|
|
|
Žemė ir ūkisBaidotai. Salantų kraštą garsinęs kaimas
Salantų parapijoje esantys Baidotai šiandien priklauso Skuodo rajono savivaldybės Notėnų seniūnijai. Iki 1959 m. kaimas priklausė Salantų valsčiui ir rajonui ir suvaidino reikšmingą vaidmenį Salantų krašto istorijoje. Labiausiai šį kaimą ir Salantus išgarsino Nezabitauskių-Zabičių giminė. Susiformavo per Valakų reformą Baidotai įsikūrę Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Kaimas ribojasi su Panotėnių, Notėnų, Kulalių, Šniukščių, Dvarčininkų, Laivių ir Tuzų žemėmis. Pietvakariniu pakraščiu vingiuoja Salantas, o centrine dalimi teka Notė, kuri kaime daro staigų lankstą ir ties riba su Laiviais ir Dvarčininkais įteka į Salantą. Pietrytine dalimi teka Alksnė, kurią užtvenkus įrengtas Baidotų tvenkinys. Didžiąją kaimo teritorijos dalį sudaro dirbama žemė. Tik pietinėje dalyje, vidury laukų, auga apie 11 ha dydžio oficialaus vardo neturintis miškas, o šiauriniame pakraštyje ošia Juodupio, Velėnių ir Lindinės miškai. Pietine dalimi praeina kelias Seda–Barstyčiai–Salantai, kaime vadinamas Salantų gatve. Nuo jo atsišakoja išilgai kaimo į Kulalius einantis žvyrkelis, pavadintas Šilo gatve, nuo kurios į vakarus veda Paupio gatvė. Centre, rytinėje Šilo gatvės pusėje, stovi 10 kompaktiškai sovietmečiu suprojektuotų tipinės kolūkinės gyvenvietės sodybų, o kitos sodybos išsimėčiusios vienkiemiais kaimo pakraščiuose. Kaimas susiformavo XVI a. II pusėje per Valakų reformą. Pirmąkart paminėtas karališkojo matininko Jokūbo Laškovskio 1568 m. rugpjūčio 7 d. sudarytame Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto Telšių dvaro Salantų valdos žemėlapyje. Vietovės pavadinimas kilo iš asmenvardžio Baidotas daugiskaitos formos. Manoma, kad tai buvęs pirmasis šių žemių naujakurys, kurio palikuonys buvo vadinami Baidotaičiais. Todėl XVI a. kaimas vadintas Baidotaičiais, o nuo XVII a. – Baidotais. Pietvakarinis kaimo pakraštys – Salanto pakrantės nuo Salantų–Notėnų kelio tilto per upę iki santakos su Note bei vakarinė-šiaurės vakarinė dalis – Notės pakrantės ir į šiaurės vakarus nuo jos esanti buvusio Dvarčininkų kaimo žemių dalis iki ribos su Kretingos rajonui priklausančio Dvarčininkų kaimo, patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
Kūlupėnų pelėdžiukas
„Mūsų naujasis gyventojas“, – tarp eglės šakų įsitaisiusio pelėdžiuko nuotrauka pasidalijo Kūlupėnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė. Paruošė būstą – sulaukė naujakurių Ir tikrai nuo šiol – tai naujas šios seniūnijos miškų gyventojas, dar jauniklis. Kaip sakė Jūratė, kol kas nebaugštus, nes tebėra žiopliukas, nežinantis, kad vieno žmogaus ranka gali globoti, o kito – nuskriausti. „Todėl ramiai ir pasidavė vyrui iš arti fotografuojamas“, – šypsojosi ji. Antanas Mačernis – iš tų, kurie myli gamtą, ją stebi. Pernai vieną dieną vaikščiodamas po mišką arčiau Minijos, atrado ant žemės nukritusią drevę ir, sūnaus Donato padedamas, įkėlė ją į medį, pritvirtino. „Sakė, matysit, čia pelėda apsigyvens. Taip ir buvo, šiandien jau turime ir pelėdžiukų“, – juokėsi Jūratė. Kiek slapukė pelėda mažylių iš kiaušinių išperėjo – nežino, bet džiaugėsi, kad fotoaparatu užfiksuoti pavyko nors vieną. Lietuvos ornitologų draugijos nario Gedimino Petkaus teigimu, tai – naminės pelėdos jauniklis. Ne be reikalo ir pavadinimas toks, nes šie paukščiai drevėse arba specialiai pagamintuose dideliuose inkiluose įsikuria miškuose netoli žmonių namų. „Matome jauniklį vieną, tačiau jų gali būti ir trys, o gal ir keturi. Patelė peri 30–32 dienas, jaunikliai lizdą palieka dar neišmokę skraidyti, nagais įsikibę, jie karstosi nuo šakos ant šakos“, – pasakojo ornitologas.
