|
|
|
Smiltys
Suviliojo pastelinis akvarelės ažūras
„Kai pajaučiu, kad pavargau nuo darbo, imuosi teptuko“, – teigė kretingiškė 47-erių grožio meistrė Lina Žilytė-Ganusauskienė, šiomis dienomis arbatinėje „Špitolė“ surengus savo akvarelių parodą. Tai – pirmoji menininkės mėgėjos darbų paroda. Išdrįsti savo kūryba pasidalinti su kitais ją paskatino šeima, draugai, pažįstami – jų pastebėjimu, Linos akvarelės tikrai vertos, kad jas pamatytų ir kiti. „Man dabar ir yra akvarelių metas – toks pavasario gėlių, įkvėpimo ir atsipalaidavimo laikas, akvarelės spalvų užpildyti vakarai, – sakė moteris, kuriai piešti patiko nuo vaikystės. – Aš visą laiką piešdavau, tačiau niekur dailės nesimokiau – tėvai mane nukreipė muzikuoti.“ Iki atrasdama akvarelę L. Žilytė-Ganusauskienė daug tapė akrilu, tačiau tų darbų niekam taip ir neparodė, kalbant parodų prasme, nors jie papuošė ne vienus namus ar biurus, buvo išdovanoti. Akrilinių darbų tema keitėsi pagal situaciją: moteris piešė veidus, gėles, gamtą, abstrakcijas. Buvo kūrybinis etapas, kai žmonių portretai atsidūrė ant marškinėlių, dabar kūrėja vis dažniau pamąsto apie savo darbų printus. „Akriliniams darbams jie tinka, bet akvarelėms – ne. Tačiau joms reikia subtilaus ir gražaus įrėminimo, stiklo spindesio, kas akvarelei suteikia tam tikrą įvaizdį“, – pastebėjo Lina. Ji tęsė mintį: „Akvarelė yra žavi savo lengvumu, tyrumu, skaidrumu. Ji man – tarsi pastelinis ažūras, visur tinkantis. Akvarelė turi kažką tokio, kas ne visada ir žodžiais yra nusakoma.“
Nežemiška „Būčių sinergija“ – transliacija į žiūrovo intelektą
Nuo gegužės 3-iosios Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parodų erdvė pasipuošė grafikos darbų paroda „Būčių sinergija“ – ryškių spalvų paveikslais, tarp kurių jaukiai žiūrisi ir juodai-balti grafikos darbai. Dauguma šių paveikslų priskiriami meta-postmodernizmo krypčiai, kuriai menininkas Gediminas Bytautas yra ištikimas daugiau negu dešimtmetį. Unikalūs jo kūrybos darbai tiesiog hipnotizuoja žiūrovą, įtraukdami jį lyg į daugiasluoksnių išmatavimų dimensiją, kuri užburia savo formų grakštumu ir gyliu. Pasak šių darbų kūrėjo, paveikslai – tai būties suvokimas tarp kuriančiojo ir žvelgiančiojo į jį. Tai tarytum transliacija į žiūrovo intelektą, nes kiekvienas juos gali interpretuoti savaip, atskiras išryškintas kūrinio detales suvesdamas į visumą. Viename paveikslų lyg netyčia įsipynęs įrašas sako: „Lyg žvelgtum į šalimais esančią būtį įžvelgtum joje būtinumą būti“. Ir tuo pačiu, uždengus vieną įrašo dalį, it veidrodyje atsispindinti kita dalis sukuria atsakymą žiūrinčiajam, nuvesdama jį giliau tyrinėti būties visumos. „Visumą sudaro visa, kas yra nuo paveikslo kūrėjo iki į šį paveikslą žvelgiančiojo“, – sakė Gediminas, savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo eilėraščių. Šiuo metu autorius yra išleidęs 4 autorines knygas ir 4 almanachus. Menininkas taip pat kuria muziką. Gediminas prisipažino, kad filosofijos studijos jam padarė nemažą įtaką, todėl filosofinė būties ir egzistencijos tema atsispindi tiek jo poezijoje, tiek muzikoje, tiek paveiksluose. Autoriaus daugiaplaniškumas neleidžia įgrimzti į kūrybines duobes: „Viskas, ko aš negaliu, – tai negaliu nekurti. Kai nekuriu muzikos ar netapau, – rašau eilėraščius“, – Gediminas tvirtino, kad šiuo metu jo kūrybinis etapas – paveikslai. „Jei visi nutapyti paveikslai atkeliautų į mano namus, tai darbų būtų gerokai per 150. Mano paveikslų yra įsigiję ir privatūs žmonės, ir muziejai. Toliausiai į privačią kolekciją nukeliavęs darbas yra Maskvoje. Esu dalyvavęs apie 50-yje parodų, iš jų – per 30 personalinių. Kai kurie šios parodos darbai yra gana nauji, o kiti iš esmės – beveik nuo mano grafikos darbų kūrybos pradžios.“
