– Jaunystėj daug kartų esu ėjęs, kaip tuomet sakydavom, „žydukais“. Bet dabar personažus taip vadinti draudžiama... O juk net daineles tokias neįžeidžias traukdavom: mes „žydukai“ Lietuvos, norim blynų ir kavos... Bet Užgavėnės tampa nebe Užgavėnės dar ir dėl to, kad organizuojamos ne antradienį, ne tikrąją dieną, kaip priklauso. Todėl nebėra tos tikrosios šventės dvasios.
Janina SERMONTIENĖ:
– Gal šiuolaikiniai jauni žmonės nebedrįsta taip, kaip mes seniau, po kaimus ar miesto gatves vaikščioti persirengę įvairiais personažais, juokauti, viešai traukti linksmas daineles? O gal šiaip šiame skubančiame pasaulyje nebėra tos ugnelės švęsti? Prisiminimai liko tik iš vaikystės. Nors Nausodyje dar prieš kokį 10-metį smagios Užgavėnės buvo.
Irena ŠLUŠNIENĖ:
– Kad lietuviškas šventes jau keičia užsienietiškos. Sūnus gyveno Airijoje, seniai pasakojo, kad ten Heloviną visi labai mėgsta – netrukus tą svetimą tradiciją pradėjo „gaudyti“ ir mūsiškiai. O antras dalykas – jeigu koks persirengėlis per Užgavėnes ir belstųsi į duris, ar nebijotume įsileisti? Ką gali žinoti, kas po ta kauke slepiasi ir kokius kėslus turi?
Rūta DORELIENĖ:
– Dažnas, įnikęs į mobiliuosius telefonus ir internetą, laiko šventėms „nebeturi“. Be to, žmonės susvetimėjo, apsitvėrė tvorom, nebeatveria durų. Aš prisimenu Užgavėnes savo vaikystėje. Gyvenau kaime, eidavom per kaimynus – kas blynų, kas pinigėlį duodavo. O ir mokyklos šventes organizuodavo, laužus degindavom.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius Šypalis