Saugaus eismo komisijoje: proga priminti ir viešąjį transportą
Saugaus eismo komisijos posėdyje patenkinti visi prašymai, susiję su tarnybinių automobilių parkavimu, „Gyvenamosios zonos“ ženklo atsiradimui Nemuno seniūnaitijoje nepritarta, o sodininkų bendrija „Rasa“ dėl savo pageidavimų dar turės atlikti gyventojų apklausą. Rezervavo vietas automobiliams Kretingos seniūnija prašė leisti įrengti kelio ženklą „Rezervuota stovėjimo vieta“ Vilniaus g. 8 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Seniūnės Sigitos Riepšaitės teigimu, ženklo prireikė, nes seniūnijos ir kitų pastate esančių įstaigų transportui tik tuomet bus išduodami specialieji leidimai statyti tarnybinio transporto priemones prašomo ženklo galiojimo zonoje. Automobilių padaugėjo į patalpas perkėlus Socialinės paramos skyrių, be to, kiemu naudojasi lopšelio-darželio „Pasaka“ vaikų tėvai, kiti atvykstantys klientai, kariai. Ties įvažiavimu į garažus, kuriuos patys ir valdo, S. Riepšaitė tris vietas prašė numatyti Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 306 kuopos, tris vietas palei pastato sieną – Kretingos seniūnijos ir vieną vietą – Socialinės paramos skyriaus mašinoms. Civilinės saugos ir viešosios tvarkos bei Žemės ūkio skyrių prašymas buvo ženklą „Rezervuota stovėjimo vieta“ dviem tarnybiniams automobiliams pastatyti prie pastato J. Pabrėžos g. 8. Tokio pat ženklo J. Pabrėžos g. 1, automobilių stovėjimo aikštelėje, arčiau rajono Kultūros centro, pageidavo Kretingos miesto seniūnija. Visų prašymai patenkinti.
Į kiekvieną augalą – kaip į gyvybę
„Turbūt pavargau būti „gėlių mergaite“, per metų metus sukauptas žinias išsinešiau ir dabar jas perduodu jaunajai kartai“, – sakė buvusi gėlių salono Palangoje savininkė, dabar Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus profesijos mokytoja Jurga Juknaitė, kartu su kolege Ilona Stanevičiūte rengianti edukacijas ir aplinkiniuose rajonuose. Ne gėlė kalta, kad negraži Viena jų – apie interjero augalus – įvyko ir Kretingos miesto Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje, Jaunimo edukacijos erdvėje. Vaikų ir paauglių iki 12-os metų atėjo ne tiek daug, o ir tie patys, anot Jurgos, iš pradžių susidomėjimo nerodė. „Bandė prisistatyti ir netikrais vardais, juokavo, mus su Ilona savotiškai „tikrino“, kas tokios esam, kaip bendrausim, o kai jau įgijom pasitikėjimą, patys prašė: tik leisk žemes į vazonėlius pilstyti, smalsavo, kaip tas skylutes padaryti, augalus padauginti – vyko „fokusai“, kaip iš vieno pasidaro keli “, – pasakojo mokytoja. Anot jos, edukacijos tikslas parodyti, kaip naujam gyvenimui prikelti nebe išvaizdžias, dažniausiai į namų kampus užspeistas kambarines gėles – anturį, sukulentinei augalų genčiai priklausančias eševeriją, kitaip dar „paleistuve“ vadinamą kalankę, alijošių ir kt. Prižiūrint augalus, svarbiausia jų neperlaistyti – vandens perteklius kenkia labiau negu sausra: įsiveisia puvinys. O išdžiūvusi gėlė palaisčius turi galimybę atsigauti. Dar augalui reikia šviesos, šilumos, kad žemei netrūktų oro ir kvėpuotų šaknys. „Aš visada akcentuoju: kambaryje pamatęs nusususią gėlę, svečias niekada nesakys, kad ji negraži – pagalvos, kad šeimininkai apsileidę“, – atviravo Jurga.