Viliaus Orvido „taiklus nepataikymas“
Kretingos pranciškonų vienuolyne buvo surengtas atminimo vakaras, skirtas dviejų iš Žemaitijos kilusių garsių asmenybių – medžio ir akmens skulptoriaus pranciškono Viliaus Orvido ir jam didžiulę įtaką dariusio mąstytojo disidento Justino Mikučio – atminimui. Lietuvoje – šaknys ir Orvidų trauka Į vienuolyno refektorių rinkosi V. Orvidą pažinoję žmonės, menininkai, vienuoliai, o jų centre – garsus ukrainiečių režisierius, operatorius, scenaristas Oleksandras Dirdovskij (Oleksandr Dirdovskyi), sukūręs daugiau kaip 45 filmus, laimėjęs ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą. Į Kretingą jis atvežė kelis Viliui skirtus savo filmus ar jų fragmentus: „Allusion“ – 2007 m., „Vilius Gabrielius. VII sąsiuvinys“ – 1992 m., „Orvidų sodybos medinės skulptūros. Aware“ – 2023 m. Menininkas tvirtino, kad abu su žmona Larisa Dirdovska, kuri taip pat dalyvavo atminimo vakare, jau 31-erius metus domisi V. Orvido kūryba. 1990 m. jis gyveno Orvidų sodyboje, o 1992-aisiais, praėjus vos dviem mėnesiams po jo mirties, kūrė ten pirmąjį filmą „Vilius Gabrielius“, vėliau – dar kelis filmus. Prasidėjus karui Ukrainoje, pasitraukė iš Kijevo ir apsistojo Vilniuje. Jis tvirtino, kad jo šaknys – Lietuvoje, todėl ši šalis jam ypatinga: ne vien dėl protėvių, bet ir todėl, kad čia gyveno genialus kūrėjas Vilius Orvidas. Režisierius prisiminė, kaip pirmąsyk su grupe Ukrainos bohemos atstovų atkako į Orvidų sodybą Gargždelėje – ši tuomet jam priminė rojų žemėje: „Fantastinė vieta, laisvesnės vietos tuo metu neįmanoma buvo rasti. Vienas vienuolis tuomet pasakė: jeigu dabar gyventų Jėzus, jis gyventų būtent šioje sodyboje.“
Sodyba – tarsi Nojaus laivas Po V. Orvido mirties, O. Dirdovskij dar kelissyk atvyko į Lietuvą, suko filmus apie Viliaus gyvenimą ir kūrybą. Apie paskutinį jo buvimo žemėje laiką prieš kamerą dalinosi bičiuliai ir liudininkai. Parodžiau ir kitokią sodybos pusę, tai nepatiko Viliaus artimiesiems, paveldėjusiems sodybą. Todėl, režisierius atviravo, Gargždelėje jis tapęs „persona non grata“, į sodybą filmuoti patekdavęs kone partizaniniu būdu, o sykį – persirengęs moterimi. Labai apmaudu, sakė jis, kad kaskart atvykus, jis pamato, kaip nuo laiko nyksta medinės Viliaus skulptūros, kurias su džiaugsmu priimtų bet kuris muziejus. Kuo gi filmų kūrėją Oleksandrą taip traukė ši vieta? „Įsižiūrėję į sodybos kūrinius, jaučiame tiesos paprastumą, amžinumą laikinume, lacrime rerum (lotyniškai – verkiančius daiktus). Besilankant sodyboje, pavergia netobulas grožis, o kartu – ir nerimas, kad mes, Viliaus pasekėjai, nepajėgiame išsaugoti daugelio skulptūrų, prislopintas jų gelmių grožis – jau beišeinąs į nebūtį.
Filmuojant ir apima graudulys – išgyvename ir savo vienatvę tarsi bendrą žmogaus ir skulptūros likimą. Tėvo ir sūnaus Orvidų, jo bičiulių sukurtą trikampę erdvę – tokia buvo unikalios sodybos forma, pokyčius, praregėjimus drįstame vadinti lietuviškuoju Aware (Žinančiuoju). Ši sodyba mums visiems tarsi Nojaus laivas, apie kurį paskutiniame savo interviu ir kalbėjo Vilius Orvidas“, – tokiomis įžvalgomis dalijosi režisierius.
