Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Antrus metus moliūgus auginančiam Džiugui Ramonui geriausia pagalbininkė – sesuo Julija.

Ši vasara buvo kitokia ir neįprasta, tačiau net neabejoju, kad tai buvo geriausia mano vasara. Visai netikėtai sugalvojau, kad šią vasarą noriu išbandyti save naujoje srityje. Kadangi esu universalus, mėgstu užsiimti įvairiausiomis veiklomis – nuo rašymo iki šokių ant parketo – „Balsių stovyklos“ vadovo pareigos man buvo nauja patirtis ir sena neįgyvendinta svajonė.

Vaikai – man neapsakoma laimė, džiaugsmas ir tiesiog galimybė būti savimi. Gera, kai gali save išlaisvinti ir pajusti tarp vaikų tvyrantį tikrumą, emocijas, visas sėkmes ir nesėkmes. Nėra jokių apkalbų, apsimetinėjimo, tik tyras juokas ir nuoširdi vaikystė, žibančios didelės akys. Vadovo patirtis „Balsių stovykloje“ suteikė neišdildomų prisiminimų, išmokė vertingų pamokų, jaučiuosi ūgtelėjęs morališkai per kelis mėnesius labiau gal nei kiti per visą gyvenimą.

Neslėpsiu, pradžioje buvo keista ir nejauku, kai visi vaikai žiūri į tave kaip autoritetą, klauso ir nori su tavimi praleisti kuo daugiau laiko. Išlikti vaikų draugu man padėjo natūralumas, džiaugiuosi, kad visos stovyklos metu buvau savimi, dovanojau vaikams savo šypseną, o jų man šimteriopai grįžo atgal.

Kiekvieną rytą keldavausi su mintimi, kad laukia vaikai, kuriems reikia mano meilės ir dėmesio, tai labai paskatindavo kilti iš lovos. Su vaikais susibendraudavome tiek, kad paskutinę, dešimtąją, stovyklos dieną būdavo net sunku išsiskirti, nuriedėdavo ne viena ašara. Mintis, kad su vaikais, kurie tapo lyg mano mažesni broliai ir sesės, galėsiu pasimatyti tik kitais metais, arba tai buvo tik vienintelis ir paskutinis susitikimas, neretai priversdavo susigraudenti.

Esu laimingas, kad galėjau pabendrauti su įvairaus amžiaus vaikais: stovyklautojų buvo nuo 7-erių iki 18-kos. Kiekviena amžiaus grupė įdomi, reikalaujanti vis kitokio dėmesio, priežiūros ar padrąsinančio pokalbio. Labiausiai įsiminė vienos gabios šokėjos istorija. Kadangi pats esu sportinių šokių šokėjas, stovykloje vesdavau šokių pamokas, pamokų dalyvius stengdavausi visada padrąsinti.

Man svarbu, kad pirmiausia jie jaustų pasitikėjimą savimi, nes šios savybės šiandien jaunimas išties stokoja. Treniruotėse pastebėjęs vienos šokėjos talentą, supratau, kad tai unikali asmenybė, ją padrąsinęs ir pagyręs net nesitikėjau, kad tokioje mažoje ir talentingoje širdyje tūno skaudūs išgyvenimai. Paskutinįjį vakarą prie laužo, ji pribėgus apsikabino mane ir ant peties pravirko, padėkojo už viską, tarė, kad yra dėkinga už pačius gražiausius žodžius, padrąsinimą ir raginimą judėti pirmyn ir nepasiduoti. Pasirodo, merginai to labai reikėjo, kadangi prieš metus ji vos nepakėlė prieš save rankos.

Galbūt atrodys, kad ši savanorystė buvo tik poilsis, tačiau taip neverta manyti. Buvo visko – po ilgos ir aktyvios dienos programos, jausdavau ir nuovargį, miego, kuris kartais tetrukdavo vos kelias valandas, trūkumą, kadangi po dienos programos turėjome naktinius budėjimus, kad vaikai ramiai miegotų ir stovykloje vyrautų ramybė. Puikiai pamenu ir tokių naktų, kai reikėdavo nuraminti išsigandusius voro ar griaustinio išgąsdintus vaikus. Per visą stovyklą trumpam turėjau pavirsti jiems motina, tėvu ar netgi pliušiniu meškučiu, kurį galėtų apsikabinti ir nurimti po netikėto griaustinio. Į šią trijų mėnesių vasarą sutilpo tiek daug, jog atrodo, kad ji truko trejus metus.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n.“ akademijos narys


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas