|
|
|
KuprinėJaunimas vasaros poilsį iškeičia į darbines veiklas
Mokslo metai baigiasi, tad paaugliai jau nekantrauja imtis vasaros darbų. Tai ypač aktualu pajūryje gyvenantiems jaunuoliams, kurie kitaip savo vasarų ir neįsivaizduoja. Įsidarbinti padeda ir Kretingos rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Inga Biliūnaitė-Rušinskė. Dauguma jau susiradę darbus Pašnekovė patikino, kad ieškantys darbo jaunuoliai dažnai kreipiasi būtent į ją. „Netgi sakyčiau aktyviai kreipiasi, nors dauguma jaunuolių jau yra susiradę darbus vasarai Palangoje, Šventojoje. Šiemet sulaukiau per10 asmeninių žinučių su prašymu padėti susirasti darbą vasarą“, – sakė jaunimo reikalų koordinatorė. Jaunuoliai apie save atsiliepia įprastai: jie yra greitai besimokantys, komunikabilūs, draugiški ir panašiai. Tai, kad dauguma tikrai imasi darbinės veiklos, parodo sumažėjęs aktyvumas renginiuose. Kaip sakė jaunimo reikalų koordinatorė, juos tiesiog sunkiau prisikviesti. Programa įgyvendinama trečius metus Savivaldybė turi parengusi ir įgyvendina „Kretingos rajono savivaldybės Jaunimo užimtumo vasarą ir integracijos į darbo rinką programą“. Programa skirta jaunimui nuo 14 iki 18 metų, Kretingos rajono ugdymo įstaigose besimokančiam ir rajone deklaravusiam savo gyvenamąją vietą. Kaip pasakojo pašnekovė, programa įgyvendinama jau trečius metus ir kasmet norinčių joje dalyvauti vis daugėja. Tačiau visi įdarbinti jaunuoliai buvo nuo 16 iki 18 metų. „Sunku pasakyti, kodėl darbdaviai labiau linkę įdarbinti jaunuolius nuo 16 m., gal dėl to, kad nereikia tėvų sutikimo ir netaikoma trumpesnė 30 valandų darbo savaitė. Jaunuoliai nuo 14 iki 16 metų amžiaus gali dirbti tik fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus, neturinčius neigiamo poveikio jo saugai, sveikatai, vystymuisi, fizinei, psichinei, moralinei ar socialinei raidai“, – atkreipė dėmesį pašnekovė. Gegužės 10 d. Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos moksleiviams, kurie planuoja vasarą dirbti, jaunimo reikalų koordinatorė pristatė savivaldybės turimą programą, taip pat kalbėjo ir apie darbus, kokius gali dirbti jaunuoliai, kiek valandų per savaitę gali dirbti, priminė, kad būtinai su visais darbdaviais būtų pasirašinėjamos sutartys ir panašiai.
Apie vaidybą – kai nebaisu pasirodyti kvailai ir gali būti kuo nori
Pranciškonų gimnazijos devintos klasės mokinė Mėta Maciūtė neslepia, jog pomėgių ji turi daug, bet vieną jų – vaidybą jaunimo teatre „Atžalynas“ – ji itin vertina. Gimnazistė papasakojo apie save ir savo mėgstamiausias veiklas. Daugybė pomėgių Mėta „Atžalyno“ teatre vaidina dvejus metus, kaip ji ir pati sakė, vaidyba ir scena ją traukė jau nuo pat mažens. Tačiau mergina nesidrovi pasidalinti, kad pradžioje pasirodyti buvo kiek baugu, todėl vaidinti pradėjo tik po kiek laiko. „Vaidyba tikrai nėra vienintelis dalykas, kuriuo domiuosi“, – sakė mergina. Moksleivė tikrai turi menininkės polėkį, todėl ji taip pat mėgsta skaityti knygas, o pastaruoju metu ji stengiasi pradėti kurti savo tekstus ir eiles. „Pasakyčiau, kad esu žmogus kuris domisi viskuo ir nori būti visur, turiu daugybę pomėgių, pavyzdžiui, groju gitara, lankstau origami darbelius, piešiu, neriu, žaidžiu šachmatais ir dar daug visko veikiu“, – štai taip pašnekovė papasakoja apie savo meninę sielą ir interesus. Ateities profesijos dar nesvarsto Paklausta, ar aktorystė išliks jos gyvenime, ji atsakė, kad šiuo metu ji nežino, ar sies savo ateitį su aktorystės profesija, bet tikrai tikisi, kad jos pomėgis išliks didele jos gyvenimo dalimi. O apie kokią profesiją devintokė mąsto dabar? „Iš tikro net neįsivaizduoju, šokinėju nuo vienos minties prie kitos, tačiau, manau, tai tikrai bus susiję su kūryba ar menu“, – įsitikinusi ji.
