Palangiškį, buvusi ilgametį alpinistą 63-jų Audrių Bloškį įvairiose Kretingos rajono etnokultūros šventėse galime išvysti įspūdinga istorine kaminkrėčio uniforma – vyras apie 30 metų dirba kaminkrėčiu, o ilgametė jo amato patirtis prieš kelerius metus buvo įvertinta tautinio paveldo sertifikatu.

Uniforma – taip pat paveldas

Juoda kaminkrėčio uniforma su nublizgintomis žalvario sagomis, šios pagal seną tradiciją – žmonių nučiupinėtos, linkint sėkmės, ant galvos – katiliuko formos skrybėlė, o rankoje – šepetys. Taip A. Bloškys pasirodo ne vien šventėse, bet ir dirbdamas individualiai: uniformuotas jis atvyksta žmonėms valyti kaminų, remontuoti krosnių, duonkepių ir viryklių, tuo stipriai nustebindamas šeimininkus.

Uniformos spalva – juoda, kad nesimatytų suodžiai, o tradicinį katiliuką, anot A. Bloškio, yra privilegija nešioti: istoriškai jis būdavo dėvimas dėl galvos apsaugos, o jei neturėdavo skrybėlės, kaminkrėtys užsimaukšlindavo tikrą kibiriuką.

„Žmonės nustemba pamatę mane uniformuotą, atvykusį išvalyti kaminą ar remontuoti krosnį. Tačiau nenustemba dėl uniformą vilkinčio ugniagesio. Esmė ta, kad Lietuvoje nėra kaminkrėčių organizacijos ar bendruomenės, kaip yra kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje. Ši profesija ir jos atstovus vienijančios organizacijos populiarios ir kitose pasaulio šalyse, kur puoselėjamos ilgametės tradicijos, miestų šventėse dalyvauja kaminkrėčių eisenos. Europoje tradicinė kaminkrėčio uniforma, kaip ir pats amatas, išlikę dar iš Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų laikų, perimta vokiečių, prancūzų, italų“, – žiniomis pasidalijo palangiškis kaminkrėtys.

Ne vien valo, bet ir suteikia žinių

Pasaulio kaminkrėčių sostine yra laikomas Sant Marija Meggiore miestas Šiaurės Italijoje – namų stogai ten išpuošti kaminkrėčių skulptūromis, kasmet rugsėjį kaminkrėčiai iš viso pasaulio renkasi į šventę, rengiamos eisenos, pasirodymai. „Lietuvoje, mano žiniomis, tėra tik 4 kaminkrėčiai, tautinio paveldo puoselėtojai, vienas jų – Juozas Vaišvila – gyvena Kretingoje“, – kalbėjo A. Bloškys, patikindamas esąs gana aktyvus kaimyninių šalių kaminkrėčių bendruomenių, asociacijų narys, dalyvaująs jų susibūrimuose, šventėse, seminaruose.

Lietuvoje, jo žodžiais, nesant kaminkrėčius vienijančios organizacijos, nevyksta nė mokymai. „Žinias tenka kaupti pačiam, važinėjant į kaimynines šalis, kai kurios įmonės, pristatydamos savo gaminius – modernius katilus, šildymo sistemas, rengia seminarus, juose dalyvauju. Šiandieną reikia naujausių žinių, kad ne tik kaminą išvalytum, bet tenka žmonėmis paaiškinti ir apie kūrenimo procesą, saugumą, detektorių būtinybę. Kaimuose dažnai šildymo įranga prasta, ir stogai būna kiauri, tenka atsisakyti lipti, kad netektų atsakyti už stogo remontą“, – darbo niuansus atskleidė ilgametę patirtį sukaupęs A. Bloškys.

Kaip alpinistas tapo kaminkrėčiu

Paklaustas, kas jį atvedė į šią netradicinę profesiją, A. Bloškys pasakojo nuo jaunystės buvęs alpinistas: išvien su Lietuvos alpinistų bendruomene įveikęs įvairias pasaulio viršukalnes – kopė į Kaukazą, Pamyrą, Alpes, įveikė Monblaną, Araratą, suteikdami bevardėms viršukalnėms lietuviškus vardus, yra pasiekęs 7105 m aukštį. „Dabar jau viršukalnių nebešturmuoju, vykstu į keliones po kalnus, bet be ekstremalių potyrių“, – atviravo pašnekovas. Ir, kai Palangos butų ūkis ieškojo žmogaus, galinčio išvalyti jų administruojamų namų kaminus, susirado jį, – taip alpinisto patirtis pravertė įgyjant kaminkrėčio profesiją. Tuomet, prisiminė, daug žinių įgijęs iš bičiulio Algirdo Valužio tėvo, kuris dar vokiečių laikais mūrijo krosnis Tilžėje, Klaipėdoje.

Juodoji amato patirtis

Šiandieną valant kaminą nebeapsiribojama tradiciniu būdu: užlipus ant stogo ir virve leidžiant svarmenį į kaminą, mat, kaminų angos būna skirtingos – įvairių konfigūracijų, su alkūnėmis, tad tenka panaudoti sudėtingesnius metodus. O tam, kad nebūtų suodžių ir namai liktų švarūs, suodžiai susiurbiami siurbliu. „Šeimininkams nereikia baimintis, kad priteršiu namus, o ir pats nuo stogo nenulipu juodas kaip kipšas“, – šmaikštavo kaminkrėtys, beje, pažvelgdamas ir į istorijos glūdumas, kai kaminus valydavo įsilindę į jo angą.

„Tai – blogoji mūsų amato patirtis: iš vargo ir nepriteklių tėvai už duonos riekę atiduodavo vaikus kaminkrėčiams, šie versdavo juos su šepečiais lįsti į kaminų angas. Daug vaikų žūdavo, jiems Italijoje net pastatyti paminklai“, – kalbėjo senas tradicijas turinčio amato puoselėtojas.

• Rašyti komentarą (0)