Karteniškę Gintarę Šoparaitę būnant Bučoje momentiniu fotoaparatu nufotografavo vietiniai vaikai.

Kuomet daugeliui karas Ukrainoje jau tapo kasdieninių naujienų fonu, iš Kartenos miestelio Kretingos rajone kilusi Gintarė Šoparaitė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, pasirinko ne stebėti, o veikti. Vasarą ir rudenį ji kartu su lietuvių savanorių komanda vyko į Bučą – miestą netoli Kyjivo, skaudžiai nukentėjusį nuo Rusijos agresijos.

Ukrainoje savanoriai prisidėjo prie edukacinio projekto „Miško klasė“ – nedidelės, bet vaikams ypač svarbios erdvės, kurią kuria lietuviai architektai ir vietos bendruomenė. Ši patirtis karteniškei buvo daugiau negu galimybė prisidėti savo darbu prie laipsniško Ukrainos atstatymo, bet ir gilus asmeninis išgyvenimas, leidęs kitaip pažvelgti į ramybės, bendrystės ir atsakomybės prasmę. Ateityje G. Šoparaitė planuoja ir toliau savanoriauti Ukrainoje, prisidėti prie šalies atkūrimo projektų.

Prisidėjo statant edukacinę erdvę

– Papasakok apie projektą: kaip atsidūrei Bučoje, koks tai projektas, koks jo tikslas, idėja?

– Į Bučą atvykome statyti mokyklėlės, „Miško klasės“, kaip ją vadina šį projektą sumanę žmonės. 2022-aisiais, prasidėjus plataus masto invazijai Ukrainoje, tarp visų daugybės lietuvių paramos iniciatyvų buvo ir ši – pastatyti trūkstamą mokyklą Bučoje. Prie gražaus tikslo prisidėjo daug Lietuvos verslų, dovanodami mokyklai sklypą, remdami finansiškai. Viena projekto sumanytojų ir globėjų Vilniuje įsikūrusi architektų studija „2L Architects“ parengė saugios, energetiškai efektyvios mokyklos projektą, skirtą 720 mokinių ir 160 darželinukų. Šiuo metu projektui išduotas statybų leidimas, ieškoma finansavimo.

Einant ketvirtiems antros karo metams, žmonės vis mažiau randa savyje resursų prisidėti, aukoti Ukrainai. Tačiau pastebiu tendenciją, kad labiausiai nuo problemų pavargsta tie, kurie nuo jų yra toliausiai. Ir tai sakau be jokios pašaipos: pasyvus stebėjimas išties išvargina, o ir, nerandant būdų padėti, natūraliai kyla beviltiškumo jausmas – jausmas, kurį pakelti bene sunkiausia. Todėl man labai gražu regėti, kad, kartą įsitraukę, žmonės savo vizijos lengvai nepaleidžia. Kol Bučos mokyklai ieškoma lėšų, architektė Viktorija Blažienė iš studijos „2L Architects“ kartu su Bučos savivaldybe ir paramos fondu „Support Fund for Bucha School“ sumanė mažesnės apimties projektą – „Miško klasę“, iš dalies finansuojamą ir Europos Komisijos.

„Miško klasė“ Stebuklo parke Bučoje.

– Kas yra „Miško klasė“?

– Tai nedidelė, apie 70 kv. m edukacinė erdvė, kuria galės naudotis visos Bučoje veikiančios mokyklos, rezervuodamos joje laiką savo pamokoms. Vieta ypač tiks mokantis biologijos, ekologijos, kadangi joje įrengėme nedidelę oranžeriją, šalia sukūrėme sodą. Be to, pati mokykla pastatyta tvariai, pasitelkiant šiaudų skydus, molį, medieną. Natūralios medžiagos pasirinktos, nes architektams pirmiausia norėjosi sukurti kiek įmanoma emociškai saugesnę, ramesnę erdvę vaikams, kurie savo gyvenimą pradeda juos nesvetingai pasitikusiame pasaulyje.

Planuoja grįžti sausį

– Kaip tapai šio projekto dalyve ir kodėl? Pasidalink, ar nebuvo baugu pasiryžti?

