|
|
|
Vytauto Didžiojo paveikslo kelionę po Lietuvą prisimenant
Šiemet sukako 90 metų, kai visa Lietuva 1930 metais šventė Vytauto Didžiojo metus, kurių vienas svarbiausių renginių buvo iškilminga Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. Šio sumanymo pagrindinė idėja – pagerbti Vytautą Didįjį ir dar kartą, keliaujant per Lietuvą Vytauto Didžiojo paveikslui bei Raportų knygai „Vytauto Didžiojo garbei“, priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą. Vytauto Didžiojo paveikslu buvo vadinamas mediniuose rėmuose įstatytas skulptoriaus Petro Rimšos sukurtas ir iš metalo lietas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti Lietuvoje vyko daugybė įvairių renginių, kurių organizacija rūpinosi Kaune 1930 m. pradžioje įkurta visuomeninė organizacija Vytauto Didžiojo komitetas, kai šalies miestuose ir miesteliuose tą darė šio komiteto vietos skyriai, į kuriuos būdavo išrenkami garbingi, išsilavinę, turintys autoritetą žmonės: pedagogai, kunigai, valdžios įstaigų vadovai, kariškiai, tarnautojai ir pan. Paveikslas ir Raportų knyga – didelio formato 162 psl. rankų darbo albumas odiniu viršeliu – savo kelionę po Lietuvą 1930 m. liepos 15 dieną pradėję Kaune, keliavę sausuma, oru ir vandeniu, pabuvoję visuose didesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, rugsėjo 7 dieną sugrįžo į Kauną. Vytauto Didžiojo komitetas buvo paskelbęs Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimo ir išlydėjimo tvarką, kurios privalu buvo laikytis, kad jo kelionė po Lietuvą praeitų sklandžiai ir jis sulauktų tinkamos pagarbos. Už tai buvo atsakingi Vytauto Didžiojo komiteto skyriai, kurie stengėsi, kad Vytauto Didžiojo paveikslo atvykimas taptų išskirtine švente vietos žmonėms, skatinančia patriotizmą, meilę savo šaliai ir jos garbingai praeičiai. Raportų knygoje pasirašė ir sudėjo spaudus miestų ir miestelių Vytauto Didžiojo komitetų skyrių nariai, valdžios įstaigų, organizacijų, draugijų atstovai, kunigai, šauliai, savanoriai kariškiai ir kt. Daugelyje vietų šią šventę rėmė žydų, kitų tautinių mažumų ir evangelikų, stačiatikių organizacijos, palikusios Raportų knygoje savo spaudus ir įrašus.
Iš Raportų knygos įrašų galima spręsti apie vienos ar kitos vietovės kultūrinę erdvę, čia veikusias religines bendruomenes, visuomenines bei religines organizacijas ir pan. Tai vertingas istorinis palikimas šiandienos Lietuvai. Į Lietuvos pajūrį Vytauto Didžiojo paveikslas ir Raportų knyga liepos 23 d. po pietų atvyko traukiniu, patalpinti garbingiems svečiams skirtame prezidentiniame salonvagone. Klaipėdos geležinkelio stotyje juos pasitiko Klaipėdos krašto valdžia, apie 10 tūkst. jo gyventojų, svečių. Po mieste vykusių iškilmių pavakary Vytauto Didžiojo paveikslas buvo perduotas karinio laivo „Prezidentas Smetona“ įgulai ir netrukus, lydimas 5 mažesnių laivų, išplaukė į Palangą, kurią dėl neramios jūros pasiekė apie 23 val. Iškilmingai sutiktas prie tilto į jūrą, Vytauto Didžiojo paveikslas naktį praleido prie Palangos lurdo, kur jo ramybę saugojo garbės sargyba, akmeniniame aukure vaidilutėms kūrenant protėvių ugnį. Liepos 24 d. 9 val. iš Palangos iškilmingai išlydėtas Vytauto Didžiojo paveikslas apie 13 val. pasiekė Kretingą. Prie išpuoštų stilizuotų vartų Vytauto Didžiojo paveikslą pasitiko vietos visuomeninės ir religinės