Menininko dirbtuvėse – žaliasis kampelis
Viešint pas menininką Lietuvos rekordininką Vytautą Kusą, kuris rekordų siekia savo rankomis sukurtais miniatiūriniais kūriniais, jo dirbtuvėse Palangoje greta visokiausių įrankių ir medžiagų nustebino žaliasis kampelis: ant palangių pūpsantys kaktusai, žiedus vazonuose nedrąsiai jau kišančios vadinamosios lavongėlės ir atskirame lovelyje auginami egzotiški azijietiški grybai šitakė (shiitake). „Tų grybų gavau dovanų dėžutėje – pūpsojo joje kaip duonkepalis. Pralaikiau dvi savaites ir nupjovęs išsikepiau – labai skanūs grybai. Jų, iškeptų ant sviesto, skonis labai primena mūsiškius baravykus. Paskui palikau tą kelmą mėnesį laiko ramybėje, leidau vegetuoti. Po to pastačiau ant palangės šiaurinėje pusėje, kad negautų saulės, šiek tiek užpurkšdavau vandens, kad primintų natūralią aplinką. Ir vėl pradėjo lįsti galvos. Kai paūgėjo, vėl nupjoviau, – taip skanavau dviejų derlių šitakė grybus“, – savotišku Rytų Azijos grybų auginimo ir grybavimo patyrimu pasidalijo menininkas. Kiti, sakė jis, užaugina išsyk ir po 3–4 derlius, tačiau jis tokio tikslo nesiekė: „Pabandžiau ir gana. Kaip ir kūryboj. Man džiaugsmas – išbandyti, patirti.“
Daugiametės pievos – ne pabaiga, ūkininkai eis toliau
Žinių dėl prievolės atkurti daugiametes pievas laukusiems ūkininkams – puikios naujienos: Europos Sąjungos žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryba pritarė Europos Komisijos (EK) priimtam deleguotojo reglamento papildymui, pagal kurį šiemet daugiamečių pievų Lietuvoje atkurti nereikės. Tam, kad daugiamečių pievų išlaikymo problema būtų išspręsta iš esmės, kaip teigė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, reikalingi tolesni ES bazinės teisėkūros pakeitimai, kad, be daugiamečių pievų išlaikymo, būtų pasitelkiami ir alternatyvūs klimato kaitos poveikio mažinimo būdai, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties plotų apželdinimas mišku, nusausintų durpynų ir šlapynių pradinės būklės atkūrimas, perėjimas prie neariminės žemdirbystės ir kitos tvaraus ūkininkavimo praktikos. Tai, kaip sakė K. Navickas, turi būti vertinama kaip alternatyvos, papildančios arba pakeičiančios daugiamečių pievų išlaikymo įsipareigojimus. ES žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje deleguotojo reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimas antradienį buvo patvirtintas balsų dauguma. Teisėkūros procesas bus baigtas, kai nuomonę dėl šio reglamento pareikš Europos Parlamentas balsavimu plenarinėje sesijoje. Tikimasi, kad šis klausimas bus įtrauktas į artimiausią balandžio 10–11 d. plenarinės sesijos darbotvarkę. Dalis jame išdėstytų pakeitimų įsigalios atbuline data nuo 2024 m. sausio 1 d. Pritaikius šiuos pakeitimus, Lietuvoje daugiamečių pievų šiais metais atkurti nereikės.