Palangos senojoje gimnazijoje balandžio 28 d. įvyko 58-asis jaunųjų filologų konkursas, jame gimnazistė Skaistė Andriekutė pristatė savo publicistikos darbą apie ukrainiečius, kuris jai atnešė antrąją vietą. Be savo domėjimosi kalba, rašymu, jai dar labai artima muzika. Paskutinėje klasėje besimokanti mergina neslepia, kad būtent su muzika ketina sieti savo ateitį. Nors filologija ir muzika jai atrodo itin artimos sritys – juk tai žodžių menas. Konkursas – atsitiktinai Skaistė visai netikėtai papuolė į konkursą. Kai ji dar mokėsi vienuoliktoje klasėje, buvo privaloma pasirinkti atlikti metinį darbą iš bet kurios pageidaujamos pamokos. Ji pasirinko lietuvių kalbą, mokytoja Jūratė Galinauskienė S. Andriekutei pasiūlė pakalbinti ukrainiečius ir su jais atlikti publicistinį darbą. „Būtent šį vienuoliktos klasės darbą praplėčiau būdama jau dvyliktoje klasėje. Tuomet mano lietuvių kalbos mokytoja J. Galinauskienė pasiūlė sudalyvauti konkurse, nes jai pasirodė šis darbas tinkamas konkurso publicistikos sričiai“, – pasakojo pašnekovė. Sunku buvo užmegzti dialogą Pasiteiravus, kokius iššūkius abiturientė patyrė, kai ruošėsi konkursui ir kaip juos įveikė, ji atviravo, kad didžiausias iššūkis buvo apklausa interviu būdu. Pabėgę nuo karo į visiškai naują aplinką ukrainiečiai jautėsi nesavi, buvo labai uždari. „Pašnekovai nelabai leidosi į kalbas, jiems buvo viskas nauja, labai jautėsi kalbos barjeras“, – pasakojo Skaistė. Ruošimasis konkursui pakeitė Skaistės požiūrį į filologijos mokslą. Ji suprato, kad filologijos mokslas – kietas riešutėlis, kad tai tikrai sunku, reikia įdėti daug pastangų, daug laiko, kad parengtum gerą darbą. „Bet dirbau ne viena. Man visa tai įgyvendinti padėjo ukrainiečiams adaptuotis padėjusi mokytoja Ligita Sinušienė, kuri buvo ir ukrainiečių auklėtoja. Su ja tariausi dėl pagalbos ryšį užmezgant“, – kalbėjo Skaistė.
Mados dizaino studijas pasirinkusi Gabija: „Mano tikslas – kurti“
Palangoje užaugusi Gabija Petrauskaitė šiuo metu savo kelią skinasi Vilniuje. Dailės akademijoje ji studijuoja mados dizainą ir neseniai pristatė savo kolekciją, kurią kūrė kartu su bendraminte. Gabija, pasakodama apie studijų paieškas, neslėpė, jog lengva nebuvo, bet galiausiai ji savo kelią atrado. Menas lydėjo nuo vaikystės Kaip pasakojo 21-erių mados dizaino antro kurso studentė Gabija, vaikystėje ji turėjo daug svajonių profesijų: norėjo būti ir advokate, ir mokytoja, vėliau sekė noras studijuoti psichologiją, tačiau prieš kelerius metus išvykusi mėnesio kelionei į Prancūziją, suprato, kad nori studijuoti meną. „Tuo metu dar nežinojau, kokią kryptį pasirinksiu, bet laikui bėgant noras būti mados pasaulyje atėjo labai natūraliai“, – sakė pašnekovė. Gabija yra baigusi Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklą, fortepijono specialybę, ir menas ją lydi nuo pat vaikystės. „Nusprendusi, kad studijuosiu akademijoje, būdama dešimtoje klasėje baigiau ir dailės mokyklą Palangoje. Tuo pačiu metu dar vaikščiojau ir pas siuvėją, kuri mane išmokė siūti. Su jos pagalba sukūriau savo pirmąją kolekciją, kurią pristačiau mokykloje jaunųjų dizainerių renginyje „Banga“. Tokie buvo mano pirmieji žingsniai šioje srityje“, – apie savo pradžią papasakojo G. Petrauskaitė.