organizacijos su savo vėliavomis, orkestrais, chorais ir šaulių garbės sargyba. Gėlėmis, tautinėms vėliavomis, Vytauto Didžiojo paveikslais išpuoštoje Rotušės aikštėje paveikslą pasitiko Vytauto Didžiojo komiteto skyriaus pirmininkas Petras Mačinskas, ta proga pasakęs kalbą, po kurios sugrojus ir sugiedojus tautos himną, valdžios ir visuomeninių organizacijų nariai, garbūs Kretingos žmonės pasirašė Raportų knygoje. Pirmasis įrašas joje padarytas 13.50 val. Tarp pasirašiusiųjų: Kretingos miesto burmistras Jonas Paulauskas, Kretingos apskrities valdybos nariai Vladas Petronaitis ir Antanas Tiškus, Kretingos valsčiaus viršaitis Vincas Jurgutis, Kretingos sinagogos valdybos pirmininkas Mendelis Litvinas, „Makabi“ sporto sąjungos Kretingoje pirmininkas, Kretingos apskrities veterinarijos gydytojas J. Šalkauskas, Kretingos apskrities agronomas Jonas Tautvydas, Vytauto Didžiojo vietos komiteto nariai, Kretingos evangelikų liuteronų parapijos diakonas Julius Stanaitis ir kiti kretingiškiai.
Kadangi buvo stengiamasi visus spaudus ir įrašus sutalpinti į vieną puslapį, kas buvo rekomenduotina, ne visos pavardės įskaitomos. Kiti pasirašiusieji padėjo tik savo parašą, neparašę viso vardo ir pavardės. Pasirašant nesilaikyta valdžios hierarchijos eiliškumo, parodant, kad Vytauto Didžiojo atminimas vienodai brangus visiems kretingiškiams. Iškilminga procesija Kretingą paliko 15 val., kaip ir buvo numatyta, išėjusi pro gėlėmis ir tautiniais simboliais išpuoštus vartus Vilniaus gatvėje, per Akmenos dvaro tiltą, patraukusi Darbėnų link. Kelionės po Lietuvą metu Vytauto Didžiojo paveikslas buvo nešamas 2–3 km per valandą greičiu, jį lydint pučiamųjų orkestrams ir chorams. Jį nešė vienas ar trys uniformuoti kariai, šauliai ar šaulės, lydimi dviejų ginkluotų karių arba šaulių garbės sargybos ir ne mažiau kaip dviejų beginklių palydovų, kurių vienas nešė Raportų knygą. Darbėnus iškilminga procesija pasiekė, kaip ir buvo numatyta, 20 val. Po iškilmių centrinėje miestelio aikštėje pirmieji Raportų knygoje 20.36 val. pasirašė Vytauto Didžiojo komiteto Darbėnų skyriaus valdybos pirmininkas, Kretingos miškų urėdijos urėdas Marijonas Daujotas ir jo narys Darbėnų pradžios mokyklos vedėjas Mykolas Rauchas. Tarp pasirašiusiųjų Darbėnų valsčiaus viršaitis, Darbėnų „Pavasario“ kuopos pirmininkė būsimoji poetė Nelė Mazalaitė, Darbėnų girininkijos girininkas Juozas Jarašiūnas, Kretingos miškų urėdijos atstovas Pranas Brazdeikis, Darbėnų policijos stovyklos vedėjas nuovados viršininko padėjėjas Tadas Krivickas ir kt. Nuo žydų organizacijų pasirašė rabinas Iser Veisbordas, uždėjęs ir savo asmeninį spaudą su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis, kai nuo Darbėnų savanorių gaisrininkų pasirašė Š. Viškinas. Šie darbėniškiai 1941 m. vasarą tapo nacių genocido aukomis. M. Daujoto vadovaujamas komitetas, padedant darbėniškiams, nuveikė daug gerų darbų. 1930 m. gegužės 5 d. surengtoje medžių sodinimo talkoje buvo pasodinta daug medžių, tarp jų ir ąžuolas, kuriam suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, o pats parkas pavadintas kunigaikščio vardu. Darbėnuose ir kitose Kretingos krašto vietovėse Vytautui Didžiajam skirti renginiai vyko ir 1930 m. rugsėjo 8-ąją – karūnavimo dieną, kai Salantuose buvo atidaryta nauja gatvė, pavadinta Vytauto alėja.