Maloniškiai. Naujam gyvenimui atgimęs kaimas
Kelio Darbėnai–Skuodas kairėje pusėje tarp Auksūdžio ir Nausėdų įsikūręs nedidelis Maloniškių kaimas skaičiuoja jau ketvirtą savo amžiaus šimtmetį. Prieš 30 metų jis buvo panaikintas, o vardas išbrauktas iš gyvenviečių sąrašų ir žemėlapių. Tačiau į tėviškę sugrįžus Juozui Gadeikiui, mūsų laikais kaimas atgimė ir tarsi feniksas iš pelenų pakilo naujam savo istorijos skrydžiui. Apie ištakas Maloniškių kaimas susiformavo dviejų XVII–XVIII a. Auksūdžio kaimo apyrubių – Maloniškių ir Jurgutiškių – teritorijoje. Pirmosios apyrubės vardo kilmė nėra aiški. Galimi du jos variantai: Maloniškiai reiškia vietovę, kurioje yra malonu gyventi, arba vietovardis kilo iš asmenvardžio Malonis (Malonė, Malonius). Panašų pavadinimą – Maloniškis – Lietuvoje turėjo 1986 m. panaikintas viensėdis Anykščių rajono savivaldybės Debeikių seniūnijoje. Jurgutiškiams vardą davė pirmoji apyrubės naujakurių Jurgučių šeima. Šios šeimos palikuonių XVIII a. II pusėje jau nebebuvo. Tačiau maždaug nuo 1860 m. Jurgučiai vėl minimi tarp Maloniškių valstiečių, o gyveno buvusioje Jurgutiškių apyrubėje pasistatytoje sodyboje.
Maloniškių kaimo istorijos ištakos glaudžiai susijusios su jau minėto Auksūdžio praeitimi. Nuo XV a. čia plytėjo Auksūdžio kaimo žemės, kurios buvo Palangos seniūnijos seniūno administruojamų didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdų dalis. Žemdirbystei tinkamoje valstybinėje plėšininėje žemėje Auksūdžio šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje XVII a. II pusėje–XVIII a. pr. susiformavo Maloniškių ir Jurgutiškių apyrubės, t. y. už valakais išmatuotų kaimo ariamos žemės sklypų esantys apibrėžtą teritoriją turintys dirbamos žemės plotai. Maloniškių apyrubė nuo ribos su Laukžemės dvaro Žynelių ir Pelėkių kaimais tęsėsi palei Darbėnų dvaro Nausėdų kaimo pietvakarinį kraštą beveik iki pat Auksūdžio–Nausėdų kelio. Pietuose ji ribojosi su Auksūdžio Plikių ganyklomis ir Jurgutiškių apyrube, įsiterpusia tarp minėtų ganyklų, Auksūdžio Naginalių ariamo sklypo ir Pelėkių kaimo.
Abiejose apyrubėse XVIII a. II pusėje stovėjo trys vienkieminės sodybos. Maloniškių pietvakariniame pakraštyje dešiniajame Narštupio krante gyveno Stanislovas Skripkauskas. Į pietus nuo jo sodybos, jau Jurgutiškiuose, šeimininkavo Jurgis Mockevičius, žemę nuomojęsis Maloniškiuose. Jurgutiškių pietvakarinėje dalyje, į vakarus nuo Narštupio, stovėjo šioje apyrubėje šeimininkavusio Juozapo Joskaudo sodyba. Aplinkui sodybas plytėjo ariamos dirvos. Į vakarus nuo jų, iki pat Laukžemės dvaro valdų, driekėsi šienaujamos pievos, o į rytus – medžiais apaugusios bendrosios Auksūdžio, Maloniškių ir Jurgutiškių ganyklos, vadinamos Plikėmis. Apyrubėse kūrėsi turtingesni valstiečiai, kurie galėjo sau leisti samdyti darbo jėgą plėšininei žemei įdirbti. Jie, kaip ir visi Auksūdžio žemdirbiai, už išsinuomotą žemę Palangos seniūnui mokėjo činšą, o valstybines prievoles atliko Darbėnų dvare.
