|
|
|
Vakarų LietuvaGegužinės pamaldos – šventa Salantų krašto bendrystės tradicija
Gegužinės pamaldos arba, kaip jas vadina vietiniai, Majai – tai ne vieną šimtmetį puoselėjama Salantų krašto Kretingos rajone tradicija, kuomet vakarop, prie koplytėlės ar koplytstulpio susirinkę vietos giedotojai gieda giesmes, kalba litaniją ir meldžiasi Švenčiausiai Mergelei Marijai. Daugybę metų Juodupėnų kaimo kasmetinėse gegužinių pamaldose dalyvaujantis Stasys Gricius prisiminė, kaip į jas jį vesdavosi jo tėvai: „Abu tėvai buvo tikintys, eidavome kartu nuo pat vaikystės, man tai – įprotis. Visą gegužės mėnesį susirinkdavome ir dabar susirenkame pagiedoti, nuo senų laikų tai vadinasi majinės pamaldos.“ „Čia tėvų, senelių tradicija, gal net prie prosenelių jau buvo tos gegužinės pamaldos, – pasakojo Pranas Maksvytis, pridurdamas, kad Stasys Gricius yra jo buvęs mokytojas. – Susirenkame kaimo žmonės ir giedame. Juk nuo maldos niekada blogiau nebūna. Gegužė – Marijos mėnuo, taip pat Motinos diena, todėl ir gegužinės pamaldos. Birželis – Kristaus mėnuo, bet mes birželį jau nebesirenkame, prasideda pats darbymetis. Nors ir gegužės mėnesį tų darbų yra, bet žmonės susispaudžia, prisiverčia ir ateina. Būdavo, anksčiau daug daugiau žmonių susirinkdavo, visi senieji juodupėniškai ateidavo. Vienas pats gali ir namuose melstis, bet visiems susirinkus prie koplytėlės tuo pačiu ir pabendraujame vienas su kitu.“ Susirinkę giedotojai vienas per kitą tikino, kad jiems tai – ne vien tikėjimas, bet ir pasibuvimas kartu, bendravimas, ypač dabar, kai kaime nelabai kur susitiksi. Nors sekmadieniais dauguma eina į bažnyčią, bet čia lauke, prie koplytėlės, susitikus, visus vienija gyvas bendravimas, litanija ir bendra malda. „Mūsų giedotojai šią gegužę renkasi tik ketvirtadieniais, kadangi dauguma dirbantys žmonės, tai darbai, tai sėja. Žmonių susirenka įvairiai, nuo 10 iki 20 ir daugiau, – sakė Rožė Žvinklienė, Laivių bendruomenės pirmininkė. – Turime dvi koplytėles.
Gegužė – dar tinkamas metas naikinti Sosnovskio barščius
Lietuvoje šiuo metu skaičiuojama apie 550 svetimžemių augalų rūšių, 45 jų yra invazinės, dar apie 60 – potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų. Šalies pavojingiausių invazinių augalų sąrašo vedlys – Sosnovskio barštis. Invazinės rūšys kenkia ne tik gamtai, bet ir mūsų sveikatai, žemės ūkiui, kitoms ekonomikos šakoms. Europoje yra įvertinta tik 10 proc. invazinių rūšių daromos žalos, kuri kasmet siekia apie 12 milijardų eurų nuostolių. Gražus, bet labai piktas Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėja Gitana Sidabrienė patarė apsidairyti, ar aplinkui nėra Sosnovskio barščių, nes gegužė dar labai tinkamas metas kuo skubiau ir atkakliau naikinti šį įsibrovėlį, o kova gali užtrukti ir kelerius metus. Kas bent kartą nukentėjo nuo Sosnovskio barščio, ilgai prisimins ne tik jo įspūdingą išvaizdą, bet ir ne mažiau įspūdingą žalą sveikatai – baisius, ilgai ir sunkiai gyjančius odos nudeginimus. Jautresniems asmenims ar mažiems vaikams šie pakenkimai gali būti net mirtini, nes visas augalas kaupia ypač stiprų alergeną furanokumariną. Augalo sultyse esančios medžiagos saulėje įjautrina odą ir sukelia I–III laipsnio nudegimus. Susidariusios vandeningos pūslės plyšta, sunkiai gyja arba atsiranda rudų, ilgai išsilaikančių pigmentinių dėmių. Gyvūnų šio augalo sultys taip nenudegina, nes jų odą saugo plaukai. Atkeliavo ir „pamiršo“ išeiti Siekdama pagerinti apsirūpinimą maistu, tuometinė Sovietų Sąjungos vyriausybė įsakė mokslininkams sukurti metodiką, kaip šį daug žaliosios masės užauginantį augalą panaudoti ūkinių gyvūnų pašarų gamybai. Tuo tikslu nuo praėjusio šimtmečio vidurio Sosnovskio barščiai pradėti auginti Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse. Lietuvoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje tokie bandymai atlikti Kauno, Švenčionių ir Vilniaus rajonų ūkiuose. Tačiau Sosnovskio barščių pašarais šeriamų gyvulių mėsa ir pienas įgijo labai nemalonų skonį, todėl tolesnis šio augalo pritaikymas žemės ūkio reikmėms visoje buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje tapo bevertis. Bet dėl savo impozantiškos išvaizdos barščiai greitai išpopuliarėjo tarp sodininkų ir bitininkų, kurie manė augalą esant labai medingą, tik, pasirodo, ir bitėms augalas nuodingas. Deja, Sosnovskio barštis „pergudravo“ visus savo patronus ir po poros dešimtmečių sparčiai ir nevaldomai išplito. Savaime Sosnovskio baršc?iai veši Šiaurės Kaukaze ir Vakarų Užkaukazėje. Šis salierinių šeimos augalas nereiklus dirvožemiui, auga įvairiuose dirvonuose, pievose, pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, krūmynuose, šaltiniuotuose šlaituose, kartais net pelkėse. Palankiomis sąlygomis gali užaugti iki kelių metrų aukščio.
Kuria išsvajotus namus ir darbo vietas
Nedideliais, tačiau tvirtais žingsniais, viską gerai apgalvodami, 35-erių metų Jurgita ir 41-erių Mindaugas Bružai savo išsvajotus namus, tuo pačiu – ir verslą, kuria Lazdininkų kaime Kretingos rajone. „Taip jau nutiko, kad Bružai įsigijo seną Bružų sodybą“, – sutapimą paminėjusi Jurga teigė, kad jie su vyru gyvenimo kaime nebijo. Ji tęsė mintį: „Vyras iš Telšių, nuo mažens išmokytas dirbti įvairius darbus, visada mamai, mano anytai Aleksandrai Bružienei padėdavęs dirbti žemės darbus, aš – iš ūkininkų šeimos, dar ir dabar mano tėvai Irena ir Jurgis Petkai Lenkimuose Skuodo rajone vysto pieno ūkį. Lazdininkai mums bus jau treti namai, ir čia mus atvedė platesnių erdvių ir gamtos, gryno oro poreikis.“ Įsigijusi sodybą Lazdininkuose jauna šeima, auginanti 7-erių Motiejų ir 5-erių Uršulę, per pastaruosius kelerius metus nuveikė tikrai daug: lauko akmenimis, kurių prireikė dešimtimis tūkstančių tonų, išgrindė grindinį, surentė pirtį, kuri, sakė, skirta tik šeimos ir artimų žmonių, draugų poreikiams. Iškasė du tvenkinius, didesniajame, 13 arų ploto, įveisė žuvies, kitas, mažėlesnis, gelbsti sausinant sodybą. Sutvarkė aplinką ir laukia sužaliuojant dukrai pasodintos liepos, o sūnui – ąžuolo, pirmuosius žiedus išskleidė kuriama sakurų alėja, sukurta vaikų žaidimo erdvė.
