idėją pasiūlė Virgis Stakėnas

„Taip mano lėlytės ir pradėjo kelionę. Dabar jos gerokai patobulėjusios. Nė neįsivaizdavau, kad jos taps tokios populiarios, o mano pomėgis iš dalies taps ir pragyvenimo šaltiniu: lėlyčių užsako ugdymo įstaigos, specialistai logopedai ir psichologai. Suaugusiesiems naudojant lėles lengviau prakalbinti užsisklendusį ar problemišką vaiką. Sekant vaiko reakciją, jis suvokia, kad su juo bendrauja ne suaugusysis, o konkretus personažas“, – lėlių svarbą vaiko ugdymo procese akcentavo kūrėja.

Būtent pirštininės lėlės Eriką suvedė į draugystę ir su įžymiais Lietuvos žmonėmis: ji jau „pasiuvo“ kantri muzikos atlikėją Virgį Stakėną, stilistą Karolį Murauską, rašytoją Tomą Dirgėlą, sutiko būti „pasiūti“ ir dainininkai Arina, Edmundas Kučinskas, aktorė Nijolė Narmontaitė.

Per pandemiją Erika kūrė šmaikščias veido kaukes, o pati sau pasisiuvo smagų rožinį paršiuką.

„Pats Virgis Stakėnas – Visagino kantri muzikos festivalio tėvas – pasiūlė: sako, darom projektą. Sumaniau pasiūti skirtingų profesijų įžymius žmones, gavusi jų sutikimą. Esmė – kad būtų išryškinti jiems būdingiausi dalykai, juos apibūdinantys daiktai, tarkim, Virgiui Stakėnui būdinga plačiabrylė skrybėlė, akiniai ir gitara, kurią taip pat teko sumodeliuoti ir pasiūti. Pagal susitarimą, vieną lėlę palieku jiems, o kita skirta vaidybai“, – savo naujausią projektą atskleidė kūrėja, patikinusi – kai šių lėlių bus 15, paleis jas į parodas.

Margaspalvė kūrėjos veikla

Pastaruoju metu Erika įsikūnija į Bobulytės personažą ir kartu keliauja su garsiais Lietuvos žmonėmis, dalyvauja įvairiose gamtosauginėse ir kitokiose akcijose. Erika dar dirba nevalstybiniuose vaikų namuose, kur veda pamokas, edukacijas, talkina kuriant, žaidžiant.

Menininkei būdingi ir kitokie kūrybiniai projektai: prasidėjus karui Ukrainoje, išvien su bičiule dailininke Indre Gražulevičiūtė-Vileniške surengė jungtinę parodą, kur ekspozicijoje įdomia technika nutapytus Indrės paveikslus papildo Erikos lėlės, o surinktas lėšas jos skyrė būtent Ukrainos žmonėms.

Dar vienas įdomus Erikos sumanymas, kai per pandemiją, kuomet buvo privaloma nešioti veido kaukes, ji sumanė smagų performansą: pasiuvo 25 kauke gyvūnų motyvais – pradedant liūtu, baigiant varle ir gyvate. Pati pasisiuvo rožinio paršiuko kaukę, nusidažė raudonai plaukus ir taip linksmino žmones, tarsi norėdama jiems pasakyti – kad ir koks gyvenimas suvaržytas, jis nenustoja žavesio.

• Rašyti komentarą (0)