Kuršių rūbai – kasdienio identiteto dalis

Klubo įkūrėjas Benas Šimkus tvirtino, kad istorinė rekonstrukcija patraukė jo dėmesį ėmus tyrinėti savo krašto praeitį, senąją religiją ir tradicijas.

Kuršių genties rekonstruktorių klubas „Pilsots“, įsteigtas prieš penkerius metus, atkuria IX–XII amžiais gyvenusios kuršių genties kostiumus, ginklus ir buitį. Remdamiesi visa šiandien prieinama moksline informacija ir kapinynų tyrimais, „Pilsots“ nariai jau atkūrė ne vieną kostiumų komplektą ir teigė, kad artimiausiu metu bus pristatyti keli nauji rekonstruoti darbai.

Pasak kuršių genties rekonstruktorių klubo įkūrėjo Beno Šimkaus, siekdami supažindinti visuomenę su kuršių genties kasdieniu gyvenimu, klubo nariai rengia daugybę veiklų – kraštotyrinio pobūdžio žygius, įvairius sportinius užsiėmimus, pavyzdžiui, istorines kovas, taip pat organizuojami istoriniai renginiai arba juose dalyvaujama. „Pilsots“ nariai nuolatos gilina istorines žinias, domisi religijotyra, amatais, kulinarija, kolekcionuoja įvairius artefaktus, atlieka eksperimentus, remdamiesi istorine arba archeologine informacija.

B. Šimkus prisiminė, kad istorinė rekonstrukcija patraukė jo dėmesį ėmus tyrinėti savo krašto praeitį, senąją religiją ir tradicijas.

„Tai tarsi savotiška patriotizmo išraiška ir tuo pačiu tiriamoji, edukacinė veikla. Panašia veikla užsiimančių žmonių yra visoje Lietuvoje, o Vakarų Europos šalyse tai ypač populiaru. Kadangi esame šio krašto žmonės, pasirinkome atkurti Kuršo krašto žmonių išvaizdą ir aprangos detales“, – tikino vyras.

Anot jo, atkurti kuršių genties gyvenimo būdą pasirinkta neatsitiktinai: „Lietuvoje vyrauja tradicija, kad gyvosios istorijos veikla užsiimantys rekonstruktoriai stengiasi atkurti savo krašto, iš kurio jie save kildina, genties atstovus.“ Dėl šios priežasties yra atkurti žemgalių, jotvingių, lietuvių genčių rūbai, dauguma rekonstrukcijos entuziastų gyvena Vilniuje, Alytuje, Joniškyje ir pan. S. Šimkus, laikydamasis tokios tradicijos, pasirinko savo gimtinės – Kuršo – rekonstrukciją. „Gyvenant Vilniuje visąlaik ilgėjausi tėviškės, negalėjau gyventi be pajūrio ir žemaičių tarmės, kuri man labai graži, kiekviena laisva proga stengdavausi grįžti į Žemaitiją, vežiojau iš Aukštaitijos kilusią žmoną po savo vaikystės vietas, pasakojau apie mūsų krašto įdomybes. Ilgainiui meile šitam kraštui užsikrėtė ir ji, todėl 2007 metais persikėlėme į Klaipėdą“, – tikino pašnekovas.

Istorine rekonstrukcija žavisi visa B. Šimkaus šeima – žmona Irma ja užsiėmė iki porai susipažįstant, o gimus pirmagimei Symantei, surengtos senovinės, tradicinės vardynos.

Tuo metu šiame regione nebuvo jokios gyvąją istoriją propaguojančios organizacijos. Klaipėdos apylinkėse apie kuršius niekas nekalbėjo, visi save laikė žemaičiais, manė, kad kuršiai buvo tik pajūryje gyvenusi, nebeegzistuojanti etnogrupė. „Tai paskatino skleisti žinią apie tikruosius šiaurės vakarų Žemaitijos autochtonus bei savo vykdomą veiklą. Ilgainiui tapome atskira, nepriklausoma bendruomene, vykdančia kryptingą misiją – priminti žmonėms apie mūsų krašto protėvius, neleisti nugrimzti užmarštin senosioms tradicijoms, populiarinti kraštotyrą, istoriją, patriotizmą ir tradicines vertybes“, – apibūdino S. Šimkus.

Rekonstrukcija – ilgalaikis projektas

S. Šimkus kuršių kapą rekonstruoja daugiau nei dešimtmetį – pirmieji darbai pradėti dar 2007-aisiais. „Per šį laiką pakito rekonstrukcijos lygis, ir pirmieji prieš 10 metų rekonstruoti ginklai šiandien nėra tiek istoriškai tikslūs, kokie galėtų būti. Per tiek metų atsirado meistrų, gebančių autentiškomis technologijomis išgauti istoriškai tiksliausią rezultatą, todėl ankstesni pasiekimai nebetenkina, ir norisi dar geresnės kokybės“, – atskleidė „Pilsots“ įkūrėjas.

Rekonstruoti rūbai atkurti remiantis kelių kapinynų radiniais, pirmiausia surengtas žygis, vykęs po Salantų ir Laivių archeologinius kompleksus: „Visuomenei pristatėme Laivių kapinyno archeologines rekonstrukcijas, siekdami atkreipti dėmesį į vietą, esančią šalia Salantų, kuri visiškai apleista ir neprižiūrima, tačiau tuo pačiu garsi akademinėje bendruomenėje dėl būtent čia rastų archeologinių radinių.“

Pasak pašnekovo, be specialiųjų žinių, šiomis dienomis Laivių kapinyno ir piliakalnio kraštotyriniais tikslais atvykusiam turistui rasti niekaip nepavyktų. Rūbai rekonstruojami remiantis ir kitų Kuršo teritorijose likusių kapinynų radiniais. „Rekonstruojame komplektus iš viso Kuršo regiono, priklausomai nuo to, kokią vietovę „Pilsots“ bendruomenės narys pasirenka. Turime Imbarės, Palangos, Mažeikių rajono, Gintališkės, Laivių, Apuolės, Bandužių, Andulių ir kitų vietovių rekonstrukcijų“, – komentavo S. Šimkus.

Jo teigimu, rekonstruoti rūbus reikia nemažai finansinių lėšų: „Kol kas brangiausias rekonstruotas artefaktas – kelis tūkstančius eurų kainavęs kalavijas, šiuo metu rekonstruojamas dar vienas panašią sumą sieksiantis ginklas.“ Paprastas kostiumas, be papuošalų, t. y. rūbai, batai, diržas, daiktakrepšis ir peilis gali kainuoti apie 1,5–2 tūkst. eurų, priklausomai nuo kostiumo sudėtingumo. „Audėjų, odininkų, batsiuvių, peiliadirbių, siuvėjų darbai daromi rankomis, reikalauja specialių žinių ir kainuoja nemažai, dar prisideda rekonstruojami, dažnai prabangūs, papuošalai ir ginklai“, – įvardino „Pilsots“ įkūrėjas.

Kitų bendruomenės narių atkuriami komplektai yra kiek paprastesni, nors ir pradėti rekonstruoti neseniai, procesai vyko kur kas greičiau. Anot B. Šimkaus, šiandien atkurti archeologinių radinių komplektą galima ir per vienerius metus, bet tam reikia didelių investicijų: „Ne visi tiek pinigų turi, todėl perka vieną daiktą po kito ir per kelerius metus užbaigia savo asmeninį projektą. Tai – tartum kolekcionavimas.“

„Pilsots“ narė salantiškė Ingrida Šilgalytė teigė, kad įvairios atkurtų rūbų dalys ar aksesuarai gali būti nešiojami ir kasdieniniame gyvenime.

Archeologinis rūbas – gyvenimo dalis

Rekonstruktorių klubui „Pilsots“ priklauso ir salantiškė audėja Ingrida Šilgalytė. Prieš penkerius metus įsitraukusi į šią veiklą, ji teigė sutikusi gerus draugus, bendraminčius kolegas, su kuriais nuolatos auga kaip žmogus: „Mokausi pati ir mokau kitus, ši narystė man tapo gyvenimo dalimi ir yra ypač svarbi.“

Pagrindinė pašnekovės veikla šiame klube – audimas, tačiau ji užsiima visais moters amatais, susijusiais su tekstile, o dalyvaujant renginiuose, festivaliuose ar vykstant į užsienį visi dirba kaip komanda, todėl tenka imtis įvairių darbų, pavyzdžiui, gaminti maistą. Būtent audėjos amatas paskatino I. Šilgalytę susidomėti rekonstrukcija: „Be audėjos nebus audinio, kurį paskui kirpsim ir siūsim.“ Jos tvirtinimu, archeologinių tekstilės radinių šiuose kraštuose nėra daug. Iš negausių tekstilės liekanų ir žinomų vėlyvojo geležies amžiaus Baltijos regiono radinių atkuriami audinių raštai ir ištirtos spalvos. Audiniai audžiami kiekvienam žmogui asmeniškai pagal jo išmatavimus, nepamirštant suderinti rūbo akcentų.

Šiuo metu klubas „Pilsots“ yra atkūręs Imbarės, Palangos, Mažeikių rajono, Gintališkės, Laivių, Apuolės, Bandužių, Andulių ir kitų vietovių rūbus. Nuotraukoje – remiantis Andulių piliakalnio kapaviete atkurti rūbai, kuriais vilki kraštietis Denisas Nikitenka.

Įvairias atkurtų rūbų dalis ar aksesuarus pašnekovė nešioja ir kasdieniame gyvenime. „Aš neieškau galimybės senovinių drabužių dėvėti kaip kostiumo, tai yra mano gyvenimo dalis, įprasti drabužiai, kuriais apsirengusi vykstu ne tik į su genčių rekonstrukcijomis susijusius renginius, bet galiu apsilankyti ir parduotuvėje, ir degalinėje ar vesdama edukacinius užsiėmimus.“

Pasak moters, šie drabužiai ją išskiria iš minios ir sudomina žmones, kuriems ji visada pasiruošusi papasakoti, kokie tai rūbai. „Nebepastebiu žmonių kreivų žvilgsnių viešumoje, kai esu pasipuošusi kuršės drabužiais ir papuošalais. Kasdien jų nedėviu dėl jų brangumo, tačiau papuošalus – žiedus, apyrankes ir smeigtus plaukams – nešioju visada. Nepraleidžiu galimybės susidomėjusiesiems papasakoti, kokie tai papuošalai. Šie aksesuarai žmonėms parodo mūsų istorijos turtus, jų pritaikymą, aktualumą ir grožį šiais laikais“, – konstatavo I. Šilgalytė.

Jai pritarė ir B. Šimkus. Anot jo, kuršių genties rūbų dėvėjimas yra savimotyvacinė priemonė ir savotiška dvasinė praktika, leidžianti aktualiomis priemonėmis papasakoti apie protėvių materialųjį paveldą, egzistavusį dar ikikrikščioniškais laikais. Taip paneigiami stereotipai, kad iki krikščionybės šiose teritorijose gyvenusieji buvo barbarai, nežinoję, kas yra civilizacija: „Dėvėdamas šiuos kostiumus aš jaučiuosi ypatingai, labiau įsijaučiu į rekonstruojamą laikotarpį. Tokia praktika man asocijuojasi su Japonija, kai žmonės velkasi savo tradicinius istorinius kimono ar kitokius rūbus per tradicines šventes ir kitas ypatingas progas.“

Šiuo metu yra atkurti arba iš dalies atkurti Laivių kapinyno keturi rūbų komplektai: vienas Andulių, du Palangos ir vienas Pavirvytės Gudų kapinyno. Netrukus turėtų būti užbaigti dar du Palangos, vienas Bandužių ir Gintališkės kapinynų komplektai, kurie bus pristatyti jau kitą sezoną.

Sigita RAZMUTĖ

• Rašyti komentarą (1)