– Nei nusprendusi vykti Ukrainon, nei būdama ten, baimės, atrodo, nejaučiau. Buvo tik tas keistas nerimas – vis dėlto tai buvo pirma mano išvyka į karo apimtą šalį, be to, net žmonių, su kuriais išsiruošiau, nepažinojau. Viskas nutiko labai staiga ir atsitiktinai: pamačiau pažįstamo pasidalintą kvietimą vykti savanoriškų darbų Bučon, kažkas širdy sukirbėjo ir – užuot kaip įprasta liovęsis – tas kirbesys tik stiprėjo. Susisiekus su architekte Viktorija, paaiškėjo, kad jiems trūksta pagalbos rankų ir prie paprastų fizinių darbų, tokių, kuriuos galėčiau atlikti, neturėdama patirties statybose.

Kai nuvykome, supratau pajėgsianti prisidėti ir kažkuo daugiau: šalia „Miško klasės“ buvo numatytas ir sodas, pačioje mokyklėlėje – oranžerija. Kadangi dirbu kraštovaizdžio architektūros lauke, kitądien, pabaigusi lakuoti medieną, išsyk persimečiau į sodo darbus. Kolegos savanoriai sukalė pakeltas lysves, vietoje parengėme projektą, nupirkome, pasodinome augalus. Išvykstant vaizdas labai glostė širdį: matėsi kylanti mokykla, aplink vešėjo gėlynai, po parką – „Miško klasė“ įsikūrusi Stebuklo parke – lakstė vaikai.

– Ar prisimeni, kaip jauteisi pirmą kartą vykdama į Ukrainą?

– Itin gerai pamenu tą rytą: dar tamsu, pusė ketvirtos, vėlyvas rugpjūtis Vilniuje. Išeinu iš namų, sėdu į privažiuojantį automobilį, išgirstu: „Labas, aš Giedrius, čia – Vakarė. Pasą turi? Tai ką, tada varom.“ Sudėtinga nusakyti, koks jausmas – dilgsintis keista įtampa, labiau it iš filmo negu realus – apima išsiruošus į kelią su pirmąsyk matomais žmonėmis nepažįstamos, karo siaubiamos šalies link.

Prireikė nedaug laiko, kad žmonės, su kuriais važiavau – mūsų per kelis ekipažus buvo dvidešimt – taptų artimais. Artima, labai brangi tapo ir pati šalis. Kad pažįstama, nemeluosiu: Ukraina didžiulė savo plotu, pilna socialinių kontrastų, kultūriškai nevienalytė. Tai, ką matėme mes, buvo tik Kyjivas ir jo apylinkėse esanti Buča bei ilgas kelias iki jos.

– Kiek kartų vykote į Bučą ir ar vyksite dar kartą? Kodėl?

– Į Bučą vykome dukart: pirmąsyk rugpjūtį, antrą – spalio mėnesį. Nuvažiavę ten pirmą kartą radome tik išlietus pamatus, o išvykome palikdami jau pastatytą mokyklos karkasą ir pusiau įrengtą sodą. Spalį darbus tęsėme ir, kadangi spėti viską pabaigti nebuvo įmanoma, nusimatėme, kad vyksime darsyk – kita išvyka mūsų laukia turbūt jau greitai, sausio mėnesį.

Nespėjome atlikti tiek darbų, kiek norėjome, nors komanda dirbo išties nenuilsdama. Spalio pabaiga, anksti temsta, net nepastebi, kaip diena praeina, o darbų dar likę daug. Tad tiesiog segiesi ant galvos prožektorių ir tęsi darbus iki kol susizgrimbi, kad liko veikti paskutinės kavinės, kuriose spėtum pavakarieniauti ar, verčiau būtų sakyti, panaktipiečiauti iki vidurnaktį įsigaliojančios komendanto valandos – nuo jos griežtai draudžiama be specialaus leidimo būti viešosiose erdvėse. O tada jau belieka griūti lovon ir tikėtis, kad joje ir galėsi praleisti naktį užuot lėkęs slėptuvėn.

Sodas prie „Miško klasės“, kurį įrengiant prisidėjo karteniškė Gintarė Šoparaitė.

– Kaip jauteisi gyvendama Ukrainoje? Kaip reagavai į kylantį pavojų?