Darbėnuose Vytauto Didžiojo paveikslas naktį praleido miestelio aikštėje šalia Nepriklausomybės paminklo, prie jo budint ginkluotai garbės sargybai, deglais apšviečiant jo buvimo vietą. 15 dienos rytą, 7 val., Vytauto Didžiojo paveikslas paliko Darbėnus ir 11 val. pasiekė Grūšlaukę, kur jį pasitiko dveji vartai, kuriuos išvakarėse pastatė ir papuošė girininkas A. Mažeika, mokytojas P. Vičiulis, Grūšlaukės policijos punkto vedėjas V. Eidimtas ir bažnyčios vargonininkas „Pavasario“ kuopos vadas J. Lukauskas. Ant vienų vartų buvo parašytas šūkis: „Eikime Vytauto keliais“, ant kitų „Garbė Vytautui Didžiajam“. Iš Darbėnų Vytauto Didžiojo paveikslą atlydėjo raitoji policija, pavasarininkai ir daug kitų palydovų, kai jį Grūšlaukėje, grojant pučiamųjų orkestrui, pasitiko šauliai, policija, pavasarininkai, eiguliai ir žmonių minia. Paveikslas buvo atneštas į šaulių sodelį, kur įvyko iškilminga sutikimo ceremonija, Grūšlaukės bažnyčios klebonas A. Razma pasakė kalbą, kurios tema „Kas buvo Vytautas Didysis, kokie jo darbai ir ką mes turime daryti eidami jo keliais.“ Sugiedojus valstybės himną, darbėniškiai palydovai, perdavę paveikslą, sugrįžo namo, o grūšlaukiškiai 11.30 val. paveikslą išlydėjo į Salantus. Tokį iškilmių Grūšlaukėje aprašymą pavyko rasti viename tarpukario laikraščių. Salantiškiai Vytauto Didžiojo paveikslą 15 val. pasitiko labai iškilmingai, šventiškai pasipuošę, ką liudija ir išlikusios vietos fotografo Stepono Jonučio darytos fotonuotraukos. Šaulių sodelyje prie Nepriklausomybės paminklo ant išpuoštų iškilmių vartų šūkis skelbė „Vytautai Didysis! Vesk mus į Vilnių.“ Po trumpų iškilmių, Salantų miestelio žmonėms pasirašius Raportų knygoje, Vytauto Didžiojo paveikslas buvo išlydėtas į Mosėdį, kur toliau tęsė savo kelionę po Lietuvą. 1930 m. rugsėjo 7 d. Raportų knyga, baigusi savo kelionę po Lietuvą, buvo saugoma Kauno karo muziejuje, pokariu – Valstybiniame Kauno miesto archyve. 1963 m. ji buvo perduota Lietuvos centriniam valstybės archyvui, kuriame 1965 m. iš gautų dokumentų buvo sudarytas Antano Smetonos fondas. Šioje knygoje parašai su spaudais užima 162 puslapius, joje – 1 tūkst. 540 spaudų, o parašų – trigubai daugiau. 2017 m. Raportų knyga įrašyta UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionaliniame registre, pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentu, įvertinant jos unikalumą ir svarbą Lietuvos nacionaliniam paveldui. Džiugu, kad prie knygos sukūrimo prisidėjo ir Kretingos krašto žmonės.
Romualdas BENIUŠIS
|
|
