|
Ikonos – galimybė giliau pažinti Dievą
Orvidų sodyboje buvo surengta pradedančiųjų ikonografų stovykla, kurioje buvo mokomasi vieno svarbiausių ikonografijos parengimo darbų – gruntavimo technikos. Stovyklos dalyvių teigimu, ikona – Dievo žodis spalvomis, jas tapyti gali kiekvienas, siekiantis gilesnio ryšio su Dievu.
Per tris dienas 16 stovyklos dalyvių mokėsi, kaip reikia gruntuoti paviršių, ant kurio bus piešiami ikonografiniai vaizdai. Ikonografės ir Vilniaus kultūros ir dvasingumo centre veikiančios ikonoterapijos mokyklos mokytojos Eglės Jurevičės tikinimu, ikonografija – gyvoji bažnyčios tradicija ir mokykla, sklindanti iš lūpų į lūpas ir per patirtį. Anot jos, ikonų mokyklos skiriasi nuo ikonoterapijos, nes pirmojoje srityje reikia ir piešimo, ir akademinių žinių. „Ikonoterapija – kaip rekolekcijos, visą darbą atiduodi į Dievo rankas ir viskas vyksta Jo valia, žmogus nebūtinai išeina su pažymėjimu, kad lankė tokią terapiją. Ikonoterapijos metu vyksta gydymas, kai žmogus eina į gilesnį santykį, susitikimą su Dievu“, – apibūdino keturioliktus metus ikonas piešianti E. Jurevičė. Pašnekovės tikinimu, dalyvauti ikonoterapijoje žmones skatina Dievo paieškos: „Ikonografija – vienas būdų Dievui pažinti, žmogus nori kažko apčiuopiamo, skatina troškulys ir noras pažinti, kiekvienas žmogus su savimi nešiojasi amžinybės ilgesį.“ Moters teigimu, piešti ikonas – ne tik rašyti natūraliomis priemonėmis, pigmentais, tai yra širdies darbas. „Jei ikonografija būtų tik įprastas rašymas, tai niekur žmogaus nevestų ir neužaugintų, piešiant vyksta darbas su savo širdimi, sąžine ir siela. Ikona gydo – žiūri į Kristaus veidą ir pats turi keistis“, – tvirtino E. Jurevičė. Orvidų sodyboje surengtoje stovykloje dalyvavo įvairių profesijų žmonės – scenografai, restauratoriai, medikai. Pasak moters, jie bendrauja su visos Lietuvos ikonografais: „Mums svarbu ne konkuruoti, o telkti visus į vieną bendruomenę, kurioje galėtume dalintis ikonų kūrimo ir rašymo patirtimi. Žmogui labai sunku vienam, todėl svarbi bendrystė ir augimas kartu.“
Kiekvieną stovyklos dieną dalyviai pradėjo ikonografų malda, meldėsi liturginėmis valandomis, kad jų laikas, praleistas Orvidų sodyboje, būtų kuo prasmingesnis. „Turėjome gerą progą dar kartą pažinti Viliaus Orvido paveldą. Jis labai džiaugtųsi tokiais renginiais, nes turėjo didelę meilę menui linkusiems žmonėms – poetams, rašytojams, dailininkams“, – prisiminė klaipėdietis menininkas ikonų tapytojas Borisas Jokubovskis. Vyras stovyklautojams papasakojo apie savo bičiulystę su V. Orvidu: „Draugystė su V. Orvidu mano gyvenimą pakeitė kardinaliai, mums kiekvienam reikia to dvasinio maisto, kad būtume nuolatiniame džiaugsme.“ Sodyboje iki šiol jau įvyko penki dailininkų plenerai, kurių metu buvo kuriamos skulptūros, tapybos darbai, tokių stovyklų tikslas – sukviesti menininkus, vėliau jų darbus eksponuoti įvairiuose renginiuose ir plačiau skleisti žinią apie V. Orvidą. B. Jokubovskio teigimu, V. Orvido sukurta sodyba traukia gausų būrį lankytojų dėl savo išskirtinumo ir ekspresyvių skulptūrų. „Orvidų sodyba – Dievo dovana visai Žemaitijai“, – teigė B. Jokubovskis. Klaipėdoje B. Jokubovskis yra surengęs keletą ikonografijos mokymų, artimiausiu metu pašnekovas Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pradės rengti ikonografijos dirbtuves, kur kiekvienas galės mokytis šio meno paslapčių. Jo teigimu, Lietuvoje dar nėra susiformavusi ikonų rašymo tradicija: „Ikona – Dievo žodis spalvomis, kuris turi savo svorį. Ačiū Dievui ir broliams pranciškonams Carlo ir Gediminui, kurie atvežė į Lietuvą ikonografijos techniką.“ Artėjant trisdešimtmečiui po V. Orvido mirties, Orvidų sodyboje ketinama surengti kūrybinę stovyklą. B. Jokubovskis tvirtino siekiantis įkurti muziejų, kad visuomenė plačiau susipažintų su V. Orvido asmenybe, jos dvasiniu grožiu. „Šis žmogus padėjo ne vienam sovietmečiu augusiam jaunuoliui pažinti Dievo artumą, parodė, kad gali būti laisvas ir gyvendamas tokioje santvarkoje, todėl ši asmenybė ir jos atminimas turėtų būti plačiau žinomi“, – ateities planus atskleidė B. Jokubovskis.
Sigita RAZMUTĖ
|