Lurdas – tikėjimu statytas, saugotas ir prikeltas

Yra Kretingoje vieta, kurios ramybės bei tylos negali užgožti nei šalia virtinėmis važiuojančios mašinos, nei kasdien pro šalį praeinantys šimtai žmonių – lurdo prieangyje stabtelėjęs ar parklupęs žmogus visada gauna Švč.Mergelės Marijos teikiamą sielos harmoniją ar šv.Bernadetos dovanojamą užtarimą.

Kasdien prižiūrėdama lurdą kretingiškė Stanislava Buivydienė nepavargsta – moteris sako, kad jai sveikatos suteikia buvimas šventoje vietoje ir maldos.

Šiai tikėjimo oazei kretingiškiai suteikia lygiai tokių pat galių, kokių turi Prancūzijos Lurdas – būtent minint šios šventos vietos 75-mečio jubiliejų broliai pranciškonai sumanė sukurti lurdo atitikmenį ir Kretingoje.

Lurdas buvo statomas atsižvelgiant į tikrąjį Lurdo pavyzdį – statybų iniciatorius vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė Prancūzijos Lurde lankėsi net du kartus. Tačiau Kretingos Švč.Mergelės Marijos grotą vaizdavo ne uolos, o akmenys – pasakojama, kad vienuoliai akmenis suvežę, kai buvo nugriautas senas bravoras.

Lurdo statyboms vadovavo inžinierius Rapolas Žigas – jam ir vienuoliams noriai talkinti ėmėsi ir kretingiškiai. Broliai pranciškonai pasirūpino, kad į Mergelės Marijos grotą būtų pargabentas švęstas vanduo iš Prancūzijos Lurdo. Nuo pat Kretingos lurdo įkūrimo žmonės tikėjo, kad šalia trykštantis šaltinis, kaip ir tikrojo Lurdo, turi stebuklingų galių, nes tekąs prieš saulę.

Lurdo Mergelės Marijos ir Bernadetos skulptūrų atsiradimo istorija taip pat nepaprasta. Statuloms tūkstantį dolerių paaukojo Amerikoje gyvenusi lietuvė Liudvika Gedminaitė – už jos auką šventosios buvo išlietos Prancūzijos Lurde. Yra išlikę pasakojimų, kad iš ketaus pagamintos skulptūros buvusios tokios sunkios, kad jas nešę net šeši vyrai.

Kretingos lurdas iškilmingai buvo pašventintas 1933 metų rugpjūčio 1 dieną – iškilmės truko dvi dienas, šv.Mišios buvo aukojamos prie septynių bažnyčios altorių, o į šį renginį suvažiavo tūkstantinės minios iš visos Lietuvos. Tarp garbingiausių svečių buvo galima išvysti ir tuometinį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną.

Įvykis buvęs toks svarbus, kad broliai pranciškonai pasirūpino, jog traukiniais į Kretingą atvykstantiems tikintiesiems kelionė būtų pigesnė. Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas savo monografijoje rašo, jog per lurdo atidarymą Kretingoje apsilankė 25 tūkst. maldininkų.

Tačiau tepraėjus aštuoneriems metams, į tikinčiųjų šventovę buvo žiauriai pasikėsinta: 1940 metais prasidėjus rusų okupacijai, iš Kretingos buvo išvyti broliai pranciškonai. Dar po metų į miestą įžengus vokiečiams, lurdas tapo baisybių vieta – čia vokiečių okupantai tyčiojosi ir kankino žydus, buvo sudaužytas balto marmuro altorius.

Kai Lietuva vėl tapo Sovietų Sąjungos nuosavybe, visa lurdo erdvė buvo paversta kareivių mankštos aikštele. Iki tol okupantams neišdrįsus paliesti šventųjų skulptūrų, buvo duotas įsakymas jas sunaikinti. Tačiau lurdas pateisino savo, kaip šventos vietos, vardą: skulptūras turėjęs sunaikinti žmogus pasirodė esąs tikintis, todėl statulas atidavė bažnyčios globai. Taip jos buvo išsaugotos ir bažnyčioje tikinčiuosius traukė iki pat 1989-ųjų.

Sunkiausias lurdui buvo sovietmečio laikotarpis: bent jau oficialiai buvo pamiršta jo paskirtis ir stebuklingos galios. Lurdas tapo apleista, šiukšlina vieta – net iki pusės grota buvo užpilta žemėmis.

Šį lurdo merdėjimą vis dar prisimena kretingiškė Stanislava Buivydienė. 74-erių moteris jau ketvirtus metus prižiūri lurdą – kasdien šluoja lapus ar kasa sniegą, uždega žvakes, puošia šventųjų skulptūras.

„Sovietiniais laikais į lurdą buvo graudu žiūrėti – apleistas, šiukšlinas. Čia rinkdavosi girtuokliai, gerdavo, dergdavo šventą vietą. Vartai buvo išlaužti, statulų vietos – tuščios. Ir taip – daugelį metų. Vargu ar čia kas užsukdavo pasimelsti, pernelyg viskas buvo apleista“, - pasakojo S.Buivydienė.

Viskas pasikeitė Lietuvos Nepriklausomybės išvakarėse: 1988 metais lurdas buvo grąžintas tikintiesiems. Lurdo atkūrimu ypač rūpinosi kanaunininkas Bernardas Talaišis. Jo rūpesčiu į grotą buvo pargabentos saugiai bažnyčioje okupaciją išgyvenusios Švč. Mergelės Marijos ir šv.Bernadetos skulptūros.

Kai kretingiškiai bendromis jėgomis atkasė ir iškuopė lurdą, 1989 metų birželio 18 dieną grota vėl buvo pašventinta, į šaltinį dar kartą įpilta Prancūzijos Lurdo šventojo vandens – su juo į Kretingą galinga srove vėl plūstelėjo atviras tikėjimas bei lurdo Švč.Mergelės Marijos teikiama malonė.

„Nė akimirkai neabejoju, kad lurdas – iš tiesų šventa vieta. Čia galima rasti ramybę, atgauti viltį. Kasdien čia tvarkydama meldžiuosi ir neatsidžiaugiu bei neatsistebiu ypatinga šios vietos dvasia. Jei neglobotų Švč.Mergelė Marija ir šv.Bernadeta, vargu ar turėčiau tiek sveikatos čia tvarkytis. Ne be reikalo kasdien į lurdą užsuka ne vienas tikintysis. Ypač daug prašančiųjų dangaus malonės vasarą – pasimelsti į šią šventą vietą užsuka ne tik kretingiškiai, bet ir svečiai iš užsienio“, - atgimusiu lurdu džiaugėsi S.Buivydienė.

• Rašyti komentarą (7)