“Man norisi, kad mano kūryba neštų gėrį”

“Įstabaus, reto balso savininkė”,- taip apie Angelę Joknytę, “Katalikų radijo” laidoje pristatydamas muzikos ir labdaros projektą PAX ET BONUM (Taika ir gėris), pasakė pranciškonų kunigas Arūnas Peškaitis. Šio projekto koncertuose Angelė dalyvavo kartu su Respublikoje žinomais atlikėjais: Judita Leitaite, Andriumi Mamontovu, Kostu Smoriginu, Marija Krupovec ir kitais.

Angelei Joknytei, krikščioniškos muzikos kūrėjai ir atlikėjai, kūryba yra pačios dainininkės tikėjimo kelionės išraiška.

Po koncerto Vilniaus liuteronų bažnyčioje, kurioje buvo surengta ir menininkės grafikos darbų paroda, trumpam į Kretingą grįžusią Angelę kalbinome jaukioje “Špitolėje”.

- Esate gerai žinoma daugeliui krikščioniškos muzikos gerbėjų. Ne viena Jūsų sukurta giesmė skamba Lietuvos bažnyčiose per Mišias. Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias?

- Polinkį muzikai paveldėjau iš savo tėvelių. Abu mėgo dainuoti, tėvelis buvo muzikantas, giedorius. Nuo penktos klasės mokiausi groti gitara, su sesute traukdavome dainas duetu. Tačiau didelės reikšmės tam pomėgiui neteikiau. Baigusi Kulių vidurinę mokyklą, išvykau į Šiaulius, čia Pedagoginiame institute (dabar universitetas) studijavau dailę. Labai džiaugiausi, kad čia įstojau, patiko specialybė. Diplominiam dariau grafikos darbus.

Po paskaitų lankiau dainuojamosios poezijos studiją, kuriai vadovavo Virgis Stakėnas. Būtent iš jo pirmą kartą ir išgirdau, jog turiu Dievo dovaną - balsą.

Baigusi studijas, kurį laiką mokytojavau Kaune. Tuomet many vyko didysis sielos virsmas. Nuo mažens augau tikinčioje šeimoje, bet tas sugrįžimas į Katalikų bažnyčią prasidėjo būtent Kaune. Tai nebuvo dar visai sąmoninga. Priklausiau “Gyvųjų akmenų” bendruomenei, bet nežinojau, ar iš tikrųjų noriu joje likti. Matyt, Dievas žino laiką, kada paliest žmogų, kada pakviesti. Kaune mane, dalyvavusią šlovinimo grupėje, išgirdo brolis Gediminas ir pakvietė į Šventąją giedoti gegužinėse pamaldose. Sugrįžusi į Žemaitiją supratau, kad grįžau namo. Iš pradžių dirbau Šventojoje, paskui - Kretingos katalikiškoje mokykloje.

- Jau šešeri metai, kai Jūs esate toli nuo Lietuvos. Kaip sekasi integruotis į Londono erdvę?

- Aš negalvoju apie tai, kad ten reikia integruotis, pritapti. O ir čia nesu toks retas svečias. Pavyzdžiui, į Lietuvą šiais metais grįžtu ketvirtą kartą. Nemanau, kad Anglijoje norėčiau likti visam laikui. Kaip ir daugumą lietuvių išvykti paskatino smalsumas, darbas, kuris nėra susijęs su tuo, ką aš darau. Tačiau ten laiko kūrybai galiu skirti daugiau.

Londone yra lietuvių bažnyčia, kur galima adoruoti tris valandas. Man tai yra tarsi dovana. Adoravimas - didelis vidinio augimo ir kūrybos šaltinis. Jaučiu, kaip many viskas valosi, grynėja. Triukšmingame Londone aš atradau tylos oazę.

- Išleisti penki kompaktiniai albumai, žiemą žadate įrašyti šeštąjį. Kas Jus veda kūrybos keliu, iš kur semiatės minčių ir idėjų?

- Krikščioniška muzika ir pirmieji tekstai, pažadinti Dievo, užgimė 1989 m. Taip atsirado maldos albumas “Vilties medžiai”. Šio albumo giesmėse į Psalmes įpyniau savo pačios sukurtus maldos žodžius. Vėliau pasirodė “Buvo vakaras ir rytas”, “Šuliniai iš tylos”. Atėjus į krikščionybės kelią, manyje išsilaisvino pati kūryba, gyvas tikėjimas sužadino troškimą kurti, rašyti tekstus ir juos dainuoti. Tekstai ne visi mano. Yra Kęstučio Trimako, Tagorės, paimu motyvus iš įvairių Evangelijos vietų. Tačiau ne visus kitų parašytus tekstus galiu dainuoti. Natūraliai su melodija persipina pačios parašyti tekstai, bet, deja, mano poezija nėra stipri. Dabar yra tikslas ieškoti tikrų mano pačios išgyventų, dar negirdėtų žodžių simbolikos. Kūryba man yra pats gyvenimas, tai mano tikėjimo kelionės išraiška. Man rodos, ką geriausia gali padaryti kūryboje, tai bendradarbiauti su Didžiuoju Kūrėju.

- Bernardinų bažnyčioje Jūs savo kūrinius atlikote su kameriniu choru “Vilnius” ir choru “Langas”. Sakėte, jog esate savamokslė. Tad kaip įvaldėte muzikinį raštą, be kurio neapsieinama darant instrumentuotes?

- Grupinį atlikimą kuriame visi, kurie dalyvaujame projekte. Pavyzdžiui, yra pagrindinė mano melodija, akordai, pagaliau, idėja, o žmonės, kurie prie to prisideda, įneša savo spalvą. Pastarojo koncerto Bernardinuose, kurį girdėjote, simfoniniam orkestrui orkestruotes ir aranžuotes padarė kamerinio choro “Vilnius” vadovas Tadas Šileika. - Kaip ateina melodija?

- Įvairiai. Kartais vieną motyvą, kaip ir žodžių gražų derinį, nešiojiesi pusę metų. Viduje įvykusi sintezė prasiveržia, ir, kaip minėjau, man šitam proveržiui reikia tylos.

Kūryba reikalauja susikaupimo ir darbo. Kuo toliau, tuo rimčiau į tai žiūriu.

- Kada atrandate laiko grafikai?

- Nėra to laiko. Vilniaus liuteronų bažnyčioje išeksponuoti 7 senesni darbai ir pora naujų, sukurtų šiais metais. Tai improvizacijos, nuotaikų kaitos tema. Žiemą šią parodą žadame atidaryti “Špitolėje”.

- Kokia Jūsų kūrybos misija?

- Eiti su savo daina, giesmėmis į žmones. Tai tarsi Evangelijos skelbimas, tik kitu būdu negu apaštalų. Norisi skatinti pačią save ir žmones neužmigti, ieškoti. Ir kad šis ieškojimas nenutrūktų nuo maldos. Man norisi, kad mano kūryba neštų gėrį.

• Rašyti komentarą (0)