Peceliai. Kaimas, kuriame gyveno kunigaikščio Gedimino palikuonys

Dešimties kamienų liepa „Sauliaus stovyklavietėje“ prie Minijos upės.

Kretingos rajono rytiniame pakraštyje, Minijos kairiojo kranto slėnyje ir aukštumose, driekiasi Pecelių kaimo žemė. Šią primirštą ir nuo rajono centro gerokai atitolusią vietovę dažniausiai aplanko baidarėmis Minijos vingiais keliaujantys iškylautojai, apsistojantys Peceliuose įrengtoje poilsio zonoje – „Sauliaus stovyklavietėje“.

Pecelių kaimui priklauso 172,36 hektaro žemės, kuri plyti Kartenos seniūnijos šiaurės rytiniame pakraštyje, ties riba su Plungės rajono savivaldybės Šateikių seniūnija, tarp Minijos upės ir Palangos–Šiaulių plento. Rytuose kaimas ribojasi su Dyburiais, vakaruose – su Cigonaliais, o pietvakariuose – su Dauginčiais.

Pietrytinėje dalyje auga Daiginės, o pietvakariniame pakraštyje – Kuičio miškas. Kuičiu Cigonalių ir Minijos link teka Dubeikupis. Į kaimą veda vienintelis kelias, prasidedantis nuo Palangos–Šiaulių plento. Kaimo vidury nuo jo atsišakoja kelias, vedantis į Cigonalius. Peceliai atsirado XVII–XVIII amžiais naujakuriams įdirbant Kartenos dvaro valdų pakraštyje tarp senųjų valakinių Dauginčių ir Dyburių kaimų Minijos pakrantėje plytėjusius plėšimus – dvaro ganyklas, šienaujamas pievas ir iškirstų miškų žemę.

Rašytiniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo XIX amžiaus. Jo vardas buvo rašomas įvairiai – „Pečiuliai, Piciuliai, Peciuliai, Petsiuliai, Poceliai, Paceliai“. Tarpukariu vietovė vadinta „Peciuliais“ ir tik sovietmečiu ją imta oficialiai vadinti „Peceliais“. XIX amžiaus Kartenos parapijos bažnytinės knygos leidžia manyti, kad pirminis kaimo pavadinimas buvęs Peciuliai arba Pečiuliai, kuris lenkiškuose dokumentuose rašomas „Pieczuli“, o rusiškuose – „?e????, ?e????, ??????, ?????e“. Greičiausiai, kaip tuo metu buvo įprasta, nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Peciulio (Pečiulio) šeimos garbei.

Kaimo gyventojų dvasiniais reikalais rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai. 1845 metais sudarytame Kartenos katalikų parapijos sąraše nurodoma, kad Peceliuose (Pečiuliuose) buvo 10 kiemų ir 84 tikintieji – 37 vyrai ir 47 moterys. Tuo metu čia gyveno žemdirbių Nikodemo Bumbulio, Pranciškaus Rimkaus, Onos Šimuliūtės, Juozapo Bumbulio, Petro Jucio, Ignoto Tamošauskio, Juozapo Rudelio, Antano Jonauskio, Jurgio Bovučio ir Juozapo Jonauskio šeimynos.

Gausiausia buvusi Ignoto ir Marijonos Tamošauskių šeima, kurioje augo sūnūs Ignotas, Antanas, Leonas, Jonas, dukros Ona, Marijona ir Rozalija. Juozapo ir Pranciškos Jonauskių šeimoje augo 5, o Jurgio ir Barboros Bovučių šeimoje – 4 vaikai. Kitose šeimose buvo po 2–3 vaikus, o Antanas ir Pudencijona Jonauskiai vaikų tuo metu neturėjo.

Net aštuonios šeimos turėjo įnamių – karšinamų tėvų, kartu gyvenančių neištekėjusių seserų ar viengungių brolių, taip pat samdinių – bernų, mergų, piemenų, auklių ir pan. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno Petro ir Magdalenos Jucių, o aštuoni – Juozapo ir Magdalenos Bumbulių šeimose. Kitose buvo nuo 2 iki 5 įnamių. Tik Nikodemo ir Magdalenos Bumbulių bei Onos Šimuliūtės šeimos įnamių neturėjo.

Kaime apsigyvenę valstiečiai tapdavo Kartenos dvaro baudžiauninkais, ėjusiais lažą ir atlikusiais baudžiavines prievoles dvare arba jo ūkiniame padalinyje – Gaudučių palivarke. 1849 metais Peceliuose buvo 54 baudžiauninkai, priklausę Kartenos ir Šateikių grafui Pranui Pliateriui.

Peceliai (Pieczule) 1915 m. kaizerinės Vokietijos kartografų parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje.

Baudžiavą panaikinus, laisvaisiais valstiečiais tapę žemdirbiai gavo teisę išsipirkti iki tol dirbtą žemę. Tai padarė ir už 24 sklypus išperkamuosius žemės mokesčius grafams Pliateriams 1870 m. mokėjo 13 valstiečių.

Kaimas buvo kupetinis, o jį sudarė dvi grupės sodybų. Pirmoji grupė stovėjo centrinėje žemių dalyje, o kita – vakariniame pakraštyje, Dubeikupio dešiniajame krante. Oficialios statistikos duomenimis, 1846 m. kaime buvo 4 dūmai, o 1868–1872 metais – 5 sodybos, t. y. perpus mažiau nei 1845 metais. Toks skirtumas atsirado dėl to, kad XVII–XIX a. pirmoje pusėje susiformavusių kaimų ribos nebuvo tiksliai apibrėžtos. Todėl paribyje su kitais kaimais atsidūrę ūkiai žemėnaudos planuose ir bažnyčių metrikų knygose galėjo būti priskiriami skirtingiems kaimams.

Pobaudžiavinės žemės reformos metu apibrėžus kaimo žemių ribas, Peceliams priklausė apie 300 hektarų žemės. Kaimo ribos pietuose pasiekė Baltmiškių ir Mamių kaimus bei Gaudučių palivarką. Pietvakariuose riba buvo pastūmėta smarkokai už Dubeikupio ir Kuičio miško, arčiau Dauginčių kaimo gyvenvietės, kur stovėjusios 3 sodybos buvo oficialiai priskirtos Peceliams.

1895 metais kaime buvo 8 ūkiai. Daugiau kaip pusę visų žemių sudarė mišku apaugusios bendrosios ganyklos, kurių didžioji dalis plytėjo rytinėje ir kitapus Plungės–Kretingos plento buvusioje pietinėje žemių dalyje. Minijos slėnyje driekėsi šienaujamos pievos, kuriose po šienapjūtės taip pat buvo ganomi gyvuliai.

1923 metais kaime buvo 13 ūkių ir 72 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1928 m. kupetinis kaimas išskirstytas į vienkieminius ūkius, o bendro naudojimo žemė – ganyklos, pievos ir miškai – išdalinta ūkininkams. Reformos metu Peceliai prarado dalį teritorijos: į pietus nuo Plungės plento buvusios bendrosios ganyklos buvo išdalintos 4 naujakuriams ir prijungtos prie Mamių kaimo.

Tarpukariu ir pokario metais Peceliuose gyveno Anužiai, Tamošauskai, Kupšiai, Joneckiai, Ramonai, Norvaišos, Tarvydai.

Į Leonardo ir Marijos Paulauskaitės Jonauskių ūkį iš kitapus Minijos buvusio Puidogalio kaimo užkuriu parėjo Konstantinas Beržanskis (Beržonskis), 1923 m. gegužės 3 d. Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje vedęs jų dukrą Barborą Jonauskytę. Puidogalio ūkininkai Beržanskiai pagal tėvo liniją kildino save iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnaus, Žemaičių kunigaikščio Klausučio. Kunigaikštišką šios „Pomian“ herbo Gediminų-Beržanskių-Klausučių giminės kilmę 1930 m. lapkričio 15 d. Kaune patvirtino Lietuvių bajorų draugijos centro valdyba, išdavusi legitimacijos aktą.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1945 m. kovo 8 d. enkavedistai suėmė ir į Leningrado srities Vsevoložskio rajono Dubrovkos lagerį priverstiniams darbams prie Baltijos–Baltosios jūros (Belomoro) kanalo išvežė Peceliuose gyvenusį Justiną Tarvydą, kuris, neišlaikęs kankinančių gyvenimo ir darbo sąlygų, ten pat gruodžio mėnesį mirė.

Sovietmečio kolektyvizacija ir melioracija kaimą sunaikino, o po administracinio-teritorinio suskirstymo reformų kaimas prarado pietvakarinę savo žemių dalį, kuri buvo prijungta prie Dauginčių kaimo.

Šiandien Peceliuose belikę pora sodybų, kuriose 2011 m. gyveno 7 žmonės. Vienoje sodybų šeimininkauja ir turizmo paslaugas teikia kretingiškis menininkas Saulius Miltakis.

Kaimas patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Rengiant parko planavimo schemą, Peceliuose suformuotos ekologinės apsaugos ir rekreacinio prioriteto zonos.

Julius KANARSKAS

Istorikas

• Rašyti komentarą (1)