Eilės į senelių globos namus netrumpėja
Demografiniai rodikliai rodo, kad esame viena labiausiai senstančių šalių Europoje. Lietuvoje bene penktadalis gyventojų – 65-erių metų amžiaus ir vyresni, o 2050 metais, spėjama, net trečdalis visuomenės bus senyvo amžiaus žmonės. Senėjimo tendencija kelia nemažai iššūkių. Vienas jų – iki šiol vis dar neišspręsta senelių globos namų trūkumo problema. Tikėtasi, kad eiles į senelių globos namus padės sutrumpinti pradėtos teikti socialinės paslaugos į namus, tačiau dabar specialistai vienbalsiai patvirtina, jog problema niekur nedingo. Situacija negerėja Senstant visuomenei vis daugiau asmenų tampa reikalingi pagalbos kasdieniame gyvenime. Neišvengiamai kiekviena šeima anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu, kaip tinkamai pasirūpinti vyriausiuoju nariu, kuriam dėl sumažėjusių gebėjimų ar sveikatos sutrikimų prireikia kompleksinių slaugos ir socialinių paslaugų. Šiuo metu tokiems asmenims siūlomos kompleksinės paslaugos namuose, tačiau jas teikiančios įstaigos taip pat susiduria su nemenkais iššūkiais: trūksta socialinių darbuotojų, slaugytojų ir jų padėjėjų, taip pat – transporto ir kitų resursų, kad būtų galima reguliariai lankyti kiekvieną šios paslaugos reikalingą senolį, gyvenantį kad ir atokiausiame rajono pakraštyje. Savivaldybės dabar vienbalsiai sutinka, kad integralios pagalbos namuose paslauga neišsprendė problemos, kaip to tikėtasi iš pradžių: ne visus senolius įmanoma lankyti reguliariai, be to, silpstant sveikatai dažnam jų prireikia nuolatinės globos ir priežiūros 24 valandas per parą. Akivaizdu, kad šeimos nariai paprastai negali kiaurą parą rūpintis senyvo amžiaus šeimos nariais, todėl vis dažniau tokiose situacijose jau ir lietuvių akys krypsta į senelių globos namus. Paradoksas: kažkada tokios įstaigos vertintos neigiamai, o dabar jos nebesutalpina visų norinčiųjų. Pasidomėjome, kokia situacija skirtingose Vakarų Lietuvos regiono savivaldybėse.
Dvidešimt metų – tik žingsnis istorijoje, bet šuolis gyvenimo kokybei
Europos Sąjunga vienija 27 šalių įvairovę, kurios dalimi nuo 2004-ųjų gegužės 1 dienos esame ir mes, lietuviai. Kartu siekiame taikos ir gerovės, turtiname vieni kitus kultūrų, tradicijų bei kalbų gausa. Specialus interviu su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje laikinąja vadove Agne Kazlauskaite. – Lietuva ES valstybė narė nuo 2004 m. gegužės 1 d. Gal galite prisiminti svarbiausius akcentus, emocijas, dėl ko lietuviams tai buvo svarbus, bet kartu ir daug diskusijų kėlęs žingsnis. Jūsų nuomone, ar gyventojų lūkesčiai patenkinti? Kas džiugina, dėl ko nerimauta? Ar lengvu keliu žengia Lietuva? – Lietuviai, ruošdamiesi stojimui į ES ir NATO, suprato, kad narystė abiejose organizacijose – mūsų skydas nuo negandų ir netikrumo. Žinoma, būta ir diskusinių klausimų. Labiausiai visuomenėje ir žiniasklaidoje diskutuota apie žemės ūkį ir energetiką, konkrečiai Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Tos temos išlieka aktualios ir šiandien, tik jau kitoje plotmėje, esant naujai geopolitinei situacijai. Neseniai per Europą nusiritusi ūkininkų protestų banga, prie kurios prisidėjo ir Lietuvos ūkininkai, įrodė, kad yra daug bendrų spręstinų problemų, ir reikia tartis, kaip atliepti visų lūkesčius. 2004 m. dar niekas neįsivaizdavo, kad Lietuva visiškai atsisakys naftos ir dujų importo iš Rusijos. Geopolitiniai pokyčiai privertė spręsti greitai ir efektyviai. Šiandien Lietuva daro didelius žingsnius, kad visiškai užsitikrintų energetinę nepriklausomybę, statydama saulės elektrinių parkus ir plėtodama kitus energijos gamybos būdus. Negalima nepastebėti tiek šių sričių, tiek visos visuomenės pokyčių, ir juos darė visa Lietuva, mokydamasi veikti naujomis sąlygomis, ieškodama naujų galimybių savo idėjoms, naujų rinkų produktams. Tai rodo statistika, dominuojančios eksporto kryptys į Europos Sąjungos valstybes. 2007 m. Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės, 2013 m. pirmininkavo ES Tarybai, 2015 m. įsivedė eurą. Daug ES investicijų per dvidešimtmetį skirta inovacijoms ir mokslui, šalies mokiniai, studentai, mokytojai ir dėstytojai per „Erasmus+“ programą sėmėsi patirties ir įgūdžių įvairiose šalyse. Būti atviriems, pasiimti, kas geriausia, ir pritaikyti sau – tokia yra modernios visuomenės kūrimo ir tobulėjimo sąlyga. Ir Lietuva tai puikiai daro 20 metų būdama Europos Sąjungoje. Be to, mūsų pasiekimai yra įkvėpimas mūsų kaimynams, kurie šiandien krauju kovoja už savo ir Europos laisvę.