Mokymai ūkininkams: kodėl svarbu kalkinti dirvą
Įgyvendindamas projektus, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuras grupelei rajono žemdirbių Kartenos seniūnijoje, ūkininko Jono Drungilo sodyboje Gintaruose, surengė seminarą-mokymus apie dirvų kalkinimą. Dalijosi patirtimi Patarimais dalijosi augalininkystės konsultantė Aurelija Narkutė, iš Naujosios Akmenės atvykusi įmonės „Naujasis kalcitas“ vadybininkė Aušra Sviderskė, visoje Vakarų Lietuvoje transporto, kalkių barstymo ir mėšlo kratymo paslaugas teikiančios bendrovės „Paslaugos ūkiui“ vadovas Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas. Pasibaigus teorinei seminaro daliai, už kelių kilometrų Dauginčių kaime esančiuose maždaug 10 ha ploto J. Drungilo laukuose, kuriuose šiuo metu dar styro ražienos, o vėliau bus pasėti, ko gero, žirniai, Rimantas pats, atvykęs su savo technika, ir pademonstravo, kokiu pločiu ir kokiais kiekiais skleisti trupintą klintį. „Dėl kiekio – kiekvienas savo lauką žinom ir užduodam sau klausimą, kada jis paskutinį kartą buvo kalkintas? – kalbėjo R. Paulikas. – Jeigu daugiau, kaip prieš 5 ar 10 metų, tai reikės kur kas daugiau tonų, o po dvejų metų – dar, „palaikymui“, antraip negausit efekto.“ Pernai tokiu laiku jis pats apie 80 ha savo žieminių kviečių lauke išbarstęs apie 8 tonas klinčių. Nors pasėlius vargino sausra, ten, kur buvo pakalkinta, kviečiai užaugę per sprindį aukštesni, žalesni, derlingumas buvęs po 3,5 tonos iš hektaro. R. Pauliko žodžiais, kiekvienas ūkininkas skaičiuoja finansus, todėl geriausia vienais metais neberti kompleksinių trąšų, laukus pakalkinti, o kitais metais vietoj kalkių berti kompleksines trąšas. „Pamatysit, koks bus efektas, mūsų dirvožemiai taigi – rūgštūs“, – kalbėjo R. Paulikas.
Sulos jau yra
Sulos sezonas paprastai prasideda vasario gale arba kovo pradžioje. Kaip patikrinti, ar jau laikas ją leisti? Išdavė klevo šakelė „Priklauso nuo gamtos: jeigu naktimis atšąla, o dienomis atšyla, kaip yra dabar, pats tas, – įsitikinęs Šukėje gyvenantis Povilas Turauskis. – Prieš kelias dienas vaikščiodamas palei upelį, ties kuriuo auga daug klevų, nulaužiau vieną šakelę, ir ji pradėjo „verkti“. Supratau, kad medį galima gręžti.“ Klevai sulos duoda anksčiau negu beržai, be to, klevų esanti ir skanesnė, nes joje daugiau cukraus, neturi beržo sulai būdingo šiek tiek rūgštoko prieskonio. „Kai klevų sulos parnešdavo tėvas, mums, vaikams, būdavo didelis džiaugsmas, mat saldainių tegaudavom kokius penkis šešis kartus per metus“, – vaikystę prisiminė pašnekovas. Sveikatai naudingų medžiagų turtingo skaidraus ir saldaus gėrimo kasmet jis prikaupia apie 20 litrų – tiek jiedviem su žmona Onute atsigaivinti užtenka į valias, pasidalina dar ir su vaikų šeimomis bei draugais. Kai tik daugiau atšils, beržų pumpurai pradės brinkti, bus galima varvinti ir šių medžių sulą – ji bėgs ilgiau ir gausiau. Kadangi procesas vėlesnis, miškuose atsiranda vis daugiau musyčių ir vabaliukų, teks pasistengti, kad neužterštų į indą tekančių syvų. „Bet ir kai varvinu klevų sulą, indą dėl viso pikto esu pridengęs marlės gabaliukais, kad neprikristų šapelių“, – sakė P. Turauskis.
Kašučiai. Bajorų Košučių įkurtas kaimas
Daugiau kaip 2 tūkst. metų Kašučių vietovės istorija glaudžiai buvo susijusi su vieninteliu mūsų rajono ežeru. Pietinėje jo dalyje giliai į sausumą įsiterpia įlanka, kuria dar prieš šimtmetį ežerui patvinus tekėdavo Gelindos upelis. Prie šio upelio paežerėje priešistoriniais laikais kūrėsi pirmieji šio krašto gyventojai, o vėliau stovėjo Kašučių-Paežerių dvarelis. Pėdsakus paliko kuršiai Archeologijos paminklai liudija, kad prie ežero ir Akmenos upės jau I tūkst. pr. Kr. gyveno vakarų baltai, iš kurių VII–VIII a. susiformavo kuršiai. Apie jų pastangas įdirbti akmenuotą žemę pasakoja Kašučių miške išlikusios akmenų krūsnys ir pylimai, žymintys I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. žemdirbystės laukus. Šalia jų stūkso trejetas apeiginių akmenų su daugybe nedidelių dubenėlių, prie kurių senieji gyventojai atlikdavo senovės kulto apeigas. Atokiau nuo ežero, prie Gelindos upelio, veikė pagrindinė kuršių šventykla, kurią ženklino didelis apeiginis akmuo aptašytu šonu ir viršuje iškaltu pailgu dubeniu. Turimi duomenys leidžia manyti, kad tarp dviejų upių – Akmenos ir Gelindos – įsikūrusi kuršių gyvenvietė vadinta Dupe (t. y. Dviupe), kuri pirmąkart paminėta Kuršo vyskupo Henriko 1253 m. rašte dėl Pietų Kuršo žemių dalybų. Panašu, kad šios priešistorinės kuršių gyvenvietės tradicijas tęsė Kašučių kaimas ir XVIII–XIX a. dokumentuose šalia Kašučių minima Duptilčių (Douptilčių, Dupulčių) apyrubė, vėliau pervadinta Dubašių kaimu. Dalį XIII a. užkariautų kuršių žemių Vokiečių ordinas XV a. perdavė Lietuvai. Didžiojo kunigaikščio dvarui atitekusiose valdose imta kurti žemdirbių kaimus. Tarp jų įsiterpusias dykras valdovas už karinę tarnybą dalino bajorams. Taip didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (valdė 1588–1632 m.) pasielgė su Darbėnų dvaro žemių pietiniame pakraštyje, paribyje su Kretingos dvaro valdomis buvusiomis žemėmis. Didesnioji jų dalis atiteko lenkų kilmės Žemaičių kunigaikštystės bajorams Košučiams, kurie naująją savo valdą ir joje esantį ežerą giminės garbei pavadino Kašučiais (lenk. Koszucie). Naujieji savininkai prie ežero pastatė dvarelį, o pietinėje besikuriančio bajorkaimio dalyje šalia pagonybės laikus menančio ąžuolo – bažnyčią. Manoma, kad tai buvusi tuo metu Žemaitijoje dominavusių protestantų (liuteronų) bažnyčia. Tik laimėjus kontrreformacijai, bajorkaimio gyventojai tapo Palangos, o nuo 1740 m. – Darbėnų, katalikų parapijos tikinčiaisiais. Iš Košučių dvarą nupirkęs kitas Žemaičių kunigaikštystės bajoras V. Rajunecas bažnyčią nugriovė, o iš jos rąstų dvare surentė porą klėčių. Nuo tol vietovę prie senojo ąžuolo vietiniai gyventojai vadino Bažnytviete.
|
|
