|
|
|
Kritiškas požiūris į rusų kultūros produktą – neišvengiama būtinybė
Jau dešimt mėnesių besitęsiančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste turime išlikti budrūs ir atsakingi, tai yra kritiškai vertinti bet kokį rusų kultūros produktą – būtų tai knyga, filmas, spektaklis ir panašiai, taip pat – tą produktą pateikiančius šaltinius, kadangi visiškai aišku, kad imperijos svaigulio apsėsta Rusija ne tik kad viską pateikia per savąją perspektyvą – ji viską, kas įmanoma, panaudoja kaip ginklą, vis dar surasdama nelegalių plyšių tam pateikti. Kaip susikurti kritinį mąstymą, kaip išmokti vertinti, atskirti, kas yra tikra, o kas ne, ir apskritai – ar beverta kreipti žvilgsnį į vieną populiariausių meno rūšių – kiną, kuris, nežiūrint to, kad Lietuvoje yra uždrausti Rusijos televizijos kanalai, gali „pralįsti“ ir kitais keliais, „Pajūrio naujienos“ pasiteiravo žurnalisto, Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos nario, kino meno žinovo Kęstučio Meškio. – Pristatykite save – kuo užsiimate, kokios jūsų sąsajos su kinu? – Labai sunku save identifikuoti, ypač – šiais laikais, kai pasaulis ir kiekvienas mūsų taip sparčiai keičiamės. Susiklostė taip, kad mano gyvenimas plėtojosi tarp informacinių technologijų, kurių mokslus baigiau dar tada, kai pirmieji kompiuteriai vargiai tilpdavo kambaryje, ir tarp kultūros, kūrybinių dalykų, meno. Šita „tarp“ būsena, kurioje, kaip kartą yra pasakiusi mūsų intelektualė Viktorija Daujotytė, vyksta svarbiausi dalykai, gimsta idėjos, integravo daugybę kitų veiklų, mano interesų, kurioje vietą rado ir žurnalistika, ir akademinė, kultūrologinė veikla, medijų teorija bei praktika ir, žinoma, mano didžioji meilė – kinas. – Kaip kino menas veikia žiūrovą. Kokie yra pagrindiniai kino „įrankiai“ poveikiui daryti? – Kiekviena – žodinė, meno, tapybos, muzikos ar mokslo – kalba perduoda savo prasmes ir reikšmes, vienaip ar kitaip atspindi pasaulį. Kinas – tai daugiakalbis, daugybę kalbų integravęs menas ir, reikia pripažinti, ištisas kultūros reiškinys. Vadinasi, jis sugeba perduoti daugybę prasmių ir reikšmių – kinas yra daugiaprasmis. Jis, kaip aš sakau, yra prasmių prasmė. Kiekvienas mūsų taip pat ieško gyvenimo prasmės. Ir to, visų pirma, siekia filosofai savo akademinėje veikloje. Bet jie tai daro pasitelkę tik žodžius, mokslines sąvokas ir mąstymą, o kino kūrėjas savo veikloje naudoja daugybę kalbų, todėl jo kuriami pranešimai-filmai, jų mintys, jausmai gerokai sudėtingesni, jie labiau paveikūs, nes tarsi pajungia visą žmogų, jo visus mąstymo, jutiminius ir sąmonės psichikos organus, todėl kino salės prieblandoje ir įtraukia žiūrovą – visą jį, visą jo esybę – į tai, kas vyksta ekrane. Tad nenuostabu, kad mes žiūrėdami filmą juokiamės, liūdime ir verkiame, kaip ir realiame pasaulyje, kuriame mes gyvename taip pat kas akimirką pasinerdami į jį visa savo esybe. Ir tas stebuklas dažnu atveju atsitinka, jei filmą kuria talentingas režisierius. Toks ir yra geras kinas, geras filmas. Jis mus turtina, nes savo sudėtinga daugiabalse kalba sugeba išjudinti mūsų giliausias mintis, pasiekti giliausius jausmus, daro mus išmintingesniais ir geresniais, formuoja mus kaip asmenybes. Žiūrėti gerą kiną – vadinasi, tobulėti, turtinti save nauja gyvenimo patirtimi... – Ar kinas gali būti vienas propagandos įrankių? Kaip jis naudojamas? – Propagandos tikslas – paveikti žmonių sąmonę ir elgseną tam tikrais tikslais. Ji nukreipta visų pirma į žmogaus emocijas, kurias paveikus, lengviau daryti įtaką mąstymui, elgsenai, žmogaus nuostatoms ir vertybėms. Propaganda šiandien tapo svarbiu valstybės ir ypač totalitarinių režimų įrankiu, skirtu manipuliuoti masėmis. Tokie režimai, sutelkdami savo rankose spaudos, radijo, televizijos, ir – kas tampa vis labiau aktualu – internetinių resursų valdymo monopolį, įgyja galingą ginklą valdyti ir masių sąmonę. Tačiau dar galingesniu ginklu tampa tos komunikacijos priemonės, kurios neša didelį emocinį užtaisą – menas, teatras, muzika ir ypač – kinas. Mūsų laikais, kai komunikacija iš bendravimo, vertybių ir žinių apsikeitimo priemonės virsta paprasčiausia manipuliacija, kuri ypač įsivyravo reklamos, interneto laikais, primesdamos savo mąstymo ir elgesio algoritmus, šiuolaikinė visuomenė yra paskendusi propagandos ir jos „dukters“ – fake news, arba melagienų, liūne. Civilizacijai, kurios pamatas iki šiol buvo žinios, grįstos tiesa, tokia situacija tampa egzistencine grėsme. Šie reiškiniai ir tampa palankia terpe totalitarinių režimų veiklai, kuri ir remiasi mitais, melagingais istoriniais naratyvais ir iš esmės – melu. Ir menas, kaip „soft“, arba minkštoji galia tampa bene svarbiausiu jų ginklu, o kinas, anot bolševizmo klasiko Lenino, – svarbiausiu iš menų. Vienas didžiausių kino kūrėjų ir jo teoretikų Jean-Lucas Godaras yra pasakęs: „Kinas yra gražiausia pasaulio apgavystė“, o jo mintį pratęsdamas kitas garsus menininkas Pablo Picaso sakė, kad „Menas yra melas, per kurį byloja tiesa“. Taigi viskas priklauso nuo to, kokio meno kūrėjo rankose yra šis galingas ir galbūt galingiausias iš ginklų. Jis gali kurti tik iliuziją, melą, gražų sapną ar jis gali eiti sunkesniu ir prasmingesniu keliu ir per tą „melą“ kurti, byloti tiesą. Daugeliu atvejų kinas pasirenka lengviausią kelią – kuria tik pramogą, atrakciją ir, kas dar blogiau, – pradeda tarnauti verslui, politikams ir propagandai. Šiuolaikinės medijos, aprėpdamos kūrybą, technologijas ir verslą, įdiegė naują sinergetinį reiškinį – sąmonės industriją. Kompiuterių ir interneto programiniai algoritmai kaip niekada padeda primesti visuomenei, žmogui ne tik mąstymo šablonus, elgsenos stilių, bet ir pasaulėžiūrą. Naujoji kultūra, paskendusi informaciniame triukšme, praranda vertybines koordinates, todėl darosi vis sunkiau atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, meną nuo šarlatanizmo, informaciją nuo propagandos. – Šiuo metu Lietuvoje, kaip propagandinė priemonė, uždrausti Rusijos televizijų kanalai. Oficialiai nebematome žinių, pokalbių laidų, koncertų, šou, taip pat – filmų: detektyvų, melodramų, trilerių, kuriuos ne taip seniai pirkdavo ir transliuodavo ir mūsų televizijos. Kuo pavojingi šie produktai, kai kalbame apie plyšius propagandai prasmukti? Juk, regis, tuose filmuose – nieko tokio: gėris nugali blogį, filmai – visada su gera pabaiga, juose pilna gerumo, užuojautos silpnesniam, keliamos ir visuomenės negerovės – korupcija, kiti nusikaltimai, moraliniai aspektai. Bet gal visa tai – tik fikcija? Kaip, dabar kad paaiškėjo, ir nauji rusų automobiliai, geri būstai, gražūs rūbai – tik filmuose... Ukrainos karas rodo visai ką kita – kad Rusija negyvena taip, kaip save pristato. Kokios būtų įžvalgos šiuo klausimu? – Šiandien vis dažniau, ypač – karo Ukrainoje akivaizdoje, kalbame ne tik apie konvencinį karą, bet ir apie taip vadinamą hibridinį karą, kuriame naudojamos ir daugelis kitų, ne karinių, įprastų priemonių: „žaliuosius žmogeliukus“, fake news, socialinius