Valstybės gynyboje – svarbūs ryžtingi piliečiai
Visuomenės atsparumas ir piliečių pasirengimas pilietiniam pasipriešinimui – tvirtos valstybės bruožas, todėl pastaruoju metu Lietuvoje siekiama stiprinti šiuos visuomenės įgūdžius. Ukrainoje vykstančio agresyvaus Rusijos karo ir kaimyninės totalitarinės valstybės grėsmės suvokimas Lietuvos žmones veikia mobilizuojančiai, tačiau tuo pačiu kelia ir nerimą. Dalį civilių kamuoja nežinia, kaip jie elgtųsi kritinėje situacijoje, kur reikėtų kreiptis, jeigu reikalui esant apsispręstų dalyvauti pilietiniame pasipriešinime. Mąstyti kaip nugalėtojams Karybos apžvalgininkas, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas bei psichologas Aurimas Navys pastaruoju metu daug dėmesio skiria edukacijoms, visuomenės švietimui pilietinio pasipriešinimo tema, dalijasi mintimis, kaip reikėtų elgtis užklupus provokacijoms. „Pirmiausia žmonės turi gebėti atsirinkti reikiamą informaciją. Viešojoje erdvėje daug informacijos šlamšto apie karo grėsmes. Patarimas aiškus: tikrinkite žinias, nepasitikėkite vienu šaltiniu, ypač socialiniuose tinkluose. Galimos šiurkščios priešų dezinformacijos žinutės ir į telefonus, pavyzdžiui, kad sprogo koks nors svarbus objektas Lietuvoje. Niekada nepulkite į paniką: įsijunkite televiziją, radiją, internetą, pagaliau išeikite į gatvę, pasidairykite, ar tikrai tai vyksta, apie ką perskaitėte, išgirdote“, – pataria A. Navys. Dalyvavęs įvairiose karo misijose A. Navys akcentuoja, kad kaip ir sporte, taip ir ištikus kokiai nors grėsmingai situacijai, visada reikia mąstyti tik apie pergalę. „Kariuomenė, valstybė, žmogus laimi tada, jeigu mąsto kaip nugalėtojai. Kitas dalykas, jei pralošiate savo galvoje ir širdyje, tai kalbant apie valią, jūs nesugebėsite pasipriešinti. Tas žmogus, kuris jaučiasi nelaisvas, kuris nekelia sau klausimų, tikėtina, pralaimės“, – į psichologinio pasirengimo poreikį atkreipia dėmesį A. Navys.