Abiturientė Simona: „Pasaulyje trūksta originalių, nebijančių išreikšti savo nuomonę žmonių“
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientė Simona Balsytė – veikli, kruopšti mergina, atsakingai besirengianti po kelių dienų prasidėsiančiai egzaminų sesijai. Bet ji jau įrodė tiek sau, tiek kitiems, kad nauji iššūkiai nebaisūs, netgi mielai jų imasi. Ji mielai veda renginius, dalyvauja konkursuose ir netgi imasi ūkio darbų. Įvairios veiklos nelengvina pasirinkimų Simona yra gimusi ir užaugusi Kretingoje, tad gražiausi iki šiol prisiminimai yra čia. Pasiteiravus, ar nebus sunku išvykti studijuoti į kitą miestą, pašnekovė pripažino, kad liūdesys neišvengiamas. „Esu tikra kretingiškė ir labai branginu savo gimtąjį miestą. Pakeisti miestą nebus lengva, nes viskas aplink pažįstama. Svetimame mieste viskas nauja: nauji žmonės, naujos vietos, nauji iššūkiai“, – teigė Simona. Pašnekovė atskleidė, kad dar neturi konkrečių planų pabaigusi mokyklą, dar tik dėliojasi juos po truputį. O gal ir patys susidėlios. „Mano ateities planas dar nėra ryškiai nupieštas. Labai mėgstu dalyvauti, kur tik įmanoma, užsiimti įvairiausiomis veiklomis, todėl labai sunku nuspręsti, kuo iš tiesų noriu būti. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi pasirinkti tai, kas juos veža“, – įsitikinusi Simona. Pasiteiravus, kas ją labiau traukia – humanitariniai ar tikslieji mokslai, mergina nedvejodama atsakė, kad jai labiau prie širdies humanitariniai mokslai. „Mėgstu daug kalbėti, bendrauti, kurti. Tad tikslieji mokslai yra mano silpniausia vieta“, – neslėpė ji.
Emocijų paleidimo trenerė Aistė: svarbu skatinti jaunimą kalbėtis, kad neužsisklęstų savyje
Kretingoje viešėjusi emocijų paleidimo trenerė Aistė Jonauskienė susitiko su vietiniu jaunimu ir vedė jiems paskaitą „Kaip padėti sau sunkiu metu?“. Kaip teigė viešnia, šiuolaikinis jaunimas yra atviresnis, bet visų pirma juos reikia prakalbinti, užmegzti ryšį, užsitarnauti pasitikėjimą. Jiems išties reikia daugiau emocinio palaikymo, nes jų gyvenimas sparčiai keičiasi. Iš pradžių reikia jausmus pripažinti Kai Aistė suprato, kad geba pagelbėti sau, ji pajuto pokyčius, tuomet šia savo praktika ėmė dalintis su kitais. Emocijų valdymas yra vienas svarbiausių dalykų, kad žmogus gebėtų tinkamai valdyti visą savo gyvenimą. Pasiteiravus, kaip visgi reikia padėti žmonėms tvarkytis su savo emocijoms, Aistė šypsojosi: „Paradoksalu, tačiau norint paleisti jausmus, iš pradžių reikia juos pripažinti, sutikti juos jausti ir priimti“. Kaip sakė pašnekovė, labai svarbu yra išmokti ne bėgti nuo jausmų ar jų gniaužimo savyje, kadangi tokie veiksmai dažniausiai kelia dar didesnį diskomfortą ir galimas psichologines ar sveikatos problemas ateityje. „Emocijų paleidimo sesijos metu užduodant klausimus ir stebint kūno pojūčius, neriame į patį jausmą, ir proceso metu ateina suvokimas, kad iš tiesų ten nieko, be baimės, nėra. Tai patyrus ateina aiškesnis suvokimas apie pačią situaciją ir palengvėja“, – kalbėjo Aistė. O kai kalbama apie emocinę sveikatą, ne kiekvienas pripažįsta, kad pagalba apskritai reikalinga. Tą pripažino ir pašnekovė. „Žmonės vis dar gali jausti gėdą, kai prašo psichologinės pagalbos, ir sunkumą ar vidinį pasipriešinimą pripažinti, kad jiems reikalinga pagalba, tačiau džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių supranta emocinės sveikatos svarbą ir kreipiasi pagalbos ar ieško būdų sau padėti“, – sakė A. Jonauskienė.
