Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Parodoje – skudurinės Onutės istorija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-07-17
Parodos atidaryme lėlių apsuptyje skambėjo ir jaunosios Kurmaičių dainininkės Auksės Gedvilaitės dainos.

Būrys kūrėjų, dauguma jų – iš Kretingos krašto, Kretingos muziejaus Vandens malūne surengtoje parodoje „Skudurinės Onutės pasakojimai“ pristatė savo sukurtas lėles. Šios parodos tikslas, pasak jos sumanytojos ir organizatorės muziejininkės Nijolės Vasiliauskienės, – parodyti tradicinės skudurinės Onutės istoriją, kūrybinį jos raidos kelią.

Iš lino skiautės ir šiaudų

„Lėlė yra seniausias žmogaus įvaizdį atkartojantis žaislas. Ji – tarsi mažas žmogaus modelis, kuris atspindi meistro gebėjimus ir tam tikro laikotarpio estetinę kultūrą, madą. Lėlė nuo mažens supažindina vaiką su tam tikrais jo gyvenamojo laikotarpio socialiniais vaidmenimis, profesijomis. Specialistai įžvelgia ir terapinį lėlės vaidmenį: vaikui žaidžiant su lėle, ji tampa draugu, pokalbio partneriu. Per tūkstantmečius pasaulyje kito lėlės forma, jos suvokimas, Lietuvoje – taip pat. Todėl parodoje norėjosi parodyti, kokias lėles siuvo mūsų motinos ir senelės, kaip jas puošė“, – apie lėlininkystės tradicijų reikšmę kalbėjo muziejininkė N. Vasiliauskienė. Mūsų prosenelės lėlę susukdavo gana greitai iš po ranka pasitaikiusios lino drobės skiautės, nosinės ar kitokios atlikusios atraižos. Kitų lėlių kūnai būdavo prikišami šiaudų ar linų pluošto, veidukai išpaišomi angliukais ar išsiuvinėjami. Tai ir buvo paprastos liaudiškos lėlės, kurias imta vadinti skudurinėmis Onutėmis. Turtingų šeimų mergaičių lėlės atrodė prabangiau, nes buvo siuvamos iš geresnių audinių.

N. Vasiliauskienės žodžiais, saugoti ir puoselėti lėlininkystės tradiciją kaip atskirą tautodailės ir amatų sritį yra svarbu. „Atkuriami senieji amatai, ši tendencija būdinga ir Kretingos muziejui. Labai norėjosi, kad mūsų krašto lėlininkės parodytų, kaip jos puoselėja skudurinės Onutės tradiciją: kaip šiandien suvokia liaudišką lėlę, kokią ją sukuria, kad ši būtų patraukli, kai parduotuvės lūžta nuo gausybės įvairiausių modelių lėlių pasiūlos“, – kalbėjo muziejininkė.

Kretingos krašto lėlininkės

Skirtingu stiliumi sukurtas lėles parodoje pristatė Kretingos krašto kūrėjos Ramunė Martinėnienė, Rūta Grigaitienė, Ieva Merkelienė, Valdonija Karaliūnienė, Jadvyga Razgauskienė, iš Budrių kilusi klaipėdietė Salomėja Jonkuvienė, iš Barzdžių – klaipėdietė Laura Paulauskienė, taip pat viešnios – šiuo metu Norvegijoje gyvenanti klaipėdietė Lina Prončatovaitė bei uteniškė Ona Petrėnienė.

Tautodailininkės žaislų kūrėjos

R. Martinėnienės kolekcijos žaislai siūti iš spalvinto lino, kimšti natūralia vilna. Ji yra sukūrusi ir lėlių, vaizduojančių istorines asmenybes, tarp jų – ir grafų Tiškevičių šeimos atstovus.

R. Grigaitienė – žinoma Kretingos krašto lėlių-raganaičių kūrėja.

V. Karaliūnienės lėlės – itin stilingos ir išraiškingos. I. Merkelienė lėles siuva nuo vaikystės: pirmąją sau iš suplyšusios motinos kojinės pasisiuvo būdama 5-erių. Moteris pasakojo ir šiandien kurianti įvairias lėles, jomis puošia Raguviškių, kur gyvena, kultūros namus, daro dekoracijas spektakliams.

Veltais papuošalais papuošusi ne vieną moterį, S. Jonkuvienė susidomėjo ir lėlių kūryba: lankė specialius mokymus ir dabar laisvalaikį paįvairina, panirdama į skudurinės Onutės pasaulį.

L. Paulauskienė – savamokslė, lėlių gamyba susidomėjusi per internetą. Visą gyvenimą mezganti J. Razgauskienė sakė žaislus, tarp jų – ir lėles, megzti ėmėsi vos prieš metus. Idėjų semiasi iš kasdienės aplinkos, vaikiškų filmų.

Norėtų įkurti lėlių namus

O. Petrėnienė – 2015 m. Utenos rajono dailės ir fotografijos premijos nominantė, baigusi interjero lėlių kūrimo kursus. Lėlių kūrybai ji sakė naudojanti liną, vilną, veidus formuoja iš baltojo molio ir modelino.

Savitas lėlių kūrėjos etnologės l. Prončatovaitės draugystės su skudurine Onute kelias: siūti, siuvinėti išmoko iš savo močiutės ir dar mokyklos suole susidomėjo lėlių kūryba. Iki 2010-ųjų pasiūta per 150 lėlių, nemažai jų išdovanota, iškeliavę po Lietuvą, į Rusiją, Baltarusiją, Ispaniją. Kūrėjai teko pasiūti lėlę 2013-ųjų tarptautiniam lėlių festivaliui „Karakumų asilėlis“.

Pirmoji jos tradiciniu būdu pasiūtų lėlių paroda buvo surengta 2015-aisiais Klaipėdos etnokultūros centre. Savo kūrybą ji taip pat pristato Norvegijos lietuvių bendruomenės „Baltai“ renginiuose.

L. Prončatovaitė, žemaitė nuo Mažeikių, tikino ketinanti grįžti į Lietuvą ir uostamiestyje įkurti lėlių namus, kuriuose vyktų įvairūs edukaciniai užsiėmimai, populiarinantys skudurinės Onutės tradiciją.

Parodoje taip pat buvo prisiminta viena pirmųjų lėlininkių Lietuvoje – kaunietė prieškario pedagogė Honorata Ivanauskienė, garsaus biologo profesoriaus Tado Ivanausko žmona. Jos didžiausias pomėgis buvo skudurinių lėlių gamyba. Už stilizuotas tautiniais rūbais papuoštas lėles 1935 m. Šaulių sąjungos organizuotame konkurse ji laimėjo I-ąją vietą.

---

Seniausias žinomas žaislas, datuojamas 2 tūkstant. prieš mūsų erą, atrastas Egipto faraonų kapuose. Įvairių tautų kultūrose lėlės buvo gaminamos iš akmens, medžio, molio, kaulo, vėliau – porceliano, kaučiuko, plastiko.

Lietuvoje žmogaus formos figūrėlių taip pat aptikta senuosiuose kapinynuose, taip pat – garsiajame Juodkrantės lobyje, kuris priskiriamas vidurinio neolito-bronzos amžiams. Manoma, kad jos labiau buvo naudojamos kulto reikmėms, bet kas žino, gal jomis žaidė ir vaikai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas