|
|
|
Ukrainiečių padėkos koncertas Lietuvai vyks dešimtyje miestų
Vasario 16-osios šventės proga, norėdami atsidėkodami lietuviams už paramą kariaujančiai Ukrainai, šios šalies dainininkai ir muzikantai atvyks į nemokamų padėkos koncertų turą. Garsūs scenos artistai specialiai panoro dainuoti ne vien Vilniuje ir Kaune, bet ir provincijos miestuose, tuo norėdami nusilenkti visai šaliai. Vasario 16–24 dienomis vyksiančiuose koncertuose gros Akademinis Kyjevo pučiamųjų orkestras, dainuos įžymūs operos solistai. Viena dainininkių – lietuvių kilmės Kijevo operos primadona, T. Ševčenkos vardo nacionalinės premijos laureatė Andželina Švačka. Karo metu solistė organizuoja ir pati dainuoja labdaros koncertuose, per kuriuos surinktos lėšos yra skiriamos armijai. Orkestrui diriguosiantis 53 metų Mykola Lisenko ne tik šalyje ir užsienyje renka paramą, bet ir kas kelias savaites pats ją veža į frontą. Tautiniu patriotizmu garsėjo ir bendrapavardis dirigento proprosenelis, garsus kompozitorius Mykola Lisensko – išsižadėjęs rusų kalbos ir kūręs muziką folklorinių dainų pagrindu. Vykdamas pas karius M. Lisenko ne kartą pateko į apšaudymus, o kelių jo orkestrantų šeimos nariai bei giminaičiai fronte žuvo gindami tėvynę. Žuvo ir į frontą savanoriu išėjęs kariauti vienas operos solistas, su kuriuo A. Švačka ne kartą drauge koncertavo scenoje. 52 metų A. Švačka, turinti ištikimų gerbėjų užsienyje, nepriėmė šių siūlymo bėgti iš Ukrainos. Dainininkė kartu su vyru, sūnumi ir dukrele pirmą karo dieną slėpėsi Kyjevo metro požemiuose ir, norėdama įveikti asmeninį stresą bei suteikti drąsos kitiems, jame garsiai dainavo operines arijas, o jai pritarė sūnus Oleksandras, konservatorijos studentas. Karo pradžią solistė prisimena, kaip netikėtą dukrelės Anios įsiveržimą pusę penkių ryto į tėvų miegamąjį su šauksmu – prasidėjo. Po išvakarėse vykusio koncerto ir vėlyvo atsigulimo mama su tėčiu buvo giliai įmigę, ir pirmų sprogimų negirdėjo. „Sklandė gandai, kad Maskva gali pulti vasario 23-iąją, nes Rusijoje tada yra švenčiama armijos diena. Kadangi nieko neįvyko, po koncerto scenos užkulisiuose kitų artistų paklausiau „tai ką, reiškia karo nebus?“ – prisiminė primadona. Artistai vieningai džiaugėsi, kad karas neprasidėjo ir vylėsi, kad Maskvos grasinimai yra vien gąsdinimas.
Po kelių parų metro požemiuose solistės šeima nusprendė grįžti į butą name, iš kurio visi kaimynai jau buvo išsilakstę. Tai, kad situacija yra labai rimta, dainininkė sakė supratusi tada, kai šalia namų ėmė griaudėti automatų pliūpsniai, ir tapo aišku, kad priešas bando prasiveržti į jų mikrorajoną. Po dviejų savaičių šeima išvyko į kaimą šalia Ternopolio miesto. Ten būnant A. Švačkai kilo mintis rengti labdaros koncertus armijai. Į pirmą koncertą Ternopolio teatre solistė pakvietė iš Kijevo išsibėgusius bičiulius dainininkus, o po sėkmingo aukų rinkimo panašius koncertus inicijavo ir grįžusi į sostinę. Į Kijevą dainininkė grįžo po trijų mėnesių, kai gynėjų puolamas priešas iš regiono pasitraukė. Netrukus buvo nuspręsta Operos teatrą vėl atidaryti, nes jo gilūs požemiai atitiko slėptuvių reikalavimus. „Koncertuoti teko sudėtingomis sąlygomis, nes mes, operos solistai, esame jautrūs, kaip kūdikiai – dėl mažiausio skersvėjo ar peršalimo netenkame balso, todėl negalime į lauką išeiti iš karto po dainavimo, o prieš koncertą turime sušilti. Dingdavo elektra, išsijungdavo šildymas, tad teko koncertuoti nelygintais rūbais, neplauta galva, šąlančiomis rankomis“, – prisiminė artistė. Koncertai operoje iki pat dabar vyksta vien penktadieniais–sekmadieniais, o bilietai į trijuose aukštuose esančius balkonus neparduodami, nes iš jų nusileisti į požemį užtrunka ilgiau laiko. Paskelbus oro pavojaus pranešimą spektaklis yra nutraukiamas, tęsiamas pasibaigus pavojui. Andželiną dainavimu sudomino tėtis Aleksandras, statybų inžinierius, nors nei jis, nei mama Svetlana, valgyklos vedėja, su muzika neturėjo nieko bendro. Tačiau per šeimos susiėjimus visada buvo dainuojamos liaudies dainos, o ji su mama ir seserimi Irina giminaičiams koncertuodavo trimis balsais. Tėvas dievino klasikinę muziką, nuolat jos klausėsi per radiją. Į muzikos mokyklą Kamensko miestelyje netoli Dnipro penkiametę dukrą mama nuvedė po to, kai ši pati išmoko groti pianinu. Kadangi muzikos mokykloje nebuvo solinio dainavimo klasės, Andželina gavo choro vadovės diplomą. Jos talentą įžvelgęs mokyklos direktorius patarė dainavimą tobulinti Maskvos konservatorijoje. Ten Andželina nuvyko traukiniu, nemiegojusi ir sušalusi, ir išgirdo patarimą nesvajoti apie solinį dainavimą, o apsiriboti vadovavimu chorui. Tokie žodžiai nesugniuždė merginos, o sužadino ambicijas dar ryžtingiau siekti svajonių įgyvendinimo. Įstojus į Kijevo konservatoriją jau pirmame kurse Andželinai teko koncertuoti Operoje. Mat susirgus dviem vieno vaidmens atlikėjoms imta skubiai ieškoti, kas moka jų atliekamą ariją, tad dėstytoja pasiūlė Andželiną.
„Buvo daug jaudulio, nes šalia dainavo tuometinės garsenybės, o aš nebuvau koncertavusi tokioje didelėje scenoje; salės akustika tačiau mano balsui buvo palanki, ką pripažinę režisieriai ėmė kviesti ir į kitus pastatymus“ - pasakojo A. Švačka. Mecosoprano balsu dainuojanti A. Švačka labiausiai išgarsėjo Karmen vaidmens atlikimu to paties pavadinimo Žoržo Bize operoje. Tai buvo pirmoji opera, kurią gyvai scenoje regėjo Andželina būdama paauglė. Dnipro teatre regėtas Karmen vaidmuo mergaitei paliko tokį didžiulį įspūdį, kad pasižadėjo ateityje ją scenoje pati atlikti. dainuoti. Iš viso operos pastatymuose Andželinai jau teko 258 kartus įsijausti į Karmen vaidmenį, ir pagal tai gimtinėje ji yra rekordininkė. Solistei šį vaidmenį teko atlikti 23 šalyse, įvairiomis kalbomis. „Dainuoju įvairiose operose, tačiau Karmen vaidmuo labiausiai atitinka mano temperamentą ir emocingumą, geriausiai su juo susitapatinu“, – kalbėjo solistė, kurios proproseneliai gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į Vroclavą Lenkijoje, o dar vėliau į Ukrainą. Ryšiai su Lietuvoje galimai likusiais giminaičiais yra visiškai nutrūkę. Solistė labai ilgisi Sakartvelo, kur nuo Ukrainoje siautusio bado pavyko pabėgti jos senelei su šeima. Andželinos mama su tėčiu susipažino atvykusi į Dniprą aplankyti giminaičių. Sakartvelo pajūryje Andželika praleisdavo visas vasaras, kur išmoko žvejoti, o šis pomėgis ir dabar jai labiausiai padeda atsipalaiduoti. Prieš šešerius metus Andželina lankė dailės studiją, ir nuo to laiko piešimas tapo antru mėgstamu atsipalaidavimo būdu. Dainininkė dažniausiai piešia jūrą, pajūrį, taip pamėgtus vaikystėje. „Trisdešimt metų dainuoju Kijevo operoje, tai mano namai, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo ir kurių be galo ilgėjausi tada, kai karo pradžioje tris mėnesius slėpėmės kaime. Labai laukiu pergalės ir to laiko, kai vėl gyvensime be oro pavojaus pranešimų ir spektakliuose ramūs būsim tiek mes, tiek žiūrovai“, – kalbėjo solistė. Kremliui užpuolus Ukrainą Andželina savo studentams konservatorijoje nebeužduoda mokytis Rusijos kompozitorių kūrinių. „Oficialaus draudimo nėra, tačiau po patirtų išgyvenimų širdis neleidžia to daryti“, – sakė dainininkė. Ji neslėpė jaučianti didelį pasididžiavimą dėl Lietuvos skiriamos paramos Kijevui. „Jūsų tautiečiai yra nuostabūs, pernai vykdama į koncertą Taline nei Lenkijoje, nei Latvijoje ar Estijoje nemačiau tiek Ukrainos vėliavų ir nejutau tokio žmonių palaikymo, kaip čia. Buvo nuostabus jausmas, ypač žinant, kad mano proproseneliai yra kilę iš čia, nuoširdžiai dėkoju jums.“
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kijevo Ukrainoje
|
|