Kad Mamos dienos proga neliktų nepasveikinta nė viena mama
Prieš ketverius metus, kai pasaulį buvo surakinusi pandemija, Kretingoje pastaruoju metu įsikūrusi palangiškė Diana Galdikaitė tada sutelkė dėmesį į tuos, kurie stokoja dėmesio ir nusprendė, kad reikia imtis iniciatyvos – nepalikti Mamos dieną nė vienos nepasveikintos mamos, nes yra tokių, kurių jau niekas nepasveikina. Tai puikus pavyzdys jaunajai kartai, kad visos sienos gali būti nugriautos, ir ryšys su vyresniais bendruomenės nariais gali tik stiprėti. Šeimoje išugdyta pagarba vyresniems Kaip papasakojo Diana, gyvenime ji turėjo nemažai išbandymų, kurie ją užgrūdino ir suformavo tokią, kokia ji yra dabar. „Ir aš esu laiminga, galėdama daryti tai, ką myliu, taip, kaip noriu. Vyresniajai kartai aš nuo mažens jaučiau pagarbą, tai įskiepijo mama. Mano baba, kaip mes ją vadinome, išėjo būdama garbaus amžiaus, šviesaus proto. Su ja turėta įvairių gilių pokalbių, kurie taip pat išugdė pagarbą, toleranciją, meilę vyresniajai kartai. Jau tos senjorų išmintingos akys, veide išvingiuoti gyvenimo keliai, širdys, trokštančios artumo, sielos, kupinos dėkingumo. Kiek daug jie gali papasakoti, patarti. Tad pradžiuginti juos, parodyti dėmesį, dovanoti šypsenas, buvimą yra mažiausia, ką galiu dėl jų padaryti“, – įsitikinusi Diana. Kaip pasakojo pašnekovė, pati ji augo penkių vaikų šeimoje, jie buvo mokomi rūpintis vieni kitais. Tą stengiasi daryti ir dabar. „Žinoma, visi turime savo gyvenimus, esame suaugę, bet vis tiek susitinkame apsikabinti, pabūti. Esu dėkinga, kad šalia dar turiu abu tėvus, nuostabų sūnų, ištikimų draugų ir mylimą veiklą“, – už gyvenimo dovanas buvo dėkinga moteris.
Pro langą arba apie kalbos tonus ir pustonius
Kalba daugiau nei tiesiog būdas komunikuoti – ji yra langas, pro kurį matome pasaulį iš kitos perspektyvos. Kalbą išmokti ir lengvai ją valdyti yra sunku. Visi būtų poliglotai, jei tokiems tapti būtų paprasta. Tai supratau vaikystėje atvažiavusi gyventi į Lenkiją. Žinoma, iš karto puoliau mokytis kalbos. Susiradau draugių, su kuriomis bendraudama praplėčiau žodyną. Jos buvo dvejais metais už mane vyresnės, todėl jau vartojo keiksmažodžius, kuriuos ir aš įtraukiau į savo žodyną galvodama, kad tai įprasti būdvardžiai. Kartą jojimo trenerė paklausė, kaip mums sekėsi išvykoje į mišką. Atsakiau jai. Pauzė… Tada visas kambarys prisipildė juoko, o aš likau nesupratusi, kol neišėjome iš kambario ir neišklausiau pamokėlės apie žodyną. Tąkart žodžius vartojau tinkamai, tiesiog ne toje aplinkoje. Galima sakyti, tą dieną supratau, kad kalba ne šiaip žodžiai, o niuansai, atspalviai, kontekstai, kurie suvokiami tik gerai ją įvaldžius. Nuo aštuonerių metų jodinėju. Todėl puikiai žinau, kad lietuvių kalboje yra daug unikalių žodžių, nusakančių arklio plauko spalvą: bėras, sartas, palšas, širmas, palvas, dulis, laukys, kirsnis, pelėkas, keršis, derešas, šyvis, obuolmušis ir daug kitų. Daugiau nei dešimt žodžių vien rudai spalvai įvardinti! Juk liežuvis neapsiverstų sakyti, kad turiu rudą žirgą. Ieškočiau pustonių. Manoji Kamė bėros spalvos. Tamsius karčius puošia gelsvos sruogelės, kurios išryškėja tik atsisėdus ant jos nugaros. Rusvos kaktos viduryje švyti balta žvaigždė. O kaip išversti šiuos unikalius žodžius į kitas kalbas? Daug lengviau, kai, pavyzdžiui, lietuviškas, lenkiškas ir angliškas žodis rusvos spalvos žirgo plaukui nusakyti yra tos pačios kilmės: lenkiškai „kasztonowaty”, lietuviškai „kaštoninis“, o angliškai „chestnut”. O jeigu ne? Lietuviai turi spalvingų žodžių pavadinti arklius net pagal jų sudėjimą ir būdą: dvieigis, bėgūnas, žviginis, gaištaras, kuinas, lupena, klukna, rambys… O duomenų bazės pagal užklausą „arklys” patarlių ir priežodžių išmeta daugiau kaip 800! Iš kur tokie žodyno lobiai?