Palangos tiltą papuošė jam dedikuoti haiku
Septintąjį kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavę kūrėjai savo eiles buvo kviečiami skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, didiko, karinio veikėjo Mykolo Tiškevičiaus Palangos valdos įsigijimo 200 metų sukakčiai paminėti, o pagrindinė konkurso tema – „Palangos tiltas“. Sveikindama į Palangos kurorto muziejaus salę gausiai susirinkusius haiku kūrėjus ir tuos, kuriems patinka šis iš Japonijos kilęs eilėraščių žanras, muziejaus direktorė Virginija Paluckienė pasidžiaugė, kad konkursas kasmet auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos, prie kurių jungiasi ir kitose šalyse gyvenantieji: pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, šiemet – 136 dalyviai, kurių amžius – nuo 7 iki 74 metų. Plečiasi ir konkurso dalyvių geografija: įmantriuosius trieilius kūrė palangiškiai ir šventojiškiai, kretingiškiai ir klaipėdiečiai, vilniečiai, mažeikiškiai, šiauliškiai bei autoriai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Rumunijos, Vokietijos. Konkurso komisijai: pirmininkei žurnalistei Livijai Grajauskienei, nariams filologui, poetui, redaktoriui Danieliui Milašauskui ir poetei, anglų kalbos mokytojai Godai Bendoraitienei, – šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius haiku. Pagal konkurso nuostatus kūrėjai, kurių pavardės komisijai nėra žinomos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje sulaukta 89 dalyvių, 21 dalyvis išbandė jėgas vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje, jaunesniojo mokyklinio amžiaus dalyvių buvo 26. Iš viso konkursui buvo atsiųsta 540 haiku. G. Bendoraitienė pasveikino visus ir pradedančius, ir jau žinomus haiku – žodinės fotografijos – meistrus ir pristatė vertinimo kriterijus: į ką atsižvelgė kiekvienas komisijos narys ir į ką buvo atsižvelgiama skaičiuojant galutinius rezultatus. Visiems autoriams ji palinkėjo patirti haiku akimirkos – čia ir dabar – išgyvenimus ir perteikti juos taip, kad skaitytojai galėtų medituoti ir kurti savo tyliąją poeziją. D. Milašauskas savo ruožtu pabrėžė konkurso dalyvių kūrybiškumą, išmoningumą, žodinės paletės spalvų gausą ir pacitavo jam įsiminusius haiku, kurie nepateko į laureatų ir apdovanotųjų sąrašą.
Apie menininkę, kuri muziką ir dailę deda „ant svarstyklių“
Palangos sporto centro vestibiulyje šiuo metu eksponuojama apie 50 Nijolės Dargužienės įvairaus formato grafikos darbų. Tai – maždaug 10-metį trukusios kūrybos rezultatas. Grafiką tiesiog pamėgo Kaip kalbėjo Nijolė, ši paroda dienos šviesos ko gero nebūtų išvydusi, jeigu ne 2022-aisiais „Pajūrio naujienose“ išspausdintas straipsnis ir ne Palangos sporto centro bendradarbiai. „Tas laikraštis ėjo per rankas – niekas iki tol apie mane kaip kuriantį žmogų nežinojo. Paprašęs, kad atneščiau parodyti vieną kitą paveikslą, iniciatyvos surengti parodą ėmėsi Sporto centro direktoriaus pavaduotojas ūkiui Martynas Kedys, direktorius Saulius Simė pritarė ir, kad ta diena būtų įsimintinesnė, netgi pakvietė renginių vedėją Nerijų Stasiulį – jaučiuosi nustebinta“, – atviravo N. Dargužienė. Ji yra baigusi tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą, ten įgijusi pramonės gaminių iš metalo ir plastmasės meninio konstravimo specialybę. Tačiau pačiai sau netikėtai pamėgo grafiką – pirmiausia, ne dėl kitų, ne dėl parodų – dėl savęs. O viskas prasidėjo nuo vienos Justino Marcinkevičiaus poezijos knygelės, kurią tiesiog pasiėmė paskaityti – eilėraščiai ten buvo iliustruoti šviesaus atminimo Gražinos Didelytės. Grafika tokia įspūdinga, kad, anot Nijolės, norėjosi pačiai kažką panašaus pabandyti. „Būdavo, po darbo minu dviračiu namo, ir jau įsivaizduoju, kaip sėsiu prie stalo, kaip pasiėmusi tušą, pieštuką ir juodą akvarelę baltame popieriaus lape „paišysiu“ tuos mažyčius rutuliukus, brūkšniukus, taškiukus, žiūrėsiu, kas iš to išeis – medžiai, smilgos, gal vanduo, kopos, lieptas, durys, paukštis, žolės ar žmonių siluetai... Pradedi viena, o kuo baigsi, niekada nežinai“, – pasakojo nuo šaknų palangiškė.