tinklus, jau mano paminėtas minkštąsias priemones, tarp kurių kinas užima ne paskutinę vietą. Visa tai totalitariniai režimai sėkmingai naudoja propagandos tikslais. Kas susiję su kinu, tai čia efektyviausia komunikacijos priemone tampa televizija, kuria, tyrimų duomenimis, daugiausiai naudojasi vyresnio amžiaus ir žemesnio išsilavinimo visuomenės sluoksniai tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Joje rodomi rusiški filmai ir begaliniai serialai, neretai pasitelkę profesionalius kino kūrėjus ir aktorius, turi stiprų emocinį poveikį tokiai auditorijai... Kaip akcentuoja garsus filosofas ir kino tyrėjas Deleuze Gilles (Žilis Del?zas), kino kūrimo procesas atspindi ir modeliuoja žmogaus mąstymą, ir jis net tvirtino, kad laikas klasikinę filosofiją pakeisti kino filosofija. Ką tas reiškia? Kuomet kino kūrėjas kuria filmą, jis tarsi modeliuoja visą mąstymo procesą ir jo kuriami filmo siužetai, veikėjų elgsena ir mąstysena atspindi jo paties pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Man, kaip ne vienerius metus praleidusiam Rusijoje, net Sankt Peterburge – jos kultūros sostinėje ir „lange į Europą“, kur kaip tik ir dirbau kino srityje – tarp jos net dalies intelektualų vyravo imperinės „gerovės ir kultūros nešėjų“ į jos buvusias šalis nuotaikos. Ir tai objektyvus reiškinys, nulemtas tos šalies istorinės, kultūrinės, geografinės padėties, tos „tarp“ – tarp Rytų ir Vakarų – būsenos, kai ši šalis niekaip nesugeba savęs identifikuoti tiek geografiškai, vis tiesdama rankas į svetimus kraštus, tiek kultūros prasme, kalbėdama apie ypatingą istorinę vietą ar „ruskij mir“ ideologiją. Tokiai nestabiliai būsenai būdinga sumaištis, kuri generuoja įvykius, idėjas, kultūros artefaktus, dramatinius reiškinius. Todėl nenuostabu, kad civilizuotam pakankamo stabilumo sąlygomis gyvenančiam pasauliui, jos kultūros žmonėms tai kelia susidomėjimą. Tokį susidomėjimą kelia ir eiliniam mūsų rusų filmų ir serialų žiūrovui, kai per dramatinius įtemptus siužetus ir naratyvus primetamas dar iš sovietų laikų atėjęs pasaulio suvokimas. Jei akylesnis žiūrovas pastebėjo, tai tų filmų siužetuose daug kalbama apie korumpuotus valdininkus, policininkus, tačiau niekada nekalbama apie aukščiausiąją valdžią, pačią sistemą, tokiu būdu žiūrovui primetamas iškreiptas realybės vaizdas, paslepiant visų šių negerovių tikrąją priežastį. Dar daugiau, dažnai tie pavieniai teigiami herojai – tarsi atėję iš tų „gerų, teisingų“ sovietinių laikų, kai vyravo „teisingumas ir tvarka“. Prie ko privedė tokie per jų filmus platinami naratyvai – matome šiandien, kai į Rusiją grįžta stalinistinė tvarka ir net jo paminklai, o jos kariuomenė vėl „vaduoja“ pasaulį nuo Ukrainos „fašizmo ir banderovcų“. Rusija tokiu būdu išlieka nuolatinėje praeities mitų įtakos būsenoje ir gyvena praeitimi, iš esmės nesirūpindama savo piliečių šių dienų gerove. Man pačiam neretai kyla klausimas, kaip elgtis su klasikine rusų literatūra, jos baletu, su genialaus kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmais, su Rusijos kultūra, su kuria tiesiogiai teko susidurti dirbant Sankt Peterburge ir kuri šiandien kaip niekad ideologizuota. Man kultūra – tai, kas jungia mus, pasaulį. Tikroji kultūra, manau, nepripažįsta sienų... Pagaliau kultūra – tai, kas leidžia atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, pelus nuo grūdų. Ir net būdamas Strasbūre, kai uždaviau šį klausimą Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkei Sabine Verheyen – ar verta uždėti sankcijas ir Rusijos kultūrai? – aiškaus atsakymo nesulaukiau... Šiuo metu rašau knygą apie kiną Klaipėdos krašte. Tenka daug skaityti archyvinės tarpukario medžiagos, spaudos. Stebina, kaip istorija kartojasi, – joje daugybė straipsnių apie Lietuvos valdžios bandymą stabdyti propagandinių Rusijos filmų rodymą, diskusijos apie rusų filmų „meniškumą“, vokiškų filmų grėsmę Lietuvos visuomenės „suvokietinimui“... Todėl turėtume aiškiai išmokti mums skaudžias istorijas pamokas, nesusivilioti tais brukamais „nekaltais“ filmais ir serialais, suvokti, kas dedasi šiandien pasaulyje, ir dėti visas pastangas, kad istorijos baisiausias scenarijus – dar vienas pasaulinis karas, kuris jau vyksta visai šalia, – bent šį kartą neužkluptų ir mūsų. – Kaip vertintumėte tai, kad vis dėlto kai kurie Lietuvos žiūrovai „apeina“ draudimus ir piratavimo keliu vartoja rusiško kino produkciją? Ar tikrai ji tiek vertinga, kad reikėtų imtis tokių priemonių? Gal čia prisideda ir dalies populiacijos geras rusų kalbos mokėjimas? – Piratavimas man, kaip kino kūrėjui, tekstų, knygų autoriui, išvis nepriimtinas. Buvo laikas, kai mes išėjome iš sovietinės sistemos, mums buvo įprasta iš mūsų „bendros nuosavybės“ – valstybės – viską imti, kas „blogai padėta“. Nepamirškime, ir kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais mes gyvenome, kokias algas gaudavome. Šiandien – ir tai pastebi tyrėjai – situacija keičiasi į gera: atsiranda įvairių internetinių platformų, kur už prieinamą kainą galima skaityti knygas, klausytis muzikos ar peržiūrėti filmą... Be abejo, ir rusų kalbos mokėjimas – viena šio piratavimo priežasčių. Svarbi ir kultūrinė patirtis, kurios įtakoje mes buvome ilgus dešimtmečius. Ypač vyresnio amžiaus žiūrovams artimesni ir tie socialiniai mąstymo, elgsenos įgūdžiai, kurie būdingi rytų kultūrai, kitokiems ekonominiams veiklos modeliams negu Vakaruose, joje vyraujančioje kultūroje. – Kaip Rusijos kino menas vertinamas pasauliniu mastu? Ką gero yra sukūrusi Rusijos kino industrija, kad būtų verta pamatyti, nepaisant, jog Rusija yra paskelbta teroristine valstybe? – Rusija kultūrine ir ideologine prasme yra tarp Rytų ir Vakarų. Šiai valstybei ilguoju istoriniu laikotarpiu būdingos įvairios permainos, revoliucijos. Šioje nestabilumo sumaištyje, be kita ko, gimsta įvairios kultūros, meno srovės, jų artefaktų produktai. Prisiminkime XX a. pradžios ir po Spalio revoliucijos gimusias Rusijoje neoprimityvizmo, kubizmo, futurizmo, suprematizmo, pagaliau – socrealizmo kryptis. Tas pats dėjosi teatre, kine. Panašius procesus matėme ir žlugus Sovietų Sąjungai. Be abejo, Vakarų pasaulio kultūros, meno veikėjus traukia tos naujovės, tie kūrybiniai procesai. Rusijos kultūrą tarsi nuolat kamuoja nuodėmės ir kaltės problema, tas amžinas jos klausimas „kas kaltas ir ką daryti?“ Tai atsispindi ir kino kūryboje. Ir šiandien šalia grynai propagandinių režisierių Nikitos Michalkovo ar Fiodoro Bondarčiuko filmų „Stalingradas“ ar Andrejaus Kravčiuko „Vikingas“, galime pamatyti ir gilesnius, didele menine įtaiga pasižyminčius rusų filmus, kaip Pavelo Lungino „Sala“, „Dirigentas“ su mūsų charizmatiškuoju Vaclovu Bagdonu, arba Aleksandro Sakurovo „Pasaka“, kuri dėl sankcijų Rusijai nebuvo parodyta 2022 m. Kanų festivalyje. Negalime nepaminėti ir į pasaulinį kino fondą įtrauktų Andrejaus Tarkovskio filmų „Veidrodis“, „Nostalgija“, „Aukojimas“, „Stalkeris“ ar „Soliaris“ su mūsų aktoriumi Donatu Banioniu. Tačiau vyksta