– Nuo gresiančio pavojaus, tiesa, lengva atbukti: jis čia dažnas, žmonės, deja, apsipranta su juo gyventi. Vieną naktį ir aš, pamenu, gulėjau ir, išgirdusi sirenas, apsižvalgiau, kad kambario draugės nereaguoja, miega toliau. Pasitikrinau telefone įdiegtas programėles, gaunančias informaciją iš regioninės karinės administracijos ir civilinės saugos tarnybos: atrodo, pavojus kiek tolėliau, gal neverta visų žadinti. Bet tada guli toliau, kol išgirsti sprogimus. Liūdniausia tai, kad, būnant Ukrainoje, grėsmė net nebebaugina, tiesiog sekina. O varginti, fiziškai ir emociškai palaužti žmones yra dar viena agresorių rusų taktika.

Savanorystė – kas įstrigo širdin

– Minėjai, kad mokyklėlę statėte kartu su Bučos bendruomene, kuri taip pat prisidėjo. Papasakok, ar pavyko artimiau susipažinti su vietos žmonėmis ir bendruomene?

– Vaikai iš tiesų savo rankomis prisidėjo prie mūsų darbų: kartu sukalė lysves, sukonstravo vabzdžių viešbutį. Ne vien vaikai – ir daugiau Bučos bendruomenės narių, išvis apie 70, padėjo, kad „Miško klasė“ iškiltų greičiau. Galimybė dirbti kartu su vietiniais, bendrauti su jais, išgirsti jų istorijas, buvo didžiulė dovana. Jautėme itin stiprią šilumą, einančią nuo jų mūsų pusėn.

– Ar buvo koks nors momentas, kuris ypač įsiminė?

– Širdin įstrigo pokalbis su vienu vyresnio amžiaus vyru, atėjusiu kartu su anūku pagelbėti: sunkiai kalbėdamas angliškai, jis sugebėjo papasakoti ir tai, kaip ištvėrė Bučos apgulties metą, ir apie savo viltį, kad karas baigsis anksčiau negu anūką pašauks į kariuomenę. Atsisveikindamas paprašė apkabinimo ir užrašyti mano sunkiai jam suprantamą vardą ant lapuko – sakė norįs tuos vardus susidėt ant naktinio stalelio, kad žinotų, už ką vakarais pasimelsti.

– Kaip ši patirtis tave pakeitė?

– Išvykusi iš Ukrainos supratau, apie ką kalba žmonės, sakydami, kad sunku yra ne būti karo zonoje, o iš jos grįžti. Vis dar tebegalvoju apie visus tuos sutiktus žmones. Gerą mėnesį grįžusi nepajėgiau išjungti oro pavojaus sirenų pranešimų telefone: atrodo, negaliu nežinoti, kas dabar vyksta Bučoje, kurioje liko dalis minčių, dalis širdies. Bet tai, ką patyriau savanoriaudama, turi daugiau šviesos negu skausmo. Girdžiu, kaip žmonės aplink čia, Lietuvoje, guodžiasi šiuo, tamsiuoju, metu, sezonine rudens ar žiemos depresija, ir galvoju: neįtikėtinai minkšta, švelni čia yra naktis. Kai tamsa užslenka Ukrainoje, ji atneša grėsmę, įtampą ir nežinią. Sudėtinga ją paaiškinti, bet net nejausdamas baimės burnoje jauti kažkokį metalo skonį, aliarmo ritmu plakančią širdį, neužtikrintumą, cirkuliuojantį per visą kūną. O grįžus į savo šalį, pasidaro taip tyku ir ramu, kad net nežinai, ką su ta ramybe dabar daryti. Nors pastaruoju metu, kai Lietuvoje dedasi tokie dalykai, atsakymą jau imu žinoti – už tą ramybę kovoti. Kad ji taip greit, taip paprastai iš mūsų nebūtų atimta.

---

Ukrainoje šiuo metu trūksta apie 3 tūkst. mokyklų. Nuo karo nukentėjo 3 tūkst. 373 mokyklos, 385 – sugriautos. Trečdalis vaikų didesnę laiko dalį mokosi nuotoliniu būdu, nes šalia nebėra veikiančios mokyklos arba todėl, kad esančioje neįmanoma užtikrinti saugumo, nėra įrengtų slėptuvių.

• Rašyti komentarą (0)