Kai Ukrainoje prasidėjo karas, ukrainiečių šeimos patraukė į ramesnes vietas, kur būtų saugu vaikams. Taip pajūryje įsikūrė ir į mokinių gretas įsiliejo paaugliai, kurie šiandien jau kalba lietuviškai (bent jau tie, kurie praleido daugiau čia laiko) ir tikina, kad čia atrado naujus namus. Taip sakė ir Palangoje gyvenantys ukrainiečiai Mitrofan Danshin, Matvii Vlasenko ir Ganna Shelepa. Šiuo metu jie visi mokosi devintoje klasėje. Matvii sunkiausia atsikelti ryte Matvii Lietuvoje yra daugiau nei metus. Jo paklausus, kaip jautėsi pradžioje, kas atrodė sunkiausia, jis patikino, kad didelių sunkumų niekada nepatyrė. „Jaučiausi kaip visi ukrainiečiai“, – sakė jis. Tuomet visi mokėsi vienoje klasėje ir jų dėmesys buvo sukoncentruotas į lietuvių kalbos pamokas. Todėl jam pradžia buvo nesunki, o, priešingai, lengva. Nes jie buvo vienoje klasėje kartu su kitais ukrainiečiais ir kartu mokėsi svetimos kalbos pradmenų. Dabar jam sunkiau, nes yra klasėje, kurioje daugiau lietuvių mokinių ir mokytojai veda pamokas vien lietuvių kalba. Šiuo metu paaugliui sunkiausia atsikelti aštuntą ryto į pirmą pamoką. Sunku atsikelti, nors tuo pačiu laiku prasideda pamokos ir Ukrainoje. Todėl dažnai neatvyksta į pirmas pamokas.
Jaunųjų filologų konkurse – gausus būrys rajono mokinių
Šį savaitgalį (balandžio 27–28 d.) įvyks 56-asis Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso šalies etapas, kuriame dalyvauti pakviestas ir gausus būrys Kretingos rajono ir Palangos mokinių. Šalies etape savo filologinius darbus turės galimybę pristatyti Pranciškonų gimnazijos mokiniai – abiturientas Dominykas Miežetis (dalyvaus poezijos sekcijoje su savo poetiniais ieškojimais, ruoštis padėjo mokytoja metodininkė Virgilija Kavoliūnienė), abiturientas Sidas Čepelevas (poezijos sekcija, eilėraščių rinkinys „Rudens pilnos akys“, padėjo mokytoja ekspertė Irma Šedienė ir vertimų sekcijoje iš latvių kalbos su poeto Imants Ziedonis eilėraščiais), abiturientas Tomas Valiūnas (prozos sekcijoje, kur pristatys savo romaną „Trojos arklys carui“, padėjo mokytoja I. Šedienė; vertimų sekcijoje iš vokiečių kalbos su Anjos Baumheier kūriniu „Kalbos išradimas“, pagelbėjo ir vokiečių kalbos mokytoja metodininkė Giedrė Arlauskienė, taip pat vertimų sekcijoje iš lenkų kalbos su Stefan Žeromski kūriniu „Džiugins mus krankliai, varnos...“), dešimtokė Karolina Kasnauskė (vertimų sekcijoje iš anglų kalbos, pristatys pasaką „Istorija apie Tomą, kuris buvo nykščio dydžio, padėjo mokytoja I. Šedienė ir anglų kalbos mokytoja metodininkė Vilma Domarkienė), vienuoliktokė Morta Gimbutaitė (vertimų sekcijoje iš anglų kalbos, Jane Austen kūrinys „Sanditonas“, pagelbėjo mokytojos metodininkės Rasa Žygaitienė ir Gražina Zaborienė), dešimtokė Magdalena Brundzaitė (vertimų sekcijoje, verstas rašytojo Ewald Arenz kūrinys „Ponas Miuleris, išprotėjusi katė ir Dievas“ iš vokiečių kalbos, padėjo mokytoja I. Šedienė ir vokiečių kalbos mokytoja metodininkė G. Arlauskienė).
|
|