karas, Rusija – agresorė, ir šie vertinimai tampa griežtesnis, daugelis festivalių ir kino platintojų atsisako jos filmų. – Kaip turėtume vertinti tarybinio laikotarpio kino meną, kuris irgi tarnavo kaip galinga propagandinė priemonė, tik gal ne visi tai suprato, o jei ir suprato, – kalbėti negalėjo. Ar tai apskritai neiškreipė mūsų suvokimo, koks turėtų būti tikrasis kinas. Ir iš tiesų – koks gi turėtų būti tikrasis kino menas? – Totalitariniai režimai, kokie jie bebūtų – raudono ar rudo atspalvio – dideli dėmesį skyrė kinui kaip propagandos priemonei. Prisiminkime pirmuosius po Rusijos spalio revoliucijos režisieriaus S. Eizenšteino filmus „Streikas“, „Šarvuotis Potiomkinas“ ir „Spalis“, V. Pudovkino „Motina“, A. Dovženkos „Arsenalas“ ar vėliau – „Linksmieji vyrukai“, „Kiaulių šėrėja ir piemuo“, „Kubanės kazokai“, trykštantys optimizmu ir sovietinės sistemos garbinimu. Daugelis tų filmų buvo rodyti tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir nemažą dalį žiūrovų jie žavėjo, susilaukė liaupsių apie „sovietinį“ rojų, kas pastūmėjo ir dalį mūsų inteligentijos prisijungti prie tų, kurie mums parvežė Stalino „saulę“. Pokario tarybinis kinas tapo labiau realistinis, jo siužetai ir herojai buvo žmogiškesni. Kai kurie filmų net gavo aukščiausius tarptautinius kino apdovanojimus – rež. V. Menšovo filmas „Maskva netiki ašaroms“ pelnė net Oskarą. Nors reikia pripažinti, kad dalis filmų taip ir išliko atvira propaganda. Kinas, būdamas demokratiškiausia meno sritis, traukė žmones, kino salės buvo perpildytos. N. Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu atgijo menai, teatras, buvo sukurta daugybė filmų, kuriuose atviriau, kartais pasinaudojant taip vadinama Ezopo kalba buvo šnekama apie realias ne tik žmonių, bet ir valstybės problemas. To meto žiūrovai sugebėdavo filmo kūrėjų siunčiamus kodus ir ženklus iškoduoti, suvokti paslėptą žinią. O tai dar labiau traukė žiūrovą. Ne išimtis buvo ir lietuvių tarybinis kinas. Toje tarp sovietinės ideologijos ir nacionalinės savimonės būsenoje ir įtampoje gimė vertingų kino kūrinių, kurie įėjo į Lietuvos kino aukso fondą, suformavo net vadinamąją lietuvišką kino mokyklą. Manau, kad tas laikotarpis atliko svarbų edukacinį vaidmenį kino žiūrovui, jo filmo, kaip meno kūrinio, suvokimą. Šiuolaikinis lietuviškas kinas išgyvena savotišką atgimimą, bet, mano požiūriu, labiau orientuotas į festivalinį, o ne į eilinį žiūrovą. Nežiūrint jų gaunamų gausių kino festivalių – jų kiekis šiandien pasaulyje siekia per 10 tūkstančių – apdovanojimų ir tų lietuviškų filmų gausos, kol kas ta kiekybė neperaugo į kokybę. Gal per daug gerai šiandien gyvename, neturime gilių meninių apmąstymų reikalaujančių įvykių, temų? Trūksta gerų, išmąstytų profesionalių scenarijų, siužetai neretai lėkštoki arba tie įvykiai ir temos pernelyg sureikšminamos. Ta prasme mūsų dokumentinis kinas gerokai stipresnis, pelnytai sulaukęs tarptautinio pripažinimo. Man iki šiol brandžiausiu lietuvišku filmu išlieka Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, kuriuo kaip kamertonu vertinu mūsų lietuvišką kiną iki šių dienų. Garsus kino kūrėjas Romanas Polanski sako, kad „geras kinas turėtų priversti jus pamiršti, kad sėdite kino salėje.“ Tad visuomet, kai aš pamirštu save kaip kino žmogus, kuris stebi filmo kūrimo detales, jo „virtuvę“, kuriamo „patiekalo“ ingredientus, toks filmas vertas mano dėmesio ir kino meno vardo. --- „Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
|
|