Slaptose Baltarusijos kario laidotuvėse Kijeve plevėsavo ir Lietuvos vėliava
„Mums yra uždrausta bendrauti su žurnalistais be specialaus karinės vadovybės pritarimo, nes Minsko diktatoriaus žvalgai labai įdėmiai skaito žiniasklaidos ir socialinių tinklų pranešimus siekdami atskleisti pavardes tų, kas kovoja prieš Rusiją“, – paaiškino baltarusių karys. Po to jis priminė, kad Lukašenkos šnipams pavyko demaskuoti iš Vilniaus į Ukrainą atvykusio kovoti vieno baltarusio pavardę ir Minske suėmė jo tėvus. Šnipų prigąsdintas, kad tėvai bus nuteisti ilgiems kalėjimo metams, karys atsisakė toliau kariauti už Ukrainą ir išvyko į Vilnių. Tačiau kelionėje karys žuvo, kai į jo sugedusią mašiną Lietuvoje naktį atsitrenkė sunkvežimis. Dėl grasinimų į kalėjimą pasodinti tėvus iš baltarusių pulko Ukrainoje pasitraukė dar keli kariai, kuriuos Lukašenkos šnipai demaskavo. Diktatoriaus gąsdinimai nėra iš piršto laužti, nes Kijeve įkurtą K. Kalinausko vardo baltarusių pulką Minskas paskelbė teroristine organizacija, ir graso jos narius, rėmėjus negailestingai bausti. Dėl šių priežasčių buvo sugriežtinta asmenų, norinčių stoti į K. Kalinausko pulką, procedūra, o priimtiesiems buvo uždrausta bendrauti su žurnalistais ir platinti informaciją internete. Apie tai sužinojau tik po to, kai, atvykęs į vieno baltarusių kario laidotuves, buvau griežtai karių sudrausmintas. „Išjunk aparatą, čia negalima fotografuoti ir filmuoti, ir išvis, kas toks esi ir kaip čia patekai, kaip apie mūsiškio laidotuves sužinojai“, – skubiai prišokusi griežtai įsakė ir ėmė klausinėti liekna šviesiaplaukė mergina. Kadangi šalia jos stovėjo du raumeningi ir maskuojančiomis kaukėmis veidus užsidengę vaikinai, prieštarauti nedrįsau ir fotokamerą telefone išjungiau. „Parodyk, ką nufotografavai ir viską tuoj pat ištrink“, – mergina toliau kalbėjo įsakmiu tonu ir nenuleido griežto tiriamo žvilgsnio. Kadangi buvau spėjęs padaryti vos penkias nuotraukas, jas panaikinau ir paaiškinau, kas pranešė apie slaptas kario laidotuves, tada mergina su dviem palydovais nuėjo arčiau karsto.
Tarptautinis konkursas – statybininko profesijos prestižui stiprinti
Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre įvyko I tarptautinis profesinio meistriškumo konkursas „Statybininkas 2024“ – renginio dalyviai iš Lietuvos ir Estijos savo meistriškumą pademonstravo mūrydami, apšiltindami ir tinkuodami sienas. „Šį konkursą surengėme kartu su savo socialiniais partneriais – tarptautinėmis įmonėmis, kartu siekdami sustiprinti statybininko profesijos, kuri šiuo metu ypač paklausi darbo rinkoje, prestižą“, – kalbėjo šio centro direktorė dr. Dalia Martišauskienė. Jos pastebėjimu, šiandien statybininkas nebėra tas, kuris tik padeda plytą ar plaktuku įkala vinį. „Šiandienos statybininkas – tai specifinių žinių ir kompetencijų įgijęs darbuotojas, gebantis ne tik atliepti darbo rinkos poreikius, bet ir mokantis dirbti pagal naujausias technologijas, išmanantis statybų sektoriaus tendencijas, medžiagas, darbų saugą, turintis puikių praktinių įgūdžių“, – Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė D. Martišauskienė akcentavo, kad centras turi ypač geras sąlygas parengti visų sričių statybininkus – mūrininkus, tinkuotojus, dažytojus, gipso kartono montuotojus, grindų klojėjus, stogdengius, stalius-baldžius. „Kiekvienai programai vykdyti turime atskiras dirbtuves su pačia moderniausia Europoje kompiuterizuota įranga“, – tvirtino ji.
Automobilių taršos tikrinimas: ar vairuotojai turėtų sunerimti?
