|
|
|
Namai, kur katės renkasi vakarieniauti
Kovo mėnesį aštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį švęsianti kretingiškė Adelė Puškorienė sakė, kad meilę gyvūnams ji puoselėja iš vaikystės. Tad ir šiandien ji pasirūpina priklydusiu alkanu katinu ar šeimininko netekusiu šunimi.
Pasak A.Puškorienės, dar vaikystėje, kai ji su tėvu iš Barkelių kaimo arkliais važiuodavo į turgų, pamačiusi prie kapinių besimeldžiantį elgetą, ji prašydavo tėvo trumpam sustoti. Iššokusi iš vežimaičio nunešdavo elgetai savo pietus, kuriuos namiškiai įdėdavo į kelionę. Išmokusi užjausti žmogų, visą laiką jaučia pareigą pasirūpinti ir šalia esančiais beglobiais gyvūnais. - Juk kažkam jie turi rūpėti ir kažkas turi jais pasirūpinti, - sakė pašnekovė. Nors po jos kambarį laksto šuo Sargis, vakarais prie jos namų renkasi ir išalkę katinai. Kiek ir kokio plauko tų katinų susirenka kieme - nesako, nes kartą viena kaimynė ir taip paklaususi: ar ne per daug jų čia sukinėjasi. O su kaimynais ji nesipykstanti ir norinti gyventi taikoje. Kartą ji priglaudė visai svetimą šunį Šariką, kai mirė dvi ankstesnės jo šeimininkės. Šuo, netekęs šeimininko, anot pašnekovės, kaip ir žmogus, liūdi ir nenori ėsti, o paleistas vis bėga į buvusius namus su viltim, kad ten jį ras. Netekęs šeimininkės šuo išbuvo neėdęs beveik savaitę – lakė tik vandenį. Vėliau buvę įdomu stebėti, kaip jos šuo nenorėdavo prileisti prie jos Šariko – jausdavęs pavydą. Vesdavosi juos drauge ir į turgų. Šarikas pas ją išgyveno šešerius metus. Paskutiniuosius kelerius buvo apakęs. Sargis – tikras lepūnėlis, ir pietums jam pateikia ne vien sausą šunų maistą, bet ir duoną su sviestu, dešrą bei kitus jo mėgstamus skanumynus. Prieš keturiolika metų palaidojusi vyrą Antaną, dabar moteris gyvena viena. Tad Sargis jai - tarsi šeimos narys, kuriam galima garsiai išsakyti savo mintis. Prieš Sargį taip pat turėjusi šunį tokiu pat vardu. Šuo išgyvenęs labai ilgai – net devyniolika metų. - Negaliu žiūrėti, kaip žmonės išmeta kačiukus ar šunis. Tai – nežmogiška, - sakė A.Puškorienė. Jos nuomone, už tokius darbus anksčiau ar vėliau žmogus sulaukia atpildo. Nepamiršta ji palesinti ir paukščių, ypač dabar, kai lauke taip šalta. Atskridę paukščiai lesalo randa ne mažoje lesyklėlėje, o dubenyse. Bet lesalas ir juose ilgai neužsilaiko – nuolat tenka papildyti. Globoti gyvūnus – ne vienintelis A.Puškorienės pomėgis - apie penkiasdešimt metų ji gieda bažnyčios chore. Jaunystėje pradėjusi giedoti Darbėnų bažnyčioje, į kurią jau sulaukusi trejų metų su tėvais atitipendavo iš Barkelių. Atvykusi gyventi į Kretingą, pradėjo giedoti čia. Per daugelį metų visas giesmes išmoko atmintinai, - jų neužgožia nė prabėgę metai.
|
|