Netrukus po renovacijos duris atversiančiame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) – naujovė žmonėms su regos negalia: jiems talkins ne tik žiūrovų aptarnavimo tarnybos darbuotojai, bet ir įdiegti šiuolaikiniai techniniai sprendimai. Akliesiems ir silpnaregiams lengviau orientuotis naujame KVMT pastate padės mobilioji programėlė „RightHear“. Ši platforma, panašiai kaip GPS įranga, naudotoją informuoja, kas yra aplink jį ir kur jam pasukti – nurodomi patalpoje esantys objektai. Moderniausiame šalies Muzikiniame teatre įdiegtas specialus technologinis sprendimas – jutikliai, kuriais remdamasi programa gali įvertinti, kur patalpoje yra naudotojas ir suteikti informacijos, kokia kryptimi judant bus pasiekiami reikiami objektai. Telefonas prabyla duodamas nurodymus, kaip pasiekti tam tikrą patalpą arba įspėdamas, jei kelyje yra kliūtis. Numatytose vietose teatro holuose yra išdėstyti specialūs sensoriai, kurie jaus žmogaus su regos negalia buvimo vietą ir judėjimo kryptį. Specialioje programoje bus suvedami tekstai ir nuorodos, kurių gali prireikti čia vaikštančiam neregiui. Žmogus su regos negalia savo mobiliajame telefone, naudodamas aplikaciją, gaus garsines judėjimo nuorodas ir įspėjimus. Pavyzdžiui, priėjus prie Teatro pagrindinio įėjimo gali būti pranešta: „Atvykote į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir esate priešais pagrindines įėjimo duris. Durys atsidaro jas pastumiant. Įėjus reikia du metrus eiti tiesiai, po to pasukti į kairę. Nuėję dar du metrus jūs būsite prie bilietų kasos“. Įvertindama žmogaus su regos negalia buvimo vietą, programėlė pateiks instrukcijų ir perspėjimų, kaip patekti į „Jūros“ ar „Marių“ sales, rūbinę, liftą ar kavinę. Kadangi šiai mobiliajai programai reikia patalpų savininkų investicijų, ji kol kas prieinama tik daugiau nei tūkstantyje viešojo naudojimo vietų visame pasaulyje. Minimas sprendimas plačiai taikomas Amerikoje bei Izraelyje. Kas dešimtas šalies žmogus gyvena su negalia, net 38 000 potencialių Muzikinio teatro lankytojų, gyvenančių Lietuvoje, diagnozuota sudėtingesnė ar lengvesnė regos negalia. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taps pirmąja šalyje profesionalaus scenos meno įstaiga, galėsiančia žmonėms su įvairiomis negaliomis suteikti natūralų komfortą – teatre jaustis gerai ir patogiai.
KVMT informacija
Lėlių kelias: nuo pasakų personažų – iki žinomų asmenybių
Šį pavasarį po Kretingos rajono bibliotekas – Kartenos, Kūlupėnų ir Salantų – keliauja kaunietės aktorės ir lėlininkės 46-erių Erikos Laurinavičiūtės-Šuklinskienės sukurtų pirštininių lėlių paroda. Joje eksponuojami žaismingi ir šmaikštūs lėlės-gyvūnėliai, kuriais vaidinama užsimovus ant rankos. Tačiau menininkės kūrybos diapazonas ir tematika yra labai platūs: nuo konkrečių pasakų herojų – iki lėlių-garsių šalies asmenybių. Pirštininė lėlė gimė per pandemiją E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė – universali menininkė: ji siuva, tapo, kuria dekoracijas, vaidina. Scenoje, pasakojo ji, gyvenanti nuo vaikystės: nuo 5-erių metų lankė Kauno vaikų teatrą „Nykštukas“, o kai „išaugo jo marškinėlius“, mokykloje vaidinti mėgstančius vaikus subūrė į dramos būrelį „Zuikutis“ – jame, beje, susitiko ir savo būsimąjį vyrą Artūrą, kuris ir vėliau palaikė jos entuziazmą. Nors gyvenimas Eriką vėtė ir mėtė – ji dirbo ir prekybos srityje, ir siuvykloje, kur, kaip tikino, įgijo spalvingos gyvenimiškos patirties, tačiau prieš 15 metų kelias ją atvedė į vaikų teatrą „Drakoniukas“, kuriame ji ir vaidina, kuria dekoracijas ir lėles, ir su spektakliais keliauja po Lietuvą. Per pandemiją į moters gyvenimą atkeliavo ir pirštininės lėlės: „Kuriant dekoracijas, lėlių personažus, likdavo visokių skiaučių, atraižų, karoliukų. Esu tvarumo ir ekologijos šalininkė – buvo gaila visa tai išmesti. Todėl iš tų mažų likučių sumaniau siūti mažytes lėlytes, kuriomis galima vaidinti užsimovus ant rankos ir įkūnyti net kelis personažus. Dabar šiame procese dalyvauja ir mano teta Marytė, ir draugė Joana: viena mezga, o kita neria drabužėlius mano personažams.“
|
|