Netrukus aplinkosaugininkai pradės rengti automobilių taršos tikrinimo reidus. Viršijus nustatytą išmetamųjų dujų kiekį, transporto techninės apžiūros (TTA) dokumentas baigs galioti praėjus 48 valandoms. Jei nustatomas skysčių nuotėkis – TTA dokumentas bus panaikinamas „čia ir dabar“. Numatytos piniginės baudos. Jos bus taikomos ir tuomet, kai vairuotojas nesustos jį stabdant uniformuotam aplinkosaugininkui. Šiuo metu sudaromas reidų planas. Prieš pradedant juos vykdyti, visuomenė bus informuota. Griežtesnę kontrolę lėmė skirtingos priežastys LR Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo koordinavimo grupės vadovė Eglė Paužuolienė sakė, kad automobilių taršos reguliavimo pokyčius lėmė kelios priežastys. Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) atlikus oro taršos ir jos sukeliamų pasekmių tyrimus, aplinkos oro tarša paskelbta kancerogenine žmogui, rekomenduojamas daug griežtesnis reguliavimas, kad kietųjų dalelių ir kitų teršalų aplinkos ore lygis žmogaus sveikatai būtų nepavojingas. E. Paužuolienės teigimu, nacionalinė oro užterštumo situacija neatitinka PSO rekomenduojamų lygių. Be to, svarbu užtikrinti Lietuvos oro taršos mažinimo įsipareigojimų vykdymą – pagal Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos (ES) teisės aktus. Kaip vieną iš automobilių taršos reguliavimo kaitos priežasčių Aplinkos ministerijos atstovė išskyrė šalies seną ir taršų kelių transporto parką: „Nedžiugina Lietuvoje 2021 m. atlikto kelių transporto priemonių taršos nuotolinės stebėsenos bandomojo projekto rezultatai ir projekto vykdytojų išvados apie keliuose eksploatuojamas nepakankamai prižiūrimas transporto priemones.“
Bachmute žuvusio lietuvio Tado Tumo žmonai – Ukrainos karo našlių patarimai
Sutuoktinius fronte praradusios Ukrainos moterys susivienijo į neformalų bendravimo klubą „Mes kartu“. Našlės daugiausiai diskutuoja uždaruose interneto forumuose, tačiau mažesnėmis grupelėmis susitinka ir pabendrauti gyvai. Charkove klubas suvienijo 120 našlių. Į penkių jo atstovių susitikimą įsiprašęs paklausiau, kaip patartų neviltį slopinti Bachmute žuvusio lietuvio kario TadoTumo žmonai Linai, kuriai vienai teks auginti du vaikus. Pokalbyje dalyvavo vyro Aleksandro (fronto slapyvardis „Sioma“) netekusi 33 m. Aliona Semikina, vyro Dmitrijaus „Bugoro“ netekusi 38 m. Julija Buhrimova, vyro Andrejaus „Berezos“ netekusi 48 m. Ana Dorožynska, vyro Aleksandro „Vest“ netekusi 35 m. Olia Melašenko, vyro Antono „Vados“ netekusi 36 m. Julia Bakum. „Lietuvio kario našlei patarčiau jokiu būdu neužsidaryti savo skausme, o bendrauti su panašią netektį išgyvenančiais žmonėmis, lankytis pas psichologus, bandyti neprarasti ryšio nors su viena drauge ar giminaičiu, susirasti veiklos, dėmesį sutelkti į vaikus“, – patarė A. Semikina. „Sioma“ dėl silpnos sveikatos buvo atleistos nuo karinės tarnybos, be to, buvo pacifistas, nekentė karo, tačiau, priešui įsiveržus, pakeitė nusistatymą. Iš pradžių gynė Charkovą, o vėliau įstojo į šturmo brigadą „Kraken“, kur tapo fronto mediku. „Sioma“ žuvo kartu su šešiais bendražygiais, kai pateko į apsiaustį, o į mašiną, kuria buvo gabenami sužeistieji, pataikė bomba. Palaikus iš mūšio vietos pavyko išvežti tik po kelių mėnesių, o laidotuvės įvyko po DNR tyrimų praėjus devyniems mėnesiams. „Oficialiai „Sioma“ buvo dingęs be žinios, tad, nors žinojau, kas nutiko, gyvenau stebuklo laukimu – viltimi, kad pateko į priešo nelaisvę. Toks neapibrėžtumas varė iš proto ir visą laiką iki pat dabar lankausi pas psichologą“, – pasakojo našlė